Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje, tarp karybai priskiriamų eksponuojamų archeologinių radinių, galima pamatyti strateginių stalo žaidimų figūrėlių. Lietuvoje tokių radinių daugiausia aptikta valdovų rezidencinėse pilyse Vilniuje ir Trakuose. Tačiau Kauno senamiestyje ir pilies teritorijoje rasti šachmatų ir šaškių vaikštukai (taip vadinsime stalo žaidimo lenta vaikštančias figūras) byloja, kad ne tik valdovai mėgo žaisti stalo žaidimus. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Kauno miesto muziejaus edukatorius Giedrius Karpinskas kviečia pasiaiškinti, kokie senoviniai stalo žaidimai, iš kur ir kada atkeliavo bei paplito pas mus.
Seniausias žinomas pasaulyje stalo žaidimas, manoma, buvo žaidžiamas senovės Egipte daugiau kaip prieš 5000 metų. Jis vadinamas senet. Faraono Ramzio II žmona Nefertarė yra pavaizduota žaidžianti senetą. Visgi šio tūkstančių metų žaidimo taisyklės nėra tiksliai žinomos. Jos atkurtos remiantis gerokai vėlyvesniais aprašymais. Archeologams Egipte atradus seneto dėžučių su figūrėlėmis, iš pradžių buvo manoma, kad tai senovinių šachmatų rinkinys, vėliau – šaškių. Tačiau paaiškėjo, kad faraonų žaistas žaidimas turi mažai ką bendro su šiais populiariausiais mūsų laikais stalo žaidimais.
Gerai visiems žinomi šachmatai, tikėtina, išsivystė iš V a. Indijoje žaisto čaturangos strateginio stalo žaidimo. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „keturių dalių kariuomenė“. Drambliai, žirgai, vežimai ir pėstininkai – tokia buvo įprastinė tų laikų Indijos kariuomenės sudėtis. Iš Indijos šachmatai vėlyvajame VI a. pakliuvo į Persiją, o iš ten apie 650 m., ją užkariavus arabams, pasiekė ir visą arabiškąjį pasaulį. Į Pietų Europą šachmatai atkeliavo VII a., arabams užkariavus Iberijos pusiasalį ir Sicilijos salą. Po Šiaurės Europą jie plito dar ir vikingų prekybos keliais. Viduramžių Europoje šachmatai tapo vienu populiariausių stalo žaidimų tarp kilmingųjų.
Ankstyviausių išsamių žinių apie šachmatus, žaidimo taisykles, figūrų formas ir partijas aptinkame X a. arabų rašytiniuose šaltiniuose. Europoje ankstyviausi šachmatų paminėjimai žinomi iš XI a. šaltinių. Pirmuoju šachmatų vadovėliu būtų galima laikyti 1283 m. Kastilijos karaliaus Alfonso X nurodymu išleistą knygą „Libro de los Juegos“ (isp. Žaidimų knyga).
Stalo žaidimai, kaip laisvalaikio pramoga, viduramžiais paplitę tik tarp aukštuomenės, vėliau populiarėjo ir tarp miestiečių.
Pirmosios žinios apie šachmatus Lietuvoje mus pasiekia per lenkų istoriką Joną Dlugošą. Viename jo parašytos Lenkijos kronikos tomų randame žinutę, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mėgo žaisti šachmatais: „Jei kada norėjo prasiblaškyti, išeidavo į medžioklę arba šachmatų žaidimu save linksmino.“ Lietuvoje šaškės žinomos nuo viduramžių. Kauno senamiestyje archeologams yra pasisekę surasti šaškių vaikštukų iš kaulo, rago, akmens ar medžio. Dalis jų, kaip ir šachmatų figūros, yra eksponuojami Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje.
Lietuvoje iki šiol aptikta tik apie 50 archeologinių objektų, kurie atliko šachmatų figūrėlių funkciją. Ypatingas artefaktas rastas Kauno senamiestyje – iškasta nuskelta akmeninė žmogaus figūrėlė. Tikėtina, kad tai galėjo būti realistinės simbolikos šachmatų vaikštukas. Jis datuojamas XIV–XVI a. Kitas radinys – neabejotinai šachmatų vaikštukas yra iš Kauno piliavietės. Tai stambi, 42 mm aukščio tekinta kaulinė figūra. Viršutinėje jos dalyje nulūžusi karūnėlė, iš to galima spręsti, kad tai karaliaus arba karalienės figūra. Ji datuojama XVII–XVIII a.
