Žvelgiant į atmintinas datas ir progas tampa įdomu: o kokia ano meto kasdienybė slepiasi už didelių įvykių, pakeitusių istorijos tėkmę? 1922-ieji Lietuvoje svarbūs švietimui, menui, teisei, finansams – bet, pavyzdžiui, ką tuo metu, kai buvo steigiamas universitetas, veikė būsimų jo studentų tėvai?
Kaip visuomet, atsakymus net į keisčiausius klausimus apie Kauną galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre, Kaunistikos skaitykloje. Vyresnysis bibliografas Mindaugas Balkus yra mane konsultavęs gatvėvardžių kaitos klausimais, o pernai su kauniečiu Feliksu Zinevičiumi išleido knygą „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“. Beje, V. Putvinskio gatvės 1922-aisiais dar nebuvo! Tiksliau, pati gatvė buvo – pirmiau vadinta Gornaja, tuomet Bergstrasse, o Lietuvai tapus nepriklausoma – Kalnų. Ir tik 1931-aisiais pakrikštyta čia stovinčiuose A. Žmuidzinavičiaus namuose, pas tapytojo žmoną, savo seserį, paskutinį gyvenimo mėnesį praleidusio Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo garbei. Bet tai jau kiti metai ir kita istorija! Su M. Balkumi verčiame 1922-ųjų archyvus. O jei ir jums ramybės neduoda klausimas apie kokią konkrečią gatvę, iškabą, metus – Kaunistikos skaitykla visuomet priims.
Kalbėdami apie Pirmosios respublikos laikotarpį, „tarpukarį“ neretai įsivaizduojame labai apibendrintai – bet turbūt tiesa tokia, kad auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikomas XX a. 4 dešimtmetis, gal dar 3-iojo pabaiga? Ar 1922-uosius galime vadinti tik starto metais?
1922 m. nebuvo starto metai. Tokie buvo 1919 m., kai Kaunas tapo de facto Lietuvos valstybės Laikinąja sostine, nes į miestą persikėlė Lietuvos valstybės centrinės valdžios institucijos. 1922-ieji buvo „pavaros perjungimo metai“ – Kaunas perėjo iš pokario suirutės į atsikūrimo laikotarpį. 1922 m. darbą užbaigė Steigiamasis Seimas, buvo išrinktas Pirmasis Seimas, įvesta nacionalinė valiuta (litas), įsteigtas Lietuvos universitetas, Lietuvą pripažino daugelis svarbiausių Europos ir pasaulio valstybių, o Kaune įsteigtos nuolatinės jų diplomatinės atstovybės.
Auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikyčiau 4 dešimtmečio pabaigą, kai miesto veidas (infrastruktūros prasme) jau buvo gerokai atsinaujinęs (įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyti modernūs tiltai, kapitaliai sutvarkyta daug gatvių ir kt.), viešumoje dominavo moderni lietuvių kultūra. Mieste gyveno daug įvairių tautybių gyventojų, veikė ne viena dešimtis tautinių mažumų mokyklų, įvairių kultūrinių įstaigų. Ir, svarbiausia, šioje Laikinosios sostinės multikultūrėje bendruomenėje iš esmės vyravo taikūs ir konstruktyvūs tarpusavio santykiai.
Kaip 1922-aisiais atrodė Laisvės alėja – jos šiandien neįsivaizduojame be „Pienocentro“, centrinio pašto, kurie pastatyti jau vėliau, – ar tai buvo verslų, įstaigų gatvė, kaip ir šiandien?
