Demokratija ir kapitalizmas nėra seni mūsų kasdienybės palydovai. Nepriklausomybės aušroje išgyvenome bene didžiausią lūžį mūsų šalies istorijoje. Pradėjo kurtis nauji verslai, atsivėrė šviežios galimybės, tačiau iš to laikmečio veikėjų išliko nedaug. Vis dėlto Kauno senamiesčio puošmena „Skliautas“ lankytojus priima jau tris dešimtmečius be pertraukų.
Įsikūrė Lietuvos dailininkų sąjungos pašonėje
Kaip teigia mano pašnekovė, „Skliauto“ įkūrėja Daiga Gaižutienė, nors jų verslas šiemet ir atšventė 30-ąjį gimtadienį, tačiau istorija prasidėjo dar kiek seniau: „Pačia pradžia turbūt galima laikyti uždarosios akcinės bendrovės įkūrimą 1992 m. spalį. Į šią avantiūrą įsivėlėme gana atsitiktinai, anksčiau restoranų ar barų veiklos patirties neturėjome, tačiau buvome keblioje situacijoje ir reikėjo mąstyti, kaip iš jos išlipti“, – atvirauja įkūrėja.
Nuo pat pradžios iki dabar šios vietos aura neatsiejama nuo čia pat įsikūrusios Lietuvos dailininkų sąjungos. Vėlyvuoju sovietmečiu rekonstruojant Kauno senamiestį LDS Kauno skyriui buvo suteiktas didelis pastatas Rotušės aikštėje. Jiems ir kilo mintis čia įrengti privatų dailininkų klubą, kuris tapo „Skliautu“.
„Savo gimtadienį švenčiame vasario 15 dieną, visiems patogiu metu. Nors pirmus kelerius metus jų nerengdavome, dabar tai tapo neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Būtent ši data nusistovėjo atsitiktinai: ketinome atsidaryti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tačiau dėl skaudžios tuomečio LDS vadovo sūnaus netekties duris atvėrėme anksčiau. Kasmet prisimename ir tai“, – tęsia Daiga.
Auditorija – aplink meno ir kultūros žmonių pasaulį
Turbūt nestebina faktas, kad kavinė, kuri pirmiau atsidarė kaip privatus dailininkų klubas, aplink save pradėjo burti Kauno menininkų bendruomenę. Dar dabar dažnai prisimenama, kad „Skliautas“ – bohemos vieta, dvelkianti kultūra ir išlaikyta aura.
„Pati pradžia buvo, sakykime, kone pogrindis. Buvo populiaru, kad visos organizacijos turi mažus bariukus, kur renkasi, pavyzdžiui, bankininkai, taip atsiradome ir mes. Mums leido dirbti kaip privačiam klubui. Nors dar buvo rubliai, visi turėjo sumokėti 1 dolerio klubo nario mokestį ir galėjo atsivesti vieną draugą. Turėjome ir durininką, kuris tikrino, nors vietos čia nedaug“, – sako „Skliauto“ vadovė.
Paskui atėjo žurnalistų, laikraščių darbuotojų. Tada architektų, tuomet gydytojų. Čia visuomet rinkosi spalvota publika, kuri, be abejo, visuomet buvo pasimaišiusi su meno žmonėmis.
„Anksčiau čia daug kas turėjo ir studijų, dirbtuvių. Dabartinę savo banketinę salę įsigijome iš čia dirbusios Audronės Petrašiūnaitės. Viršuje buvo keramikai. Daug kas ateidavo ir pas skulptorių Stasį Žirgulį, kuris tebeturi čia studiją, dirbtuves. Intelektualus žmogus, apsėsdavo jį studentai ir kalbėdavosi valandomis“, – sako Daiga Gaižutienė.
Ką valgė ir valgo Kauno menininkai?
Turbūt galima įtarti, kad 10 dešimtmečio menininkų kartai, kuri čia rinkosi nuo „Skliauto“ atidarymo, labiau rūpėjo ne maistas, o gėrimai. To neslepia ir pati įkūrėja – pradžioje aktualiausias buvo vynas, jis čia stipriai liejosi. Ir viskis.
„Nors dabar, be abejo, pagrindinis gėrimas visoje Lietuvoje ir čia yra alus, bet vynui visuomet skyrėme didelį dėmesį. Anuomet gerų vynų nebuvo arba jie kainavo absurdiškus pinigus. Gerdavome bulgariškus, moldaviškus. Ir pavadinimai, pamenu, tokie juokingi buvo: „Meškos kraujas“, „Jaučio kraujas“. Išleisdavom vynui tikrai labai daug. Alus pradžioje buvo tik butelinis, jo neleisdavom“, – tęsia pasakojimą pašnekovė.