Dar vienas labai gerai visame pasaulyje žinomas strateginis stalo žaidimas – šaškės. Nors jos gerokai jaunesnės už šachmatus, panašūs į šaškes žaidimai buvo žaidžiami senovės Romoje ir senovės Graikijoje. Ankstyviausias archeologinis radinys, sietinas su šaškių žaidimu, aptiktas senovės Egipte (datuojamas VI a. pr. m. e.). XII a. Prancūzijoje šaškės pritaikytos šachmatų lentai. Nuo to laiko šis žaidimas vis labiau populiarėjo, tik skirtingos šalys turi savas šaškių žaidimo versijas.
Nesikišk į mano ir Rimanto reikalus, aš tik su Rimantu jį žaidžiu.
Visgi ne vien šachmatai ir šaškės buvo populiarūs stalo žaidimai viduramžių ir vėlesnių laikų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Vykdant archeologinius kasinėjimus randamos šaškių figūrėlės galėjo būti pritaikytos žaisti kvirkatą, malūną, nardus ir daugelį kitų jau primirštų stalo žaidimų. Tačiau ne visais laikais tokie žaidimai būdavo palankiai vertinami: Kauno vaito XVI a. knygose esama įrašų, kuriuose prisiekę žaidėjai pasižada „negerti alaus, midaus nei degtinės, bei nelošti kortomis, nežaisti kauliukais nei kamuoliais, nei šaškėmis, nei jokių kitų nešlovingų žaidimų“.
Stalo žaidimai, kaip laisvalaikio pramoga, viduramžiais paplitę tik tarp aukštuomenės, vėliau populiarėjo ir tarp miestiečių, o nuo XIX a. juos galėjo žaisti ir žemiausio visuomenės sluoksnio nariai. Lietuvos kaimo žmonės, nepasiturintys valstiečiai, piemenukai, žaidimo lauką nusipiešę ant lentelės ir prisirinkę šviesių bei tamsių akmenukų, žaisdavo „Vilką ir avis“, „Lapę ir žąsis“, „Kiškio gaudynes“ ir kitus įvairiais pavadinimais žinomus strateginius žaidimus su vaikštukais.
Praeitą vasarą Kauno pilyje apsilankęs Australijos lietuvis senjoras pastebėjo muziejaus edukacinę priemonę – statinę, ant kurios dangčio išraižytas kvirkato žaidimo laukas. Tuomet prisiminė, kada jo tėvelis mokė žaisti kažkokį stalo žaidimą jo jauniausią sūnų. Sakė, kad tai žemaičių piemenėlių žaidimas. Gaila, bet nepavyko išsiaiškinti nei žaidimo taisyklių, nei pavadinimo, mat Augustinas (tėvas) buvo labai užsispyręs, o kartą jo paprašius: „Tėveli, paaiškink man šį žaidimą“, jisai atsakė: „Nesikišk į mano ir Rimanto reikalus, aš tik su Rimantu jį žaidžiu.“ Su Rimantu (anūku) jisai žaidė šaškėmis ir šachmatais, bet pasigirdavo, kad jo piemenėlių žaidimas geresnis ir įdomesnis. Vėliau savo namuose Adelaidėje vyras surado tėvo išpieštą lentutę.
Jeigu šio straipsnio skaitytojai taip pat žino įdomių senovinių stalo žaidimų, labai kviečiame apsilankyti Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje ir jais pasidalinti. Čia taip pat galėsite pažaisti kvirkatą, kuris tikrai patiks stalo žaidimų mėgėjams.
P.S. Apie stalo žaidimus tarpukario Kaune rašėme žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2021 m. gruodžio numeryje. Povilo Blaževičiaus (Lietuvos nacionalinis muziejus) straipsnį galite rasti ir internete.
