Vasarai mieste nereikia ruoštis – net ir nespėję nugvelbti paskutinės palapinės ar tinklelio nuo uodų, galite mėgautis naktiniu šviesų šou, klausytis gatvių ritmo, žingsniuoti gatvėmis šiuolaikinio šokio žingsneliu, žavėtis atlikėjų drąsa ar iš naujo atrasti senas, rodos, taip gerai pažįstamas vietas. Liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis Kauno ir Kauno rajono gyventojus nerti į tokį nuotykį kviečia penktasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“.
Festivalio iniciatorė ir vadovė Gintarė Masteikaitė žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ liepos numeryje, kurį didele dalimi ir įkvėpė „ConTempo“, su entuziazmu ir užsidegimu papasakojo apie jo atsiradimą bei idėjas, kartu pristatydama ir organizacinius užkulisius. Festivalis įsuks visus, o daugiausia patirs turintys smalsumo ir noro priimti bei eksperimentuoti.
Gintare, užaugote Šilgalių kaime, už kelių kilometrų, Lukšiuose, baigėte vidurinę mokyklą. Nepriklausomybės pradžioje Lukšių miestelis turėjo išskirtinį statusą ir stiprią savivaldą, gausią menininkų ir iniciatyvių žmonių bendruomenę. Kokią įtaką padarė augimas šioje aplinkoje?
Man augant Lukšių seniūnu buvo skulptorius Vidas Cikana, stengęsis daryti dalykus, kuriuos mokėjo, tad miestelyje yra daug vizualaus meno pavyzdžių, fontanų, skulptūrų, atnaujintas Zyplių dvaras, inicijuojamos įvairios šventės, o miestelis netgi buvo pastatęs didžiausią Lietuvoje velykinį margutį. Pati mokykla, pavadinta skulptoriaus Vinco Grybo vardu, turėjo sąsajų su menais, bet joje trūko platesnio konteksto. Tai visgi mažas miestelis, nutolęs nuo didžiųjų. Prisimenu savo pirmas išvykas iš Lukšių ir supratimą, kad pasaulis yra didelis, platus ir netikėtas, o aš tikrųjų nieko nežinau. Gyvendama penkių kilometrų spinduliu matau tik nedidelį kiekį dalykų ir koks visgi didelis kultūrinis atotrūkis tarp to, kur gyvenu, mokausi, ir to, kas yra dideliame mieste, kiek dalykų negalėjau pažinti dėl to, kad gyvenau tam tikroje vietovėje.
Suvokimas, kad daug ko neturėjome aplinkoje, kurioje augom, buvo didelis spyris išmokti naujų dalykų. Tai ypač sustiprėjo pirmaisiais metais universitete – įstojau į sociologiją ir nesupratau, ką kalba dėstytojai, nors mano kursiokai galėjo reflektuoti, diskutuoti su jais. Tapo aišku, kad turiu juos pasivyti, sužinoti daugiau ir įeiti į visai kitą gyvenimo būdą. Tad nežinau, ar inspiracija atėjo iš mano gimtinės, galbūt? Siekiau ištrūkti iš aplinkos, kurioje ribotas žmonių ir patyrimų skaičius, – miestelyje žinojau, kas manęs laukia ar gali įvykti, nors visad identifikavausi su kitais dalykais ir turėjau norų, pavyzdžiui, dirbti su festivaliais. Visada siekiau patirti daugiau, negu leidžia mano aplinka.
Numanau, kad tam prireikė daug vidinės motyvacijos ir kantrybės. Štai dabar esate viena aktyviausių ir ryškiausių kultūros lauko asmenybių Lietuvoje. Kaip atsidūrėte kultūros vadybos ir scenos menų srityse?
