Šiais metais spalio 13 dieną kompozitoriui, dainininkui, chorvedžiui ir pedagogui Mikui Petrauskui (1873–1937) sukanka 150 metų. Tai puiki proga permąstyti jo darbus, kultūrinį bei politinį ano meto kontekstą ir muziko palikimą. Apie tai rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.
Kartais atrodo, kad kultūrininkų gyvenimus reguliuoja didžių mūsų šalies ir kultūros vyrų bei moterų sukaktys. Be abejo, mirusių, nes kol kūrėjas, nors ir garbaus amžiaus, gyvas, jis, deja, mažai ką domina. Numirs – tada ir deklaruosime visuotinę meilę ir pagarbą. Juk su mirusiaisiais paprasčiau: šimtmečio, pusantro šimtmečio, dviejų šimtmečių proga ištraukiam gyvenimo istorijas, dokumentinę medžiagą ir galime įsijuosę interpretuoti – juk nesudraus, nepasiginčys, nepasakys ko aštresnio.
Būtent šį žmogų paminėsime kalbėdami apie pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ ir pirmąsias lietuviškas operetes.
Ir vis dėlto kam tai darome? Gal baimindamiesi filosofo George’o Santayanos perspėjimo apie pasikartojančias klaidas nepasimokius iš istorijos? Ar bandydami didžiuotis istorija, kuri beveik niekada nebūna verta pasididžiavimo? O gal, perfrazuojant kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus mintį, savigarbai bandant nuimti kepurę nevisavertiškumui?
Norėtųsi manyti, jog savo didžiuosius prisimename geisdami iš jų pasimokyti. Tarsi oro įkvėpti pasitikėjimo. Ryžtingai siekti tikslų. Daryti tai, ko reikia bendruomenei, ir tuo tikėti. Turėti tvirtus įsitikinimus ir ginti juos prisiimant pasekmes. Duoti ir tik po to galvoti apie gavimą.
Kad ir kaip toli nuo mūsų yra Miko Petrausko gyvenimas ir veikla, jis – dainininkas, kompozitorius, chorvedys ir pedagogas – neturėtų būti tik asmuo, žvelgiantis iš senų nuotraukų ar keistokai skambantis senuose įrašuose. Ir, be abejo, neturėtų būti vertinamas ignoruojant to meto kultūrinį bei politinį kontekstą ir gyvenimo sąlygas.
Už teiginių, paprastai pradedančių M. Petrausko biografiją – „pirmosios lietuviškos operos ir operečių autorius“, „chorų organizatorius ir dirigentas“, „muzikos propaguotojas“, „lietuvybės skleidėjas“, – stovi žmogus ir jo epocha. Būtent šį žmogų paminėsime kalbėdami apie pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ ir pirmąsias lietuviškas operetes, tačiau vertėtų prisiminti ir antrąją M. Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“ bei kitas bene septyniolika operečių. Kiekvieno šio veikalo sukūrimas ir pastatymas – atskira istorija, bet mūsų istorijai svarbiausias „Birutės“ pastatymas Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d., praėjus vos dvejiems metams po to, kai buvo panaikintas spaudos draudimas! Tų pačių metų pabaigoje trisdešimt trejų M. Petrauskas turėjo emigruoti – pradžioje į Šveicariją, tuomet į Jungtines Amerikos Valstijas – jis juk neslėpė revoliucinių savo pažiūrų.
Pirmieji trisdešimt M. Petrausko metų buvo panašūs į daugelio muzikalių to meto vyrų. Jis gimė praėjus vos dešimt metų po 1863 m. sukilimo dailidės, instrumentų meistro ir vargonininko Jono Petrausko ir gražiu balsu garsėjusios Juozapotos Rastenytės šeimoje, Palūšėje. Tėvo pamokytas vargonuoti, nuo penkiolikos metų dirbo savarankiškai: grojo Labanoro, Obelių, Gervėčių bažnyčiose, vadovavo orkestrui, muzikos mokė dvylika metų jaunesnį brolį, būsimą žymų dainininką Kiprą Petrauską ir būsimą kompozitorių Juozą Gruodį, taip pat platino lietuvišką spaudą. Tik nuo dvidešimt penkerių metų galėjo siekti rimtesnių muzikos studijų: pradžioje grafų Tyzenhauzų muzikos mokykloje Rokiškyje pas čekų muziką eruditą Rudolfą Liehmanną, tuomet, 1901–1906 m., Sankt Peterburgo konservatorijoje, kurioje pas Stanislavą Gabelį baigė dainavimo studijas. Kompozicijos jis mokėsi vėliau, jau emigravęs – Paryžiaus konservatorijoje ir klausydamas paskaitų Sorbonos universitete, o dainavimo įgūdžius tobulino Italijoje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose – Bostone, Lorense, Niu Britene, Voterberyje, Čikagoje, Brukline, Šenandore, Baltimorėje, Detroite ir kitur – M. Petrauskas su pertraukomis gyveno nuo 1907 iki 1930 metų. Jis steigė lietuvių chorus, vadovavo muzikos draugijoms, organizavo lietuviškus vakarus, koncertavo kaip dainininkas, statė savo operetes, kūrė muziką ir leido natas, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, rengė knygas. Koncertuose dainas bei operų ištraukas atlikdavo ne tik lietuviškai, bet ir prancūzų, italų, anglų, rusų, lenkų, ukrainiečių ir hebrajų kalbomis, taip pat skambindavo fortepijonu.
