„Reikės atlikti auto-da-fé – paaukoti meno kūrinį“, – savo dukters Austėjos išpieštu vyniojamo popieriaus rulonu laužo pusėn moja Vida Bliumkienė. Į P.A.R.A.K.Ą šutinant 27-iems rugsėjo vidurio laipsniams atskubėjau valgyti kugelio, bet laužas dar liepsnoja, o Vida, šalin atidėjusi ruloną (jis galiausiai išties virto pelenais), jau ruošia rožines skardines. Kodėl rožinės? „Paderinau.“ Šių talpa nedidelė, gal 200 ml, vadinasi, ilgai nevakarosime.
P.A.R.A.K.A.S – tai buvęs Kauno tvirtovės parako sandėlis. Kaip ir pagrindinio miestą juosiančio fortų žiedo, taip ir šio statinio istorija siekia XIX amžių. Vida, žinoma, daug jaunesnė, bet šalia šios vietos ir į Šančius atitekančių geležinkelio bėgių gyvena nuo pat gimimo. Ji prieš kurį laiką labai natūraliai tapo atsakinga už įvairaus plauko menininkus ir kultūrininkus viliojančią vietą bei tvarką joje. Iki spalio galo sandėlio erdvėse ir aplink jas galite apžiūrėti keletą 14-osios Kauno bienalės darbų. Pavyzdžiui, menininkai iš Angolos Yonamine ir Ihosvanny čia surengė karo egzorcizmo apeigas, jų kūrinys netikėtai, bet organiškai siejasi su vietovės istorija.
Šiuolaikinis menas – tik dalis veiklų. Kakavos ceremonijos ir reivai P.A.R.A.K.E stebėtinai darniai dera su tradicinėmis lietuviškomis šventėmis. Viena jų – Ožio diena. Šia proga kugelis kepamas ne tik lauže, bet ir krosnyje. Ji nėra autentiška, bet atkurta tiksliai – VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“ tokias įrengė ne tik šiame sandėlyje, bet ir III forte.
Lapkričio viduryje švenčiamą Ožio dieną 2018 metais P.A.R.A.K.E užkūrė Dalia Šaumanienė – feisbuke ją rasite kaip „gidę Dalią“. „Aš priklausau asociacijai „Kauno tvirtovė“, o asociacija susidaro iš įgulų. Esu Šančių įgulos vadė, o Dalia yra asociacijos ir mano įgulos narė. Kiekvienas įgulos narys, ir ne tik jie, vis ką nors gero dėl šitos vietos daro, taigi Dalia ėmė ir sugalvojo šventę“, – dėsto Vida. O kodėl apskritai reikia minėti Ožio dieną?
Vida sako, kad senovėje ši diena buvo skirta prisikviesti žiemai – visą vasarą atganę gyvulius laukuose piemenukai jau būdavo pavargę, nebenorėdavo po laukus klampoti. Gyvulius, taip pat ir ožius, vedžiodavo išpuoštus aplink medelius – šventė, visi į tvartus, nebereikės ganyti. Tradicijos Šančiuose, aišku, sušiuolaikintos ir laisvai interpretuojamos. Vida moja ranka gilyn tarp medžių, kur iš tiesų stūkso medinis ožys. Ne tas su ragais ir barzda, bet skirtas malkoms pjauti. Į šventę atvyksta ne tik vietos gyventojų ir nuotykių ieškotojų, bet ir Kauno pavieto laisvieji šauliai, vedini patrankomis, pristato susidomėjusiems šį militaristinį paveldą.
Tikslaus kugelio, kurį nors vidurinį lapkričio šeštadienį (šiemet – lapkričio 11 d.) sunešamo po tarkį, po spirgą, ir kepamo visos bendruomenės, recepto visgi nėra, straipsnio herojė apskritai nesivadovauja receptais nei virtuvėje, nei kituose gyvenimo kambariuose: „Gyvenimas yra žaidimas, procesas ir gyvas organizmas.“ Tiesa, vieną receptų knygą turi – iš Uzbekistano kadaise parsivežtą mantų gamybos vadovą.
