Dabar apie prekės ženklus „GK“ ir „Prima“ informacijos surasti sunku: internete vos vienas LRT laidos įrašas su trumpais interviu ir pora straipsnių, kur šio teksto pašnekovai įvardijami jau kaip savo srities ilgaamžiai ar net pionieriai. Visgi atkūrus nepriklausomybę ir peržengus į naują tūkstantmetį būtent jaunatviško triukšmo ir veiksmo aplink kauniečius dizainerius Kristiną Maselskytę bei Gitį Bertulį buvo daug.
Pradžia vakuume
XX a. pabaigoje Lietuvos jaunimui teko nelengva, nors ir įdomi užduotis – perkrauti savo vertybinę, estetinę bei kitas sistemas ir iš naujo integruotis į jau naują pasaulį, nes senajame daug ko trūko. Ypač to, ką matei vakarietiškose vaizdo kasetėse ar pusiau slaptai atgabentuose žurnaluose.
Straipsnio herojų istorijos pradžia būtent tokia: laukiniai 90-ieji Kaune, jau būtuoju laiku aptariama sovietinė stagnacija, reikalų neišgelbėjusi perestroika, užgimęs Sąjūdis ir pradžia to, ko vieni net nežinojo esant ar žiūrėjo kaip į fantaziją, o kiti jau bandė mėgdžioti ir kurti vietinį Vakarų kultūros variantą.
„Mums nuolat kabino klubinės kultūros etiketę, tačiau pradžia tikrai nebuvo tokia. Viskas prasidėjo nuo breiko: buvo laikai, kai reikėjo pačiam rūbus pasisiūti, jeigu norėjai kažko išskirtinesnio, tinkančio gatvės šokių estetikai. Dar Sovietų Sąjungos laikais gaudavome šiokių tokių videokasečių, matėm stilių, bandėm kopijuoti. Po to susiformavo jau tam tikras mūsų savitas, autentiškas, originalus“, – karjeros pradžią prisimena dizaineris Gitis.
Jį papildo buvusi kolegė, bendradarbė ir „GK“ bendraautorė Kristina: „Susipažinom, aišku, „Treste“ (buvę Kauno statybos tresto kultūros rūmai, kuriuose rodytas kinas ir virė diskotekos, dabar Kauno apygardos teismas, – red. past.), šokiuose, kokiais 1991 metais, kai dar mokiausi J. Naujalio „menofkėje“. Gitis jau gerai siuvo, bet greit pradėjau eskizuoti ir aš, ėmėm kurti po vieną kitą daiktą. Viskas įsivažiavo labai greitai, nes aplink beveik nieko daugiau naujo ir nebuvo.“
Aukštoji gatvės mada
Greitai dienos šviesą išvydo ir kelios kolekcijos, pristatytos Kaune, o viena išvažiavo ir į sostinę. Per metus buvo sukuriamos dvi kolekcijos: pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos. Tai pristatę vieną ir sulaukę dėmesio autoriai sukūrė ir kitą. Ir dar vieną. Ir t. t.
„Buvo pati lietuviškos mados industrijos pradžia, formavosi aukštosios mados supratimas, bendruomenė bei socialiniai ratai. Nors pradžioje mūsų rūbai buvo gan kuklūs, dominavo įvairios aplikacijos ar antsiuvai, tačiau iškart buvome pastebėti ir įsitraukėme į Lietuvos mados atgimimą“, – pasakoja Kristina.
Pas mus tikrai yra pagroję visi Kauno didžėjai klasikai. Žmonės netilpdavo.
Kaip sako Gitis, juos pradėjo vadinti aukštosios gatvės mados kūrėjais, ir jie tokie buvo vieninteliai: orientuoti ne į pobūvius, klasikinę eleganciją, o į stilių gatvėje, klube, scenoje ar kur kitur – tuo metu tai buvo siejama su dar gaivia alternatyvos samprata ir subkultūromis.
„Pati pradžia buvo „Mados savaitė“. Vėliau progresyvesni kūrėjai atsiskyrė ir įkūrė grupę „7+“, kurią sudarė dabar jau klasikais vadinami Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas, Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiutė, Juozas Statkevičius, Daiva Urbonavičiūtė. Jų iniciatyva 1999 m. surengta pirmoji „Mados infekcija“. Joje dalyvavome keletą metų, kol veiklos nenukrypo toliau nuo kolekcinio formato“, – paaiškina Gitis.