Kūrybingiausiu savo gyvenimo etapu, gyvendamas Bostone, M. Petrauskas įsteigė „Gabijos“ draugiją, su ja pastatė antrą savo operą „Eglė žalčių karalienė“, iš Čikagos perkėlė 1910 m. įkurtą muzikos mokyklą ir pervadino ją į Lietuvių muzikos konservatoriją. Čia buvo ruošiami chorų vadovai, muzikos mokytojai ir dainininkai, tarp baigusiųjų – Antanas Sodeika, Ksaveras Strumskis, Antanas Bačiulis ir kiti. Bostone M. Petrauskas parengė ir išleido pirmą lietuvišką muzikos leksikografijos leidinį „Mažas muzikos žodynėlis“.
Ar M. Petrausko gyvenimas buvo sėkmingas? Bėgant iš carinės Rusijos okupuotos Lietuvos, anapus Atlanto liko pirmoji žmona Stasė Kuraitytė ir sūnus Adakris, augęs žmonos giminių, o vėliau dėdės Kipro namuose. Jam neteko auginti ir dukters iš antrosios santuokos su Ona Aranauskaite – M. Petrauskas mirė, kai dukrai Protelei tebuvo ketveri. Tik paskutinius septynetą metų jis gyveno Lietuvoje. Visą laiką gyvenęs beveik spartietiškai ir blaiviai, mirė nesulaukęs gilios senatvės, sveikatai sutrikus po žaibo, taip pat saulės smūgių.
Plokštelėse, pianolos ritinėliuose liko užfiksuota M. Petrausko muzika ir dainavimas, jo dainas atliko ir įrašė K. Petrauskas, A. Sodeika, Prudencija Bičkienė, Stasys Liepas, Virgilijus Noreika ir kiti. Rankraščiuose liko kūrinių, straipsnių idėjos ir grakštus braižas, asmeninės bibliotekos fragmentuose – interesai ir pažiūros, įrašai ir antspaudai, o nuotraukose ir laiškuose – gyvenimas ir draugai. Visą gyvenimą dirbęs, apsilpus sveikatai, M. Petrauskas nesutiko būti šelpiamas draugų, o taip ir netapęs JAV piliečiu, negalėjo pretenduoti į valstybinę paramą. Tik grįžus į Lietuvą jam buvo paskirta pensija.
Prieš patikėdami seniai gyvenusių muzikologų teiginiais, tyrinėkite, klausykitės, grokite ir dainuokite patys.
Praeityje būta svarstymų, kad M. Petrausko veikla ir kūryba buvo reikalingos tik lietuvių išeivijai, kurios koncertuose ir toliau skambėjo jo dainos, operų ir operečių ištraukos, tačiau, gyvendamas JAV, Lietuvoje jis ne kartą lankėsi ir koncertavo arba vedė paskaitas. Ar stengdamiesi būti nešališki, ar varginami to paties nevisavertiškumo jausmo ir įpratę gerbti tik užsienio muziką, abiejų pusių muzikologai M. Petrausko muziką vertindavo griežtai: „muzika paprasta, melodinga, tačiau stokoja profesionalumo“, „operetės parašytos labai nesudėtinga, dažnai prasčiokiška muzikine kalba“ (Juozas Gaudrimas), „jo muzika paprasta“, (Juozas Žilevičius), „operečių libretai silpni, <…> ausį rėžia skurdi muzikinė kalba“ (Liudas Šaltenis). Tačiau tai teisinga tik ignoruojant laikotarpio kontekstą, tekstų kūrėjus ir, kaip sakytume dabarties žodžiais, tikslinę M. Petrausko grupę – paprastus, dažnai mažai išsilavinusius lietuvius, už Atlanto troškusius truputėlio gimtinės.
Laisvamanis ir socialistinių pažiūrų M. Petrauskas sovietmečio leidiniuose įvardijamas kaip pažangus visuomenės veikėjas, Peterburge dalyvavęs revoliuciniame studentų judėjime, Vilniuje bendravęs su Vincu Kapsuku, platinęs anticarinius atsišaukimus, o JAV organizavęs darbininkų chorus. Tad galbūt gerai, kad laisvos dvasios giesmių ir dainų leidinio „Trimitas“ sudarytojas bei daugelio ten publikuotų dainų autorius taip ir nesužinojo, kaip skyrėsi socializmas JAV ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.
M. Petrauskas rūpinosi savo kūrybą išleisti ir mes, ainiai, esame už tai dėkingi, nes vėliau jo kūrybos leidimas strigo, o prisimenama ji buvo simptomiškai, per jubiliejus. Net ir poreikis M. Petrausko gyvenimo datas paminėti knygomis nebuvo dažnas. Vis dėlto, nesileisdami į svarstymus apie jo muzikos grožį ir įdomumą, įveskite Miko Petrausko vardą ir pavardę į ibiblioteka, epaveldas ar limis duomenų bazės paieškos laukelį. Nustebsite – M. Petrausko kūrybos ir veiklos įtaka buvo didžiulė, tad bibliotekose ir atminties institucijose rasite įspūdingus natų, muzikos įrašų, knygų, straipsnių, dokumentinio paveldo skaičius. O juk tai tik suskaitmeninta saugomo paveldo dalis. Prieš patikėdami seniai gyvenusių muzikologų teiginiais, tyrinėkite, klausykitės, grokite ir dainuokite patys.
Taigi ko mus galėtų išmokyti sau ir kitiems buvęs griežtas Mikas Petrauskas? Prisiimti laiko diktuojamas atsakomybes? Daryti verslą iš to, ką mokame ir kas yra paklausu? Tikėti asmens, pažiūrų laisve ir tautos nepriklausomybe? Pasirinkime patys – pagal savo laikmetį, sąlygas ir sąžinę. Tik laikas pasakys, kas buvo teisinga.