Laisvės alėja buvo pilna žmonių judėjimo, transporto (daugiausia varomo vieno ar kelių arklių galia, automobilių mieste dar buvo labai nedaug). Gatvė buvo grįsta paprastais lauko akmenimis, jos šonuose driekėsi grioveliai lietaus nuotekoms subėgti (centralizuotos kanalizacijos sistemos dar nebuvo), virš šių griovelių kas keliasdešimt metrų buvo maži mediniai „tilteliai“ pereiti ant šaligatvio, kuris neretai būdavo išklotas lentomis. Gatvės viduryje augo liepos (kaip ir dabar), vidurinė gatvės dalis buvo atskirta medinių kuoliukų eilėmis iš abiejų pusių. Tarp liepų suformuota pėsčiųjų alėja. Joje stovėjo mediniai suoliukai (be atlošo). Laisvės alėja kursavo arklių tramvajus („konkė“). Gatvė prabanga nekvepėjo.
XX a. pr. gatvės lentelė. Baltame fone, juodos spalvos, trimis kalbomis užrašas: „Vytauto prospektas“. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
1922 m. Laisvės alėjoje buvo gausu įvairių verslo įstaigėlių (parduotuvių, kavinių, viešbučių, įvairių kontorų ir kt.). Tuomet šioje gatvėje skambėdavo įvairios kalbos. Be lietuvių, buvo plačiai paplitusios rusų, lenkų, jidiš kalbos. Privačių įstaigėlių iškabos dažniausiai būdavo parašytos keliomis kalbomis, didžiausiu šriftu lietuviškai (neretai su klaidomis), o mažesni užrašai – lenkų bei jidiš kalbomis. 1922 m. trikalbiai užrašai buvo visiškai legalūs. Vėliau, 3 dešimtmečio pabaigoje, įsivyravo lietuviški užrašai, nes užsienio kalbų vartojimą viešuosiuose užrašuose apribojo nauji teisės aktai.
Vidutinis kaunietis – koks jis buvo? Ar naujakurys, atvykėlis lietuvaitis (jei jau buvo „madinga“ kraustytis į Kauną, į sostinę), ar visgi senosios kartos, lenkų, žydų kilmės?
1922-ųjų Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Tų metų birželio 1 d. Kauno miesto valdybos užsakymu atliktas visuotinis Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų bei būstų surašymas. Jo duomenimis, Kaune gyveno 84 352 gyventojai, iš jų 41 088 lietuviai (48,7 %), 27 228 žydai (32,3 %), 8 311 lenkų (9,9 %), 4 174 vokiečiai (4,9 %), 2 345 rusai (2,8 %), 808 gudai (1 %), 398 (0,5 %) kitų tautybių. Tad apie pusę tuometinio Kauno gyventojų save laikė lietuviais. Tikėtina, kad daugiau negu pusė lietuvių 1918–1922 m. buvo atvykę į Kauną iš kitų Lietuvos vietovių. Čia jie mokėsi, ieškodavosi darbo. Gimusių ir augusių Kaune lietuvių tuomet dar buvo ženkli mažuma. Senieji Kauno gyventojai, čia gyvenę iki Pirmojo pasaulinio karo, daugiausia buvo žydų, lenkų tautybės žmonės.
Tarpukariu Kaune kino teatrų buvo daug daugiau nei šiandien. Visgi pirmajai lietuviškai „filmai“ – dar tik 90 metų. Taigi koks repertuaras dominavo 1922 m.?
Kaune ir priemiesčiuose veikė 5 kino teatrai. Visi buvo įrengti kino teatrams nepritaikytose patalpose. Kino teatruose dominavo amerikietiški bei vokiški begarsio kino filmai. Pagal tuometinę tvarką filmų titrai būtinai turėjo būti lietuviški, greta jų galėjo būti ir titrai kitomis kalbomis (dažniausiai rusiškai). Tačiau praktiškai lietuviški titrai neretai būdavo su stambiomis gramatinėmis klaidomis. Tuo metu kino teatruose buvo rodoma daugiausia lengvo, pramoginio turinio filmų, būta ir erotinių. Jie keldavo katalikiškos visuomenės pasipiktinimą, nes į šiuos filmus neretai mėgindavo prasmukti nepilnamečiai.
