Vaikystėje tėvas sakydavo, kad yra tokia žmonių rūšis – tikrieji žaliakalniečiai. Gimę, augę, niekada nepalikę, besididžiuojantys ne tik savo parką primenančiu rajonu, bet ir visu didingu Kauno miestu. Turbūt būtent apie tokius žmones kaip Gintaras Česonis tada ir kalbėjo: žmones, kuriančius ne tik mieste, bet ir apie miestą. Ilgametis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas atvirauja: pabėgti taip ir nepavyko, nors bandė 7 kartus.
Fotografiją padėjo atrasti sesuo
Vienas žymiausių mūsų miesto fotografų atvirauja: paauglystė buvo sudėtinga, pasaulį gan anksti paliko tėvas, vėliau buvo maišto protrūkiai, protestai, nieko neveikimo laikotarpiai ir nesusitaikymas.
„Sesuo pamatė, kad broliui kažkas negerai. Perskaitė skelbimą tuometinėje „Kauno šviesoje“ apie tai, kad Kauno fotografijos mokykla renka naują grupę, ir pasiūlė man išbandyti. Iki tol fotografija neegzistavo mano gyvenime, bet pabandžius liko visam“, – teigia Gintaras.
Tiksliai įvardyti, kodėl anuomet fotografija taip patiko, G. Česoniui nepavyko, bet dabar daug aiškiau: žvilgsnis per objektyvą padėjo pažinti pasaulį, mus supančios aplinkos kontekstą, o atsitraukus ir pažvelgti į save.
Progresyvi aplinka
Nors dabar tokius mokslus vadintume neformaliu ugdymu arba popamokine veikla, tačiau tuomet į tai žiūrėta labai rimtai, o jaunųjų fotografų auklėjimo programa Kauno fotomenininkų sąjungoje truko net 3 metus.
„Ta mokykla liudija, kokia progresyvi buvo tuo metu fotomenininkų sąjunga. Pavyzdžiui, dar sovietmečiu atvažiavęs Cornellis Capa, Niujorko fotografijos centro įkūrėjas, pasakojo, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinis fotografijos meno centras. Po paskaitos pats stebėjosi, kad Kaune visa tai yra lygiai taip pat kaip JAV. Tik mažesniu masteliu. Ir leidyba, ir galerija, ir edukacija, ir seminarai, ir festivaliai“, – pasakoja fotografas.
Kauno fotografijos galerija atsirado 1979 m. ir telpa į penkmetį seniausių pasaulio fotografijai dedikuotų ekspozicinių erdvių. Palyginimui, latviai pirmąją fotografinę instituciją įkūrė tik atgavę nepriklausomybę.
Tuo metu čia, Vilniaus gatvėje, į pabaigą ėjo didžioji senamiesčio rekonstrukcija. Tarpukariu čia veikusių nedidelių krautuvių patalpos sujungtos, suformuotas vientisas tūris. Šalia įsikūrė ir fotografijos dirbtuvės, administracija, biblioteka.
„Mūsų miesto klasikai norėjo ir kažkokiu būdu pasiekė savo. Idėjos autoriai buvo Aleksandras Macijauskas bei Vilius Jasinevičius. Kaip puiku, kad ir dabar tai išliko, nors ir pasikeitė, bet čia ne koks prekybcentris, o erdvė skirta kultūrai bei menui“, – džiaugiasi ilgametis galerijos prievaizdas.
Į miestą iš tremties
Nesunku pastebėti, kad G. Česonio kūrybinėje biografijoje apstu temų, susijusių su miestu, architektūra, urbanistika.
Pats menininkas juokauja, kad į miestą grįžo iš tremties. Abu tėvai po Sibiro nebegalėjo grįžti į savo gimtas kaimiškas vietoves Dzūkijoje, lengviau buvo pasislėpti mieste, todėl ir Gintaras gimė mieste. Visgi jis neslepia: visą gyvenimą jaučia daug sentimentų kaimiškam gyvenimo būdui, gyvensenai, tylai ir ramybei už miesto ribų.
