Kviesdama į savo namus Romainiuose Monika Žaltauskaitė-Grašienė, arba tiesiog Monika Žaltė, juokiasi, kad ten turi studiją, bet joje nebėra staklių: „Išardžiau. Gal į pensiją išėjusi vėl susirinksiu“.
Tekstilės menininkės, dirbančios Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, Kauno bienalės valdybos narės vizitinė kortelė – kompiuterinio žakardo technika, o jos kūriniai iš skaitmeninio į realų būvį pereina „Audėjo“ gamykloje Vilniuje. Ir jei dabar nė dienos neapsieiname be žinių apie dirbtinio intelekto įgytus naujus įgūdžius, juokiamės iš jo sugeneruotos fotografijos pergalės konkurse ir patys mokome jį rašyti bakalauro darbus, tai atsidūrus akistatoje su M. Žaltės darbais tampa visiškai aišku, kad joks procesorius, jokios kompiuterinės staklės be to neapibrėžiamo menininko pajautimo niekuomet nesukurs nieko nė iš tolo panašaus savo gelme ir materija.
Prieš metus galerijoje „Meno parkas“ vykusioje parodoje „Tarp dviejų: Į(si)žiūrėjimai“ mane tiesiog panardino, pravirkdė ir tuo pačiu ištiesino dimo raštu (kaip sufleruoja Kauno bienalė, „raštas simbolizuoja kodų kalbą, kuri sudėta iš 1 – aktyvaus ir 0 – pasyvaus ir kuria paremta visa tekstilės audimo sistema ir kompiuterizacijos era“) išaustas Monikos kūrinys „WWW. Women oWn Writing“. Tuomet ir prasidėjo mūsų pažintis. Pamenu, tiesiog negalėjau jai nepaskambinti! Todėl visiškai nenustebau išgirdusi, kad būtent Monika Kauno menininkų namų suburtos komisijos išrinkta Įsimintiniausia 2022 m. Kauno menininke. Paskambinau vėl – pasveikinti ir pakviesti dar šiek tiek pasikalbėti apie tai, kaip gimsta įsimintini dalykai.
Kalbantis temos tiesiog vilnijo, ir tai – ne tik metafora. Menininkė šiuo metu pasinėrusi į vandens temą – tai signalizavo ir mano minėtas darbas, ir neseniai senamiestyje demonstruota instaliacija, apie kurią daugiau netrukus papasakos pati, o rudeniop apie vandenis išgirsime ir pamatysime daugiau. Taip pat rudenį laukia nemaža lietuvių ir japonų tekstilės paroda Kauno paveikslų galerijoje – lyg tęsinys to, ką vykstant Japonijos dienoms WA 2022 m. pavasarį mačiau „Meno parke“. Bet galerijos – ne vienintelis mano pašnekovės tikslas.
Kokiose įdomiausiose vietose yra atsidūrę tavo darbai?
Vienai užsienio kolekcionierei įsigijus darbą, paprašiau nuotraukos, – sako, žinok, negaliu atsiųsti, nes kūrinys skirtas mano miegamajam. Ir iš tiesų, kiek pavyksta sužinoti, pavyzdžiui, ciklo „Marijos drapanos“ darbai dažniausiai atsiranda intymiose erdvėse.
Ar mąstai apie tai kurdama – na, kad vienas darbas ar serija galbūt tiktų vienokioms erdvėms, kitas – kitokioms?
Ne! Galbūt konkrečiai šis ciklas nesukelia tragizmo. Va, dabar kuriu (mosteli ranka į gimstantį kūrinį, – red. past.) apie Šv. Joną Krikštytoją, jis pririštas virvėmis, tragiškesnis. Marijos – moteriškos, ramios. Bet kurdama tikrai negalvoju, kur kūriniai atsidurs. Dėl to visada įdomu sužinoti jų kelionę. Kurdama galiu tik dedikuoti mintį artimam žmogui, draugui ar situacijai.
Norėtum, kad daugiau tavo kuriamo meno puoštų viešąsias erdves, kad tos dedikacijos veiktų plačiau?
Šia prasme situacija tokia, kad menininkams anksčiau tikrai buvo daugiau darbo. Nors nedžiugino sovietinė cenzūra, galbūt tekdavo įterpti tam tikrų elementų, bet buvo veikianti sistema: va, visuomeninis pastatas, jam reikia sukurti keramikos pano. Skelbiamas konkursas, visi teikia idėjas. Skandinavai ir šiandien taip elgiasi, o Lietuvoje tokio požiūrio pasigendu. Jei visuomeniniuose pastatuose būtų daugiau meno, visuomenė lavėtų. Pavyzdžiui, meno kūriniai naujai statomose mokyklose – kur jie?
Esu Kauno klinikų Akušerijos skyriui padovanojusi du savo darbus iš ciklo „Šeši pojūčiai“, kurį ten ir sukūriau. Vis sulaukiu atgarsio iš kokių pažįstamų, kad buvo ten ar gimdyti, ar aplankyti, matė, sakė: „O, geras.“
Ar gali apie „Šešis pojūčius“ papasakoti daugiau?