Klubinės mados pionieriai
Šiandien prieinamuose šaltiniuose „GK“ dažniau įvardijami kaip klubinės, o ne gatvės mados kūrėjai. Tokią kategoriją lyg patvirtina kolekcijų pristatymai šokių aikštelėse, bendradarbiavimas su elektroninės muzikos scenos dalyviais.
„Mes ne tik priimdavome klientus, bet ir vakarėlius rengdavome: pas mus grodavo didžėjai, suburdavome daug publikos. Visada studijoje grojo tik gera muzika. Tuo metu daug kas rinkdavosi pas mus: Vaidas iš „Bombos“, Ignas IV, „RyRalio“ vyrukai ir kt. Pas mus tikrai yra pagroję visi Kauno didžėjai klasikai. Žmonės netilpdavo“, – prisimena dizainerė K. Maselskytė.
Duetas buvo ne tik klubinės mados kūrėjai, bet ir šios kultūros dalyviai. Ir nors dabar madų pristatymas šokių muzikos klube nieko nebenustebintų, tuo metu viskas vyko labai organiškai, be apsimestinumo.
„Prasidėjo renginiai, kur šalia scenos veiklų vykdavo ir kokios nors formos madų pristatymai. Tais laikais klubinė kultūra, klubinis jaunimas buvo gal kiek progresyvesni, todėl šokių aikštelės ir nauja vakarietiška mada atrado tą pačią tikslinę auditoriją“, – tęsia G. Bertulis.
Tuo metu, prasidėjus kolekcijos pristatymui, savo poziciją užimdavo ir didžėjus, kuris grojo specialią, tam kontekstui tinkančią šokių muziką. Pašnekovų teigimu, ypač klausomas buvo minimal techno ir dramenbeisas, Plastikman kūryba, „Ninja Tunes“ leidyklos katalogas.
Pristatymuose dalyvaudavo ne tik manekenės, bet ir tiesiog draugai, todėl viskas natūraliai virsdavo vakarėliu. Gitis su Kristina ir barmenus aprengdavo vienetiniais drabužiais, padarydavo šukuosenas, makiažus.
Pirmi ir Kaune, ir Lietuvoje
Būtent dėl poreikio šalia mados parengti ir tinkamą makiažą bei šukuosenas ilgainiui poros veikla prasiplėtė – Kaune, A. Mapu gatvėje, atsidarė pirmoji gatvės mados bei stiliaus studija „Prima“. Ji, nors pakeitusi savininkus, gerai žinoma ir šių dienų madistams.
Savaitgalį pas mus gauti vietą tikrai buvo neįmanoma.
„Studija atsirado neilgai trukus po veiklos pradžios. Pastebėjome, kad šalia mūsų stiliaus rūbų reikia ir susišukuoti, ir pasidažyti. Labai daug dirbome su įvairiais fotografais, o nebuvo kas tinkamai paruoštų fotosesijoms. Galiausiai senamiestyje atidarėme studiją, kur tilpo ir plaukai, ir rūbai, ir kiti reikalai“, – pasakoja Kristina.
Kaip patys teigia, klientų buvo visokių: verslininkų, didžėjų, roko žvaigždžių, dainininkių ir kitų norinčių išskirtinumo. Atėję į studiją žmonės nustebdavo ne tik dėl kuriamo stiliaus, bet ir dėl interjero dizaino, kuris tuo metu buvo kaip šviežias gūsis. Vizito kirpykloje reikdavo palaukti dažnai ir iki mėnesio, susidomėjimas ir poreikis buvo milžiniški.
Gitis priduria, kad kūrėjų pora vėliau turėjo ir to paties pavadinimo vietą Vilniuje, kur sulaukdavo ir itin žinomų žmonių. Anuomet, jei eini į vakarėlį, visiems reikia pasipuošti, apsirengti, dabar viskas paprasčiau ir niekas taip nebesistengia. Dabar mažiau ekstravagancijos, nes tiesiog ir kiekvienas vakarėlis nebėra toks įvykis kaip posovietiniais laikais.
„Kai atidarėme studiją Vilniuje, panašiu metu atsidarė ir „Gravity“, tai prieš vakarėlius pas mus būdavo sausakimša. Iš pradžių veikėme Karmelitų, vėliau Savičiaus gatvėje. Kaune buvo tarsi bazė, vyko siuvimas, pasiruošimas, o Vilniuje jau daugiau stilizavimas. Klubui, fotosesijoms. Savaitgalį pas mus gauti vietą tikrai buvo neįmanoma.“
Tiesiog kitas etapas
Kaip sako patys pašnekovai, tas etapas natūraliai baigėsi ir tiesiog perėjo į kitą. „GK“ kūrė maždaug nuo 1991 iki 2013 m. Kiek daugiau nei 20 metų madoje ir vakarėliuose. Pristatyta bent 14 kolekcijų, dirbta su šimtais, o gal tūkstančiais klientų, o ką jau kalbėti apie suteiktas paprastesnes, pvz., kirpimo paslaugas.