Vida neatmeta galimybės, kad kada nors čia, buvusiame parako sandėlyje, bus surengtas kugelių maratonas, išrinktas skaniausias variantas ir būtent jo receptas taps oficialiu Ožio dienos receptu. Bet rugsėjo 11-ąją eiga buvo maždaug tokia: „Radau bulvių šaldytuve, nuskutau, sutarkavau. Rankomis, nes mano tarkavimo mašinai trūksta varžčiuko. Nusibodo paprastai, baigiau su burokine. Moliūgų pridėjau, buvo skysta, tada džiovintų moliūgų miltų. Šviežias moliūgas iš Suvalkijos lygumų – draugas atvežė. Džiovintas moliūgas – labai vietinis. Kazimieras Bliumkys džiovina moliūgus (supjaustai riekelėmis, pakabini virš pečiaus kaip kojines ir džiovini), mala ir visur liepia juos dėti.“
Svogūno reikės ir kepinto, ir žalio. Tada spirgai (vengriški, raudona paprika apibarstyti, šiek tiek kumpelio – viskas, kas buvo šaldytuve) ir verdantis pienas, kuriuo reikia viską užplikyti. Kiaušinių galite mušti, žinoma, jei jums jų reikia.
Skardinės kepimui gali būti ir didesnės, ne šios rožinės. Puslitris kugelio tiesiog keps ilgiau. Nupjovus skardinės viršų, ją reikia užpildyti tarkiais ir tuomet atsakingai susukti į foliją. Vida tai daro du kartus, dėl saugumo, ir liepia atkreipti dėmesį, kur viršus, kur – apačia. Viršuje reikia išbesti skylutę, tuomet skardinę statyti į žarijas. Kiek kepti? Kol iškeps: „Jei užsiplepi, kugelis būna juodas.“ Nėra to, ko nepataisytų šaukštas grietinės.
Po kugelio sesijos dar užsukame į netoli P.A.R.A.K.O esančius šeimos namus. Juos ir šalia tekantį auksaspalvį upelį šio žurnalo puslapiuose jau yra apipasakojusi Austėja Bliumkytė-Padgurskienė, herojės duktė. Su Vida dar pasikalbame apie gastronomiją. Pasirodo, moters mama ruošdavo nuostabų farširuotą karpį ir kepdavo labai skanias mielines bandeles su ryžiais bei kiaušiniais.
Vida išduoda, kad mielinės tešlos ruošti nemoka, bet labiausiai jai patinkančius žmones, tarp jų ir anūkus, mėgsta pasikviesti čirvinių blynų: „Todėl, kad namie yra jų keptuvė.“ Kaip padaryti, kad blynai būtų tokie skanūs, jog prie jų nereikėtų jokių priedų? „Į tešlą dedu tirpinto sviesto, grietinės, tų pačių moliūgų miltų.“ Čirvinę vakarienę moteris ištaisė ir Vilniaus 695-ojo gimtadienio proga surengtos akcijos metu, 2018-ųjų sausį, kai kauniečiai vilniečius kvietė atvažiuoti vakarienės. Vidos namuose susirinko 25 žmonės, buvo skanu ir šilta.
Paprašyta prisiminti daugiau skanių šančiofskų dalykų Vida žemėlapyje beda į restoraną „Kaukazas“ A. Juozapavičiaus prospekte. Sako, ten gardūs chačiapuriai su varške. Iš „Kaukazo“ puodus virti autentiškai kopūstienei 2015 metais skolinosi tuomet dar visai jauna Žemųjų Šančių bendruomenė, susibūrusi būtent Kopūstų lauku vadinamoje erdvėje, taip pat menančioje nežabotas caro fantazijas. Kopūstų laukas ir vaišės jame – taip pat svarbus elementas gastronominiame Šančių žemėlapyje.
Dar Vida turi raktus nuo senjorų šokiams ir kitomis progomis (spalio 7 d. čia vyko festivalio „Kaunas Blues“ jam session) atveriamo restorano „Kastytis“, šiandien stebinančio marinistiniu interjeru ir legendų sluoksniais. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais jo cechas ruošdavo pusgaminius 54-ioms Kauno maitinimo įstaigoms. Vida liudija, kad lietiniai su varške ten būdavę gardūs. Kai mokėsi „stepžukyje“, ji, kaip ir kiti to meto studentai, šlifuodavo Laisvės alėją, tik tuometiniuose „Tulpėje“, „Rambyne“ ar „Metropolyje“ panelei labiau įsiminė ne patiekalai. Nors patvirtina, kad miglotas mano vaikystės prisiminimas apie gardžias „Tulpės“ bulvytes – jokia fantazija, tokios tikrai egzistavo.
P. S. Šiaip jau visiškai Šančių reikalas yra Napoleono tortas. Ką, nežinojote? Imperatorius 1812 m. per Jonines juk kėlėsi per Nemuną ir Šančiuose paliko Napoleono receptą. Jei netikite šia legenda, tiesiog istoriškai puikaus deserto rasite Šančių kepyklėlėje „Cukrinis arkliukas“. Tiesa, tikslaus recepto greičiausiai neišgausite. Bet kam savo kasdieną apsikrauti tokia sunkenybe kaip tortų gaminimas?