Daug laiko ten praleidau – mano antrasis sūnus gimė neišnešiotas. Pamenu, vaikščiodama tais koridoriais to ir pasigedau – meno skleidžiamos energijos. Su klinikų atstovais sutarėme, o tada ir su šeimomis susitarėme, kad galėsiu dalyvauti šešių kūdikių gimdymuose. Galėsiu fotografuoti, o vėliau išausiu darbus, kuriuose ir bus vaizduojami kūdikiai. Pamenu, su akušere palaikėme kontaktą – skambina, jau 7 cm kaklelis atsivėrė, važiuok. Viską metu, lekiu, tyliai įslenku… Dvi moterys, kurių kūdikių gimime dalyvavau, buvo asocialios. Su keturiomis šeimomis artimiau pabendravau, sutarėme, kad jiems nuotraukas padovanosiu, o ir nedidelio formato darbą. Bet jie nesutiko tų darbų priimti, net nežinau kodėl. Klinikoje kabo du 3 m 30 cm dydžio darbai.
Galbūt tie vaikai, jei mergaitės, patys atvyks į klinikas gimdyti ir pamatys save.
Jei atpažins (šypsosi). Bet, taip, tai buvo gražus ir intymus projektas. Negaliu net apsakyti, kaip labai. Vėliau dar išaudžiau tokį atviruką, sieninį, palikau siūlų, kad mamos, laukiančios vaikučių, galėtų išsiuvinėti jų vardus. Dabar jau labai daug prisiuvinėta. Iš dalies ir socialinis projektas.
tas kiekvienos dienos horizontas lemia spalvinį mąstymą ir apskritai būtį, padeda įsižeminti.
Mąstydama apie naująjį tavo titulą – Įsimintiniausia menininkė – svarstau, gal šis intymumas, akimirkos grynumas, saugumas, užkoduojamas tekstilėje, ir lemia tą įsiminimą. Bent jau man asmeniškai tekstilės kūriniai būtent tokius jausmus ir kelia. Bet ką žodis „įsimintinas“ reiškia tau? Juk tai nereiškia „geriausias“ ar „populiariausias“.
Neįtikėtinas dalykas čia nutiko. Žmonių, nusipelniusių Kauno kultūrai, krūvos, ir tikrai daug vertingesnių ir vertesnių. Jau seniai rengiau čia personalinę parodą, pastaroji apskritai buvo Vilniuje, dabar dažniau dalyvauju grupinėse. Kita vertus, mano darbai Kaunui atstovauja keliaudami po užsienio parodas. Naujausia instaliacija „Jei tu gyvas, atplauk“, kurią atviroje galerijoje „Arterija“ įrengėme su kolega Lina Jonike (dabar ji eksponuojama Meko skersvėjyje sostinėje), iš tiesų daugiau susijusi su pačiu miestu, buvo smagu atsigręžti į Kauną ir jį patyrinėti. Nors, geriau pagalvojusi, randu ir daugiau tų įvaizdžių: pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo visą ciklą „Besišypsanti“ – aštuonis darbus, kuriuose pasakoju apie sudegusios Kulautuvos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Ciklas, beje, eksponuotas ir Ukrainoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Estijoje, Prancūzijoje. Arba „Sakramentas“, kuriame užfiksavau Švč. Sakramento bažnyčią karantino metu, jau sudalyvavęs tarptautiniame šiuolaikinės tekstilės festivalyje FITE, pagrindinėje parodoje „IMAGINE!“, ir 17-toje tarptautinėje šiuolaikinės tapiserijos trienalėje „Entangled State“, o dabar vyksta į „Arnolfini“ galeriją Didžiojoje Britanijoje.
Taigi, taip, jaučiu miestą ir esu su juo susijusi, tad gal nereikia gėdytis, kad mane pristato apdovanojimams? Tikiu, kad vieta, kurioje gyveni, turi labai daug įtakos. Tas kiekvienos dienos horizontas lemia spalvinį mąstymą ir apskritai būtį, padeda įsižeminti, kas labai svarbu, net ir mąstant apie besitraukiančio pasaulio ir griūvančių sienų tendencijas mene. Svarbu turėti savo magiškąją vietą, kurioje mąstai ar meldiesi. Kai esi mieste, tokių vietų gali atrasti ne vieną. Vis sakau sau, kaip norėčiau į darbą važinėti dviračiu, nes automobilyje daug ko nepastebi.
O ką man reiškia „įsimintiniausias“? Turbūt tai, kad tave prisimena net ir be didelių fejerverkų. Gal žmonės tiesiog įsimena tave per mene pasakojamas istorijas, potyrius, kuriuos perteiki? Kaip ir sakei, tai labai intymu.
Religiniai, dvasiniai motyvai tavo kūryboje – tai tekstilės kaip žmonijos istoriją savyje talpinančios materijos užduodamos temos ar tavo pačios vidiniai ieškojimai?