„Mane į miestą ištrėmė sistema. Ir, nepaisant nostalgiškų sentimentų, mano tapatybė labiausiai susijusi su Kaunu ir gimtuoju Žaliakalniu. Tikiu, kad aplinka konstruoja pasaulio supratimą. Esu dėkingas Žaliakalnio gatvelėms, tvoroms, kiemams, garažėliams, kurie buvo ir tebėra brangūs. Tai nuo vaikystės formavo mano ir miesto santykį“, – aiškina fotomenininkas.
Dar besimokydamas fotografijos mokykloje kaunietis pradėjo fotografuoti senamiestį, jo ir baigiamasis darbas buvo apie naktinį Kauną. Vėliau bestudijuodamas architektūrą Gintaras atrado Kauno tvirtovę: čia teko ir požemius, ir antžemius tyrinėti, ir ne sykį galvą prasiskelti.
„Man tai buvo nesibaigiantys atradimai. Pradėjau kvestionuoti: gyvenu mieste, o tiek mažai žinau ir tiek mažai jį pažįstu. O juk čia tiek svarbių istorinių dėmenų, kurie ne tik nulėmė miesto raidą, bet ir toliau lemia mūsų pačių progresiją“, – tęsia kaunietis.
Miesto bruožų reikšmė
Ar Kaunas turi veido bruožus? Nors turbūt mūsų abiejų viduje slypi stipresnė nei įprasto piliečio meilė savo gimtinei, bet sutariame: Kaunas yra atpažįstamas ir nėra vienas iš milijono kitų miestų. Jis unikalus.
„Miestas, turintis charakterį, nuostabių užkampių ir elementų, kurių galima ir nekęsti, piktintis, nesusitaikyti. Kaip jisai toliau formuoja tą charakterį? Pasitaiko ir nusivylimų. Tas laikotarpis, kuriuo taip žavimės, pirmoji respublika, tarpukario modernizmas – ar galėtumėm palyginti su tuo, kas įvyko per paskutinius 20–30 metų? Būtų sunku varžytis. Kai po 50 metų atsitraukę palyginsime, kaip atrodys? Gali būti, kad už šitą laikmetį bus šiek tiek gėda. Bet tai tik natūralus procesas, pasakantis daugybę dalykų ir apie mus pačius bei mūsų tėkmę“, – pasakoja Gintaras.
nėra spalvų, miestuose mažai gyventojų, gatvėmis nevažiuoja automobiliai, o akių netrukdo reklaminis triukšmas.
Architektūra yra mūsų sukurta aplinka, kurioje augam. Galima plačiau kalbėti: ir apie urbanistiką, ir apie vieną aikštę. Koks skirtumas, nesvarbus mastelis. Vis tiek tai formuoja tavo erdvės, kompozicijos supratimą. Medžiagiškumus, kuriuose tau jauku gyventi arba ne.
Pašnekovas mintį iliustruoja prisiminimu, kai kartą viename iš Žaliakalnio skverų sėdėjo aikštelėje, kur žaidė vaikai. Bandė per objektyvą žvalgytis ir skaičiuoti aplinkinius vertingus pastatus. Suprato, kad turbūt tik vienas toks tėra aplink, o visi kiti – menkaverčiai, nors tai ir prestižinis gyvenamasis rajonas.
„Kaip gaila, juk visa tai formuoja ir mano vaikų supratimą. Kaip viskas turi būti. Nuo kažko juk atsispiriame. Be abejo, žmonės kažkiek išsilaisvina iš to studijuodami, keliaudami, bet svarbus ir pirminis impulsas pažinti pasaulį. Jeigu visi augtumėm aplinkoje, kur aišku, kaip turi būti, kokiame kokybiniame estetiniame lygyje būtume? Turbūt kitame, nei dabar“, – užtikrintai sako ilgametis Lietuvos fotomenininkų sajungos Kauno skyriaus vadovas.