Svarsčiau stoti į kultūros vadybos studijas, tačiau galiausiai pasirinkau sociologiją. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų, proga atsidurti tarp protingų, įdomiai pasaulį matančių, suvokiančių ir jaučiančių dėstytojų, kurie atidarė duris į laisvą, kritinį mąstymą, supratimą apie visuomenės įvairovę, jos priėmimą, padėjo gerus pagrindus. Studijuodami sukūrėme gerus santykius, bendruomenę ir ryšį. Nuo pat pirmo kurso pradėjau savanoriauti įvairiuose festivaliuose, pavyzdžiui, grafikos bienalėje, „Kaunas Jazz“. Paskutiniame kurse, per diplomų įteikimą, dėstytojas Arnas Zdanevičius mane suvedė su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birute Letukaite – ji kaip tik ieškojo naujos darbuotojos. Panirau į kultūros sritį ir visko išmokau per tiesioginį, aštrų susitikimą su dabartine veikla. Perėjau visas įmanomas stadijas nuo grindų plovimo, tualetų tvarkymo per festivalį, darbo su savanoriais, šiuolaikinio šokio stebėjimo, suprantant, kad nieko nesuprantu, klausant kalbų ir negirdėtų terminų, pažindinantis su šokio istorija. Pirmieji metai buvo be proto sunkūs: nauja sritis, didelė atsakomybė, buvau jauna ir įpuolusi į naują pasaulį. Tai buvo prieš 17 metų ir kuo toliau, tuo vis tiek viskas darosi tik įdomiau.
Kokia buvo pagrindinė motyvacija organizuoti „ConTempo“?
Festivalis gimė iš gausių ir ilgų diskusijų su „Kaunas 2022“ komanda dar prieš miestui tampant kultūros sostine. Virginija Vitkienė mane pakvietė į paraiškos ruošimo darbo grupę, ji mane matė kaip vieną iš žmonių, galinčių suformuoti tarptautinę scenos menų programą, inicijuoti naujus projektus. Tuo metu jau turėjau patirties ne tik šiuolaikinio šokio srityje, dirbau ir sostinės „Menų spaustuvėje“, vadovavau Naujojo cirko festivaliui. Visi puikiai suvokėme, kad turime šansą padaryti kažką, ko paprastom sąlygom negalėtume padaryti arba tai užtruktų labai ilgai. Analizavome, ko mieste trūksta, ir tapo aišku, kad nepakanka scenos menų erdvių, o nepriklausomų erdvių išvis nėra – tokių, kurios būtų vadovaujamos scenos meno žmonių, augintų alternatyvią sceną ir jaunuosius kūrėjus, kviestų atlikėjus į Kauną.
Tuo metu, kai ruošėme paraišką, Kauną tikrai galėjome įvardyti kaip juodąją skylę, nes čia tiesiog nebuvo kur rodyti atvykstančių scenos meno renginių, tad festivaliai miestą aplenkdavo. Į reikalingų aikštelių trūkumą atkreipėme dėmesį ir turėjome kurti turinį, kuris tai reflektuotų. Pradžia buvo ambicinga, norėjome, kad mieste atsirastų nauja erdvė tiek scenos, tiek vizualiesiems menams, kurioje galėtų vystytis ir augti šios sritys. Pradėjome galvoti, kokių renginių Kaune nėra, koks galėtų būti konceptas su turimais resursais. Realiausias sprendimas atrodė koncentruotas festivalis, kuris per trumpą laiką pristatytų labai skirtingus formatus, – to nebuvo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Taip pat galvojome, kokios kultūros įstaigos veikia Kaune ir ką galime padaryti, kad tos kultūros įstaigos išeitų į tarptautinę areną arba reflektuodamos, ką mato festivalyje, adaptuotų ir savo veiklai.
Mes reaguojame į miesto ritmą, o ne miesto ritmas taikosi prie mūsų. Tai labai svarbus aspektas.