„Veiklų buvo visokių, gaudavom net užsakymų sukurti linijas dideliems prekių ženklams, pvz., „VP Market“ ar „Audimui“. Gitis toliau tęsė darbą su rūbais, pritaikytais ekstremaliems sportams. Bendradarbysčių ir kitokių kūrybinių formų buvo daugiau nei įmanoma prisiminti“, – sako K. Maselskytė.
Kristina priduria, kad svarbus tuometės mados išskirtinumo bei sėkmės faktorius buvo ir subkultūriniai judėjimai: „Buvo labai aišku: pankai, forsai, reiveriai, depešistai, breikeriai – su aiškiom ribom. Dabar kreivas kožas nešioja ir pankai, ir fyfos. Tuo metu mes buvom progresyvas. Atsirado nauja elektroninė muzika, atsirado ir naujas stilius. Bet labai daug pasiėmėme iš pankų, mūsų rūbuose tas jautėsi. Įkvėpė ir Vivienne Westwood, ir „The Prodigy“.“
„Gaila, kad dingo subkultūros, dingo dalis savitumo ir organiško miesto veido. Tais laikais buvo viskas labai išreikšta: ne tik apranga, bet ir terpė, muzika, kitos nišos. O ten buvo daug gražių dalykų. Kažkur tarp reiverių, pankų rastumėte ir mus“, – tęsia Gitis.
Pasiūlymų buvo įvairių, ir investuotojų, ir kitokių veiklos formų: „Tuo metu gerai sekėsi, buvo smagu, save realizavome, žmonės patenkinti, daug kas dirbo kartu, vienu metu vadovavome net 14 žmonių, bet viskas praeina. Dabar tiesiog kitas etapas.“
Konceptualūs ieškojimai
„Dabar domina garsas. Jis buvo visąlaik, nuo vaikystės, nuo breiko laikų. Šalia visko, ką dariau, visuomet buvo ir muzika. Tad naujasis etapas – tiesiog kurti ne rūbą, o garsą. Ieškoti jo formų. Mada yra vizuali, garsas neapčiuopiamas. Tas tikrai pasikeitė, tiesiog vizualus menas dabar man mažiau įdomus, ir tiek. Bet kaip tuomet tam tikrus vienetinius dalykus darėme, taip ir dabar darau. Kuriu įvairius aparatus, kartais pasirodau su draugais, pvz., su kompozitoriumi A. Bumšteinu bei jo projektais“, – sako G. Bertulis.
Beje, Gičio studijoje Šančiuose, buvusiose kareivinėse, mes ir susitikome pasikalbėti. Kaip pranešė dar prieš ateinant: čia kiek sunku ir įeiti, ir atsisėsti, nes visa erdvė nukrauta ne tik rūbais ir medžiagomis, bet ir antikvariniais radijo imtuvais, prabangiais patefonais, išardytais stiprintuvais.
Pastarąjį dešimtmetį kūrėjo portfolio pildo jau ne mados kolekcijos, o eksperimentinio garso kūrimo priemonės bei aparatų konstravimas. Gitis tyrinėja trijų labai paslankių ir persipinančių terminų ribas: muzikos, triukšmo ir garso meno.
Kristina patraukė į konceptualųjį meną, tada vėl į vizualųjį: „Baigiau magistrantūros studijas, įstojau į meno kūrėjų sąjungą, kartais rengiu parodas ir toliau parduodu savo kūrybą. Tuomet pati aplinka padiktavo, ko reikia, viskas buvo nauja, neišbandyta. Tai, kuo užsiėmėme, labai natūraliai baigėsi, o nauja kūryba tęsiasi toliau ir neketina baigtis.“ Moters kūrybinėje biografijoje, be mados, svarbią vietą užima ir tekstilė, tapyba, performanso menas bei kitos tarpdisciplininės meno formos. Ją domina nuolatinis miesto erdvės tyrinėjimas ir fiksavimas, o studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete susidomėjo konceptualaus meno idėja, plėtojama materijos, judesio, garso ir vaizdo srityse.