Kitur fotografuoti sunkiau
„Esu fotografavęs ir Lietuvos miestelius, bet turiu pripažinti, kad taip kaip Kauno negaliu nė vieno iš jų fotografuoti. Tai, kaip esi įaugęs, kiek tas miestas yra tavyje, matosi ir reiškiasi. Nereikėtų tam net teorijų išvesti. Tai, ką fotografuoji, turi pažinti. Turi būti brangu, taip brangu kaip miestas, kuriame gyveni. Kitas greitai tokiu tapti negali“, – paklaustas apie kitas savo fotografijų serijas paaiškina G. Česonis.
O kaip ieškoti dialogo su svetima aplinka, kai už savo sodžiaus jau esi svetimas? Pradžioje bandai suprasti, koks tavo tikslas, – dažnai būna mintyse jau iš anksto suformuotas; nori kitiems papasakoti apie miestą ar miestelį, į kurį tave vienaip ar kitaip nuvedė sumanymas ar bendradarbystė.
Bet menininkas atvirauja: „Vėliau supranti, kad daugiausia ką pavyksta papasakoti, – tik kaip tame miestelyje jauteisi. Per trumpą laiką taip giliai nepažinsi, erdvės perpratimas yra ilgas procesas, reikalaujantis tyrimo. Bet nuo paviršinių ir įspūdingų miestovaizdžių bandai nukrypti į pakraščius, teritorijas, kur nuveda sutikti ir pakalbinti žmonės.“
Kalbėdami išsiaiškiname ir tai, kad net kabinant parodą dažniausiai kyla noras peržiūrėti, nuvažiuoti į tam tikrą vietą ir pasitikrinti, perfotografuoti. Tas atminties kaupimas fotografui yra nenutrūkstamas procesas. Lengviau įvardyti, kada mintis kilo, prasidėjo galvojimas ar sumanymas, negu pasakyti, kada yra to mąstymo ir tyrinėjimo pabaiga.
„Dažniausiai ta pabaiga būna koks nors pristatymas ar paroda. Be abejo, tai mums visiems svarbu, nes reikia ne tik kitiems parodyti, bet ir pačiam pamatyti: kas pavyko, kas ne, ką verta daryti, o ką norėtum perdaryti“, – sako kaunietis.
Ramybė be spalvų
Ryškus autoriaus kūrybinis bruožas – monochrominė, bespalvė fotografavimo technika net ir skaitmeninių technologijų amžiuje.
„Turbūt turiu pripažinti, kad tokį fotografinį matymą suformavo laikmetis ir pirmieji mokytojai. Negaliu sakyti, kad nevertinu spalvotos fotografijos ar laikau ją blogesne. Atsitraukus nuo kasdienio spalvoto pasaulio man tiesiog lengviau matyti tik vieną sluoksnį“, – pokalbio pabaigoje atskleidžia G. Česonis.
Daugiasluoksniškumas sukuria triukšmą, nuo kurio kūrėjai pavargsta. Monochromas leidžia paprasčiau kalbėti apie dalykus, padeda išryškinti. Juodai balta raiška yra grynesnė, nedaugžodžiaujanti, lengva. Tai tik pasirinkimas, o ne vienareikšmis privalumas. Ilgainiui net savomis akimis pradedi matyti, kaip objektas atrodys be spalvų, kokios jo savybės išryškės.
Romualdas Rakauskas apie mano pašnekovą yra sakęs: tai tyras dvasiškumas, o ne atviruko vietovaizdis. Gyvename chaotiškoje miesto aplinkoje, todėl svarbu išsigryninti, kas svarbu, išsirinkti, kas vertingiausia. Taip ir Gintaro Česonio fotografijose: nėra spalvų, miestuose mažai gyventojų, gatvėmis nevažiuoja automobiliai, o akių netrukdo reklaminis triukšmas.