Šis festivalis turėjo atitikti visus „Kaunas 2022“ tikslus: kultūros decentralizavimo, pasiekiamumo, įtraukimo, aktualių klausimų kėlimo, tarptautiškumo, šiuolaikiškumo, darbo su regionais. Jis gimė, kad atlieptų ir stimuliuotų tai, ką turime miesto kultūriniame gyvenime. Su komanda galiausiai nusprendėme, kad nenorime apsiriboti viena sritimi, ir palikome erdvės platesniam spektrui. Siekėme, kad tai būtų kažkas tarp visko, kas yra susiję, daro vienas kitam įtaką. Per mažiau nei pusę metų suorganizavome pirmą tarptautinį festivalį su trijų dienų programa.
Kaip sekėsi šį renginį pristatyti kitoms kultūrinėms institucijoms?
Nuo pat pradžios rengėme susitikimus su pagrindinėmis miesto kultūrinėmis įstaigomis. Joms pasiūliau rengti festivalį kartu – ambicingą, patį didžiausią, tokį, kokį patys norėtų pristatyti. Deja, ši idėja nebuvo palankiai sutikta, bet mūsų komanda nusprendė, kad net ir neprisijungiant kitoms įstaigoms festivalis vis tiek įvyks, ir įvyks geras. Suvokiau, kad nėra lengva ateiti su nauja idėja ir įtraukti visą bendruomenę, kuri jau seniai egzistuoja ir užsiima sau įprastais dalykais. Šis pasiūlymas, manau, buvo per ankstyvas, gal kiek ambicingas, gal ne tiek gerai iškomunikuotas, galbūt reikėjo dirbti ilgiau, kultivuoti dirvą ne vienerius metus. Šiuolaikiniai projektai ne visada pozityviai sutinkami, ir tai buvo gera pamoka. Manau, kad dabar pokalbis būtų visiškai kitoks, pasiūlymas priimtas kitaip, nes organizacijos dalyvavo „Kaunas 2022“ organizuotuose mokymuose, pradėjo dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Mes naudojamės tų įstaigų erdvėmis, jos mato, koks tai festivalis. Priimti naujoves užtrunka – tai procesas. Tuo pačiu tai yra ir statuso klausimas, kaip yra priimamas menas, pristatomas scenoje ir gatvėje, kaip matomas artistas operoje ir grojantis gitara Laisvės alėjoje. Tai skirtingos formos, nors iš tikrųjų viskas priklauso nuo idėjos, kokybės, atlikimo.
Kur vyko pirmasis festivalio renginys?
Šančių pievoje. Jis buvo jautriai sutiktas, mat kaip tik tuo metu prasidėjo konfrontacija tarp Žemųjų Šančių bendruomenės ir valdžios dėl planuojamos tiesti gatvės palei Nemuną. Renginys buvo priimtas kaip palaikymas Šančių bendruomenei. Mums tai buvo opių klausimų aktualizavimas, taip pat norėjome vesti auditoriją ten, kur ji paprastai neina, parodyti, kad menas gali būti visur, jei tik yra ambicija jį pritaikyti. Tačiau neteigėme, jog tai tik gerai, – daug ko negalime padaryti vien dėl profesionalių erdvių trūkumo, šiuo atžvilgiu Kauno žiūrovai tikrai yra nuskriausti.
„ConTempo“ vyksta įvairiose miesto erdvėse ir įsilieja į kasdienį gyvenimą. Kaip ir minėjote, šį sprendimą paskatino scenos menams tinkamų erdvių trūkumas, tačiau kartu tai tapo ir festivalio išskirtinumu. Kaip vyksta vietų pasirodymams paieška?
Tai nuolatinis kūrybinis procesas, nuo kurio stipriai priklauso festivalio sėkmė. Su komanda gaudome visas idėjas ir ieškome, kurioje vietoje darbas galėtų geriausiai atsiskleisti. Važiuojame apžiūrėti vietų tuo paros metu, kai numatomas renginys. Tikrai nuostabu, kad didžioji dalis vietų pasiteisina, daug jų atradome atsitiktinai.