Vėliau viskas pasikeitė, alus nugalėjo. Visgi „Skliauto“ įkūrėja aistros vynuogių gėrimams neapleido, tapo someljė. Pirmuosius geresnius vynus pradėjo vežti iš Ispanijos, Prancūzijos. Tada atsirado itališkų, argentinietiškų, čilietiškų.
Pirmasis „Skliautas“ – vos 43 kvadratinių metrų erdvė. Kaip teigia įkūrėja, nors ir nebuvo didelių galimybių, bandė sutalpinti ir virtuvę. Pradžioje – už baro, sienos nišoje, vos poros kvadratinių metrų. Ten tilpo dviejų skylių dujinė viryklė, šalia bare buvo pečius. Todėl pirmieji patiekalai buvo padiktuoti ne norų, o galimybių.
„Aišku, kad buvo ten tos mišrainės, silkutė – visi tai valgė. Beveik niekuomet neruošėme azijietiškų patiekalų, stengiamės, kad būtų naminė, lietuviška virtuvė. Kai atsirado kulinarinių šou, tiekimo jungčių, vėrėsi sienos, pradėjau važinėti į Italiją. Atsirado nemažai šios šalies įtakų, produktų, žuvies. Dabar siūlome įvairų meniu, bet svarbiausia, kad maistas būtų sveikas“, – kavinės virtuvės istoriją dėsto pašnekovė.
Koks tas esminis patiekalas?
Nuo to laiko daug kas pasikeitė: ši vieta jau seniai atvira visiems, fasadą puošia puiki iškaba, Rotušės aikštėje spėjo rastis ir dingti legendinis sporto sirgalių pilnas „Skliauto“ kubilas, o Kauno bohema susitraukė iki Gintaro Patacko. Liko tik čia 18 metų dirbanti barmenė ir… troškinys. Šildantis lankytojus jau 30 metų.
„Kadangi visiškai neturėjome normalios virtuvės, nuo bendros erdvės atskirdavom tokį kampą ir pradėjome gaminti troškinį. Ir jis iki šiandien yra likęs meniu – legendinis „Skliauto“ troškinys. Jį nesudėtinga paruošti ir galima ilgai išlaikyti: kai virtuvė užsidaro, gali pašildyti ir barmenė. Jis patiekiamas moliniuose puodeliuose, čenachuose“, – seniausio meniu patiekalo paslaptis atskleidžia Daiga.
Anksčiau, kaip pati sako, yra buvę visko. Pavyzdžiui, kurį laiką turėjo tradiciją kepti kiaulės galvą. Ypač per gimtadienius. „Ateidavo daug keramikų, nes šalia mūsų pastato, viršuje, patalpos priklausė Kauno restauratoriams ir ten buvo keramikos kepimo krosnis. Vieną dieną atėjo mūsų gera draugė ir pasiūlė: juk tokiame karštame pečiuje galime kepti kiaulės galvą. Gražina tada marinavo, kišo ten, patiekė, atnešė. Taip gimė tradicija per pirmuosius gimtadienius patiekti tokį netradicinį ir įdomų, o tais laikais dar ir prabangų, patiekalą.“
Troškinio receptas
Jums reikės kiaulienos sprandinės ir (lygiomis dalimis) bulvių, morkų, svogūnų, pupelių ir pievagrybių.
Taip pat: lauro lapų, kvapniųjų pipirų, aštrių prieskonių, pomidorų, česnakų, raudonėlių, druskos, majonezo ir petražolių.
- Nuskutame ir vienodais mažais gabaliukais supjaustome bulves, morkas, svogūnus bei pievagrybius.
- Išverdame pupeles.
- Mažais gabaliukais supjaustome kiaulienos sprandinę, ją apkepame.
- Morkas, svogūnus bei pievagrybius taip pat apkepame skirtingose keptuvėse.
- Į čenachą lygiomis dalimis dedame žalias bulves bei viską, ką iškepėme. Ant viršaus dedame pupeles, lauro lapą, kvapniųjų pipirų, aštrių prieskonių, truputį vandens ir orkaitėje troškiname 1,5 val.
- Per tą laiką paruošiame padažą: sutriname pomidorus, česnakus, raudonėlius, druską.
- Patiekiame su paruoštu padažu, šaukštu majonezo bei sauja petražolių.