Ar galėjo 1922-aisiais vidutinis sostinės gyventojas sau leisti tokias pramogas kaip kinas, restoranai, galų gale atostogos? Tuomet jau „turėjome“ Palangą ir Šventąją, bet ar jos buvo pasiekiamos darbo klasės žmonėms, tarnautojams?
Kinas kaip pramoga buvo viena prieinamiausių masėms, bilietai nebuvo brangūs. To meto Kaune veikė neblogų restoranų („Metropolis“, „Versalis“), tačiau kainos juose buvo aukštos ir eiliniai kauniečiai teikiamais gardumynais nelabai pasimėgaudavo. Kurortuose galėjo sau leisti atostogauti tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai. Palangą Lietuva įgijo 1921 m., pasirašiusi konvenciją dėl Lietuvos ir Latvijos sienos nustatymo. Tuomet Palangoje ir Šventojoje turizmo bei poilsiavimo infrastruktūra nebuvo gerai išvystyta, Palanga dar nebuvo atsigavusi nuo 1915 m. subombardavimo. Be to, iš Kauno į Lietuvos pajūrį tuomet buvo sudėtinga nuvykti, nebuvo gerų kelių. Aukštosios Panemunės, Lampėdžių kurortų taip pat dar nebuvo. Birštonas turėjo tam tikrą kurortišką infrastruktūrą, tačiau ir ji per Pirmąjį pasaulinį karą buvo nukentėjusi. Verta paminėti, kad 1922 m. Lietuvai dar nepriklausė Klaipėdos kraštas. Jį tuomet administravo Prancūzija.
Kaip atrodė to meto šeimos sandėliukas, vakarienės stalas? Nebuvo jungtinių mėsos, pieno įmonių, parduotuvių tinklų, tad galbūt pasirinkimas krautuvėse nebuvo toks didelis?
1922 m. Kaune buvo vadinamoji „butų krizė“. Mieste labai stigo būstų, jų nuomos kainos buvo išaugusios, tad neretai kelios šeimos gyvendavo viename kukliame bute. Šeimos stalas ir gardumynai ant jo priklausė nuo socialinio statuso. Turtingesnieji galėjo sau leisti ir įvairesnę mitybą, daugiau mėsiškų patiekalų, įvairesnių vaisių ir daržovių. Dauguma šeimų maisto produktus įsigydavo turguose, rečiau parduotuvėse. Turtingesnės šeimos turėjo tarnaitę, kuri turguose ar kitur nupirkdavo maisto, iš upių ar šulinių atnešdavo vandens (vandentiekio dar nebuvo), sutvarkydavo namus, išskalbdavo drabužius. Darbininkų, smulkiųjų tarnautojų šeimose namų ūkį dažniausiai prižiūrėdavo šeimos moterys. Darbininkiškų šeimų pietų stalas būdavo kuklesnis, dominavo patiekalai iš pigesnių produktų (bulvių, kruopų ir pan.). Turintiems artimų giminaičių Pakaunės kaimuose maisto atžvilgiu verstis buvo lengviau – jie atsiveždavo daržovių, mėsos ir kt.
Prie Kauno tuomet jau buvo prijungtos aplinkinės gyvenvietės: Šančiai, Žaliakalnis, dalinai Aleksotas, šiandien turinčios ryškius savo veidus, istorinį identitetą. Kokios tuomet tai buvo gyvenvietės, kokia tautinė, socialinė gyventojų sudėtis? Ar visi jie norėjo tapti kauniečiais?
1922 m. Kauno teritorinės ribos nebuvo tiksliai nustatytos. Archyvuose neradau nė vieno patikimo dokumento, kuriame būtų aiškiai įvardyta Kauno teritorinė apibrėžtis. 1918 m. rinkimuose į Kauno miesto savivaldybę be miesto branduolio vietovių dalyvavo gyventojai iš Aleksoto, Vilijampolės, Žemųjų Šančių, taip pat ir Žaliakalnio. Daugelis šių priemiesčių gyventojų dirbo Kauno centrinėje dalyje, buvo artimai susiję su miestu. Nekilnojamojo turto savininkai priemiesčiuose dažniausiai nebuvo patenkinti, kad jų valdos tapo Kauno miesto dalimi, nes išaugo mokesčių našta, padaugėjo įvairių prievolių miestui. Buvimas miesto dalimi labiau įpareigojo.