Pirmiausia, visada norime tą patį projektą rodyti keliskart skirtingose erdvėse, nes aplinka suteikia visai kitą kontekstą ir sukelia skirtingas emocijas. Lankymasis renginiuose skirtingose erdvėse irgi tikras atradimas, nes dažnas į jas išvis nenueina arba per spektaklį pamato visiškai kitaip. Žinoma, atsižvelgiame į techninius bei praktinius niuansus, tarkim, jei pasirodymui reikia vietos šalia upės arba garažų. Klausinėjame vietinių, draugų, važinėjame. Iš esmės paieškos procesas vyksta visus metus, taip pat kaupiame jau atrastų lokacijų duomenų bazę. Dirbti vis naujose vietose neįmanoma, nes tam tikri renginiai, pavyzdžiui, atidarymo, turi vykti arčiau centro.
Taip pat apgalvojame automobilių statymą, lokacijos pasiekiamumą viešuoju transportu. Į operą „Signal“, rodytą prie Kauno marių, netgi užsakėme autobusus, nes viešojo transporto grafikas netiko. Fantastiška vieta dar nereiškia, kad bus žmonių, – jie gali tiesiog nerasti, kaip atvykti. Visada galvojame ir apie atstumus, nes daug renginių vyksta tą pačią dieną, svarbu, kad žmonės spėtų nukeliauti iš vieno į kitą.
Kokius miesto sluoksnius, kokias prieigas atveria netradicinis festivalio formatas? Ar jums pačiai pavyko užmegzti kitokį dialogą su Kaunu?
Kaune nebegyvenu nuo 2013-ųjų, bet jame praleidau 12 metų. Grįžtu kaip į namus, Kaunas yra tapęs mano identiteto dalimi. Šis festivalis – viena mano duoklių miestui. Žiūrovai ir meno kritikai identifikuoja, kad „ConTempo“ yra ne festivalis mieste, bet miesto festivalis. Mes nepastatome scenos, bet kviečiame į kelionę po miestą jo ritmu. Tai pavyksta per garsą, pasiekiamumą, gatvės triukšmą, autobusų maršrutus, kviečiame pajusti, koks yra tas miestas ir kartu Kauno rajonas. Mes reaguojame į miesto ritmą, o ne miesto ritmas taikosi prie mūsų. Tai labai svarbus aspektas. Štai vieną renginį perkeliame iš penktadienio į trečiadienį, nes toje erdvėje penktadieniais veikia restoranas. Reaguojame į erdvės gyvenimą, bet kartu jį ir aktyviname, pakviečiame vietinius prisijungti, pažinti erdves, integruojamės į kitas šventes. Tai labai vaisingas bendradarbiavimas, negriauname planų, bet papildome, atidarome langelius lankytojams, kurie galbūt šiaip nebūtų apsilankę festivalio renginiuose.
Ko palinkėtumėte „ConTempo“ lankytojui?
Visus metus kviečiame būti smalsiems, pažinti ir leisti sau eksperimentuoti su pažinimu. Jei kažkas nepatiko, buvo neįdomu, svarbu neuždaryti durų. Yra daugybė skirtingų formų, turinių, tad visada galima pamatyti spektaklį, kuris pakeis tavo gyvenimą. Taip būna! Žmonės yra sakę, kad kai kurie matyti pasirodymai buvo stipriausia patirtis, džiaugiasi atėję ir atradę. Kauniečius ir Kauno rajono gyventojus kviečiu ateiti, stebėti, sekti renginius, nes erdves, kaimynystes ir kaimynus atrasite iš naujo. Kviečiu tai patirti kartu.
Daug renginių yra nemokami, tačiau norime išlaikyti ir mokamus – kultūra neturėtų būti nemokama, turime prisidėti prie jos ir paties festivalio išlaikymo. Visi atlikėjai gauna honorarus, tad pirkdami bilietą prisidedate prie jų tolesnės kūrybinės veiklos, festivalio augimo bei komandos stiprinimo.