Įvaizdžiai ateina labai skirtingai. Dažniausiai net ir nesitiki, kad mintis kur nors nuves. Esu tikinti, gal taip ir ateina motyvai? Žinai, turbūt visi kažkuo tiki, nesvarbu kuo. Taip, medžiagiškumas ir sakralumas susiję. Kai žiūri į kokio Mikelandželo skulptūras, kokia ten draperijų audra! Vaizduojamajame mene yra daug tekstiliškumo. Tai atėjo iš senųjų gobelenų, kurie, vaizdžiai sakant, buvo tų laikų televizoriai. Man tai gražiai susiję su skaitmeniniu mūsų pasauliu – taip tą tekstilę ir suskaitmeninu. Nulis ir vienetas, pasyvumas ir aktyvumas, tekstilėje tai pagrindas. Ji itin stipri fundamentalumo, veiksmo prasme. Nors seniausia technologija yra vėlimas, bet audimas – vos vos jaunesnė. Ir tas veiksmas sugalvotas žmogaus, jis sprendžia, kaip siūlas elgsis. Procesas nenutrūkstamas, ir jis mane žavi. Klasikinio mąstymo mene, aišku, rezultatas svarbiausias – neseniai apie tai diskutavome su viena studente. Man atrodo, šiuolaikinėje visuomenėje procesas daug reikšmingesnis. Aišku, yra ir pavojaus, ypač jauniems, nes lengva užsisukti rate, juk procesas turi lemti tolesnę eigą.
Kokia būna tavojo audimo proceso pradžia?
Man labai svarbus dokumentavimas. Nesu dirbusi su fotografais, darau tai pati. Dokumentuoju nuotaiką, vėliau paverčiu ją į abstrakciją. Vien spalvų reikia sumažinti iki kokių 20. Na, daugiausiai 40, nes tai reiškia, kad turėsiu sukurti 40 pynimų ir sugalvoti siūlų sistemų, kurios per tas spalvas veikia.
Daug matematikos! Ar rinkdamasi profesiją, žinojai, kad reikės tiek skaičiuoti, ar tekstilę romantizavai?
Tekstilė buvo ne šiaip sau. Mano draugės tėtis buvo Vladas Rukša, keramikas, dirbantis archajinėmis technologijomis. Jo sesuo Aurelija Rukšaitė, žymi juostų audėja, mane išmokė pradmenų.
Mokyklą baigiau 1991-aisiais. Mokiausi Kauno rajone, Noreikiškėse, mano tėtis buvo hidrologas, dirbo dabartinėje VDU Žemės ūkio akademijoje. Mūsų kartai Nepriklausomybė reiškė… na, gali įsivaizduoti. Jau nuo dešimtos klasės vykdavom į įvairiausias ekspedicijas, domėjomės etnografija. Pamenu, savaitei išvažiavau su chebra po kaimus – mamai tik raštelį palikau. Vėliau ji sakė, kad buvo ištikta šoko! Varėm, rinkom visokius rakandus, tekstilę, buvo ir dainavimų, kostiumų, į mokyklą eidavau su tautine juostele. Didžiulis tautinis pakilimas. Kaip ir tarpukariu, buvo daug patriotizmo ir nuoširdaus susidomėjimo praeitimi – dabar to nebematau.
Nors vis tiek tikiu, kad mūsų tautinis identitetas labai specifinis ir apie jį tikrai reikėtų rėkti pasauliui.
Bet tu tą ir darai – tik gal nerėki, o intymiai šnabždi. Monika, o kaip manai, ar Kauną vis dar galima vadinti tekstilės miestu?
Jis tokiu tikrai buvo nuo tarpukario. Kol bus gyvi jau garbaus amžiaus tekstilininkės ir tekstilininkai, tradicija išliks. Bet šiandien? Nepasakyčiau. Kalbant apie pramonę, gal smulkių tekstilės įmonių ir daugiau nei Vilniuje, bet tokio proveržio, kokį savo laiku padarėme su tekstilės bienale, pasaulinio lygio, aš nebematau. Pamenu, Vita Gelūnienė sakė, va, negalim nuvažiuoti į Kiotą, tai pasidarom jį pas save. Ir pasidarėm, nors iš pradžių tai atrodė lyg utopija. Jokio biudžeto ir panašiai… Tuo periodu supratome, kad galime ne tik didžiuotis fabrikų skaičiumi, bet iš tiesų apie savo aplinką mąstyti tekstiliškai, medžiagiškai. Dabar laukiame jaunosios kartos.
Kiek turi studenčių?
Mūsų katedroje 12 bakalaurą studijuojančių ir 5 magistrantės. Dar nėra visai blogai. Nebevadovauju katedrai, aštuonerių metų, manau, pakanka. Su kolegėmis siekiame kreipti įvaizdį į madą, aprangą – matysime, gal tai pritrauks daugiau susidomėjusiųjų.
Žinoma, į tą pačią upę dukart neįbrisi. Ir dabar dar pasigirsta klausimų – tai kada darysite tekstilės bienalę? Na, nedarysim! Bet Kauno bienalėje visuomet užčiuopsi tekstiliškumo. Va, dabar mano draugė kartvelė, kuri šiemet dalyvaus bienalėje, atlieka tyrimą apie iš tiesų egzistavusį Šilko kelią iš Tbilisio į Kauną, į „Kauno audinius“.