Vilijampolėje ir Senamiestyje gyveno daug žydų. Žaliakalnyje buvo nemažai lenkakalbių gyventojų (ypač vakarinėje dalyje). Žemuosiuose Šančiuose gyveno gana daug vokiečių (jie ten pasistatė evangelikų baptistų, metodistų bažnyčias). Galima sakyti, kad 1922 m. bene lietuviškiausia Kauno dalis buvo Aleksotas. Santykinai daug lietuvių gyveno Karmelitų rajone (dabartinio prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ apylinkės), Žemuosiuose Šančiuose (daugiausia fabrikų darbininkija).
Nemažai vėliau gerokai išaugusių įmonių kūrėsi Šančiuose. Kuo verslams buvo patraukli ši miesto dalis? Tiesa, neseniai skaičiau, kad štai Vilniuje odos dirbėjai telkėsi aplink Lukiškes, alaus daryklos – Antakalnyje. Gal ir Kaune galima paminėti daugiau tokių dėsningumų?
Žemuosiuose Šančiuose veikė stambi metalo apdirbimo įmonė – brolių Šmidtų fabrikas „Vestfalija“ (įkurtas 1879 m.). Tarpukariu jį įsigijo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Fabrikas ir toliau gamino metalo gaminius. 1920 m. Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė akcinė bendrovė „Ringuva“, gaminusi aliejų, o vėliau ir muilą. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžę lietuviai įsteigė akcinę bendrovę „Drobė“, kuri 1922 m. Šančiuose atidarė gelumbės fabriką.
Žemieji Šančiai pramonės įmonėms buvo patrauklūs tuo, kad čia ėjo geležinkelis, aplink gyveno daug darbininkijos, tad nebuvo žaliavų ir produkcijos transportavimo, darbuotojų stokos problemų. Šančiai net iš trijų pusių apsupti Nemuno, tad buvo patogūs ir medžio apdirbimo pramonei plėtotis. Iš upės buvo patogu ištraukti sielius (apvalią medieną) ir juos apdirbti greta esančiuose cechuose.
Kalbėdami apie tarpukario architektūrą vis minime, kad architektai mokėsi Sankt Peterburge, jaunesni – Romoje, Vokietijoje ir patirtį parsiveždavo Lietuvon, Kaunan. Bet kaip tam kiek vėliau prasidėjusiam statybų bumui buvo ruošiami statybininkai? Ar tai visuomet buvo populiari profesija? O gal teko atsivežti emigrantų, kaip ir dabar?
3 dešimtmečio pradžioje trūko architektų, inžinierių, statybos technikų. Į Lietuvą atvykdavo architektų net iš Šveicarijos, pvz., Eduardas Pejeris. Nebuvo gausu statybos amato meistrų, gebėjusių atlikti sudėtingus statybinius darbus, jie buvo labai paklausūs. Paprastų statybininkų mažai kvalifikuotiems darbams netrūko. Kaune buvo susitelkę gana daug menkos kvalifikacijos darbininkų, kurie dirbdavo padienius darbus statybose. Atlygis buvo didesnis negu žemės ūkyje, todėl bent kiek statybas išmanę ir fiziškai ištvermingesni vyrai stengdavosi statybose įsidarbinti šiltuoju metų laiku. Žiemos sezonu, tokiems darbams sustojus, statybininkai neretai turėdavo kukliai pragyventi iš vasarą uždirbtų pinigų.
1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštesnioji technikos mokykla, ruošusi ir specialistus statybų sektoriui. Paprasti statybininkai savo amato dažniausiai išmokdavo nuo jaunumės dirbdami statybose (pradėję nuo nekvalifikuotų darbų) arba įvairiose amatų mokyklose.
