Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama karo lakūno, aviacijos leitenanto, politinio kalinio, dailininko primityvisto Aleksandro Kostkaus-Kostkevičiaus (1912-1999) tapybos paroda „Iš debesų“ kviečia pažvelgti į Vorkutlago kančias jas išgyvenusio kalinio žvilgsniu. Daugiau rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinio saugotoja, parodos kuratorė Vilma Kilinskienė.
Sovietų saugumo 1950 m. suimtas ir nubaustas 25 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageryje, A. Kostkus-Kostkevičius, kalėdamas Vorkutlage, atrado savo menišką prigimtį ir pradėjo tapyti. Piešė kalinių portretus, gėles. Vėliau pradėjo apipavidalinti lagerio plakatus. 1956 m. grįžęs iš lagerio apsigyveno Kaune, o nuo 1980 m. pilnai atsidavė tapybai. Bet apie viską nuo pradžių.
Gimė A. Kostkus-Kostkevičius 1912 m. gegužės 1 d. Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje. Kaune jis ir užaugo.
Aleksandro tėvai – Jadvyga ir Kazimieras Kostkevičiai – labai atsakingai žiūrėjo į vaikų išsilavinimą. Primygtiniu mamos reikalavimu broliai Kazys ir Aleksandras nuo 1924 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje komercinėje mokykloje, o 1927-34 m. – „Aušros“ berniukų valdžios gimnazijoje.
Tėvų manymu, svarbu buvo ne tik bendrasis, bet ir meninis išsilavinimas, tad mama, pasitarusi su vyriausia dukra Genute, nupirko Aleksandrui smuiką, o Kaziui mandoliną. Instrumentai kainavo 200 litų ir, kaip prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius, „tai buvo didelis kapitalas, bet tas motinos noras viršijo viską“. Berniukų mokytojas Moisejevas, kaip prisimena A. Kostkus-Kostkevičius, mokė juos „ir paišybos, ir dainų“, tad lavinosi jaunuoliai visapusiškai. Viską išmokęs iš Moisejevo, muzikos įgūdžius Aleksandras dar tobulino pas V. Bacevičių. Jaunuoliui sekėsi taip puikiai, kad 5-toje klasėje (1931 m., kuomet Aleksandrui buvo 19 metų) V. Bacevičius jam perdavė mokyti tris savo mokinius iš 1-os klasės. Be kita ko, A. Kostkus-Kostkevičius gimnazijos orkestre grojo pirmuoju smuiku bei paruošdavo bent po vieną solinį numerį kiekvienam renginiui.
Demonstruojant filmus (kurie tais laikais dar buvo nebylūs) A. Kostkus-Kostkevičius su trijų-keturių žmonių orkestrėliu „įgarsindavo filmą“ muzikos garsais. Gimnazijos išleistuvių vakaro metu Aleksandras griežė belgų kompozitoriaus Charles’o Auguste’o de Bériot’o „Scene de Ballet“. Be smuiko į rankas kartais paimdavo ir bandžą, mandoliną bei gitarą. 1935 m. buvo subūręs lietuvių ir ukrainiečių orkestrą-chorą.
Repeticijos vykdavo A. Kostkevičiaus namuose (A. Mackevičiaus gatvėje Kaune, kur ir dabar tebegyvena jo dukra). Repertuaras buvo lietuviškas ir ukrainietiškas. Į instrumentų sudėtį įėjo ukrainiečių liaudies instrumentas – bandūra. Smuiko A. Kostkus-Kostkevičius nepamiršo net kalėdamas Vorkutoje. Prisiminimuose jis rašė: „Lageryje smuikas šiek tiek pataisė mano gyvenimą.“ Dirbdamas „Dailės“ kombinate Aleksandras vadovavo muzikiniam styginių instrumentų rateliui, kuriame pats grojo bandža.
Tamprus ryšys A. Kostkų-Kostkevičių siejo ir su sportu. Nuo mažens Aleksandras buvo fiziškai stiprus. Nuo paauglystės žaidė futbolą, buvo paskutinėse pirmenybėse dar laisvoje Lietuvoje čempiono vardą laimėjusios ledo ritulio komandos „Tauras“ antrojo trejeto žaidėjas, dalyvavo 1938 m. Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje. O prasidėjo viskas tuomet, kai guviam aštuonmečiui Aleksandrui tėvas padarė medinę, geležėle apkaltą kaladėlę. Pritaisė du dirželius kaladėlės pritvirtinimui prie kojos, padarė vietą kulnui, kad geriau laikytųsi ant bato. Pramokus čiuožti su viena – padarė ir antrą. Tokios buvo pirmosios A. Kostkaus-Kostkevičiaus pačiūžos. Kitą žiemą mama nupirko padėvėtas „sniegurkas“. „Neilgai trukus Kaune neliko kalnelio, nuo kurio negalėjau nučiuožti,“– rašė A. Kostkus-Kostkevičius. Čiuožinėdavo ir draugai. „Vėliau pradėjome žaisti ant ledo, varinėdami apskritą kamuoliuką. /…/ Pasiruošdavome ledą ant prūdo P. Vileišio aikštėje prie Vandentiekio tresto. /…/ Mūsų čiuožykloje suruošdavom rungtynes tarp savųjų. Vartai buvo du portfeliai,– A. Kostkus-Kostkevičius dalijosi prisiminimais apie vaikinus, iš kurių 1930 m. susidarė LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ledo ritulio II komanda. „Uniformą, t. y. megztinuką, kelnes ir ilgas gietras, šarvus pasigaminom patys, kaip kas išmanėm,“– rašė Aleksandras. Tarnaudamas kariuomenėje jaunuolis jodinėjo arkliu.
Tiesa, vaikinas ne iš karto po gimnazijos pateko į kariuomenę. 1934-1935 m. Aleksandras Kostkevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-Gamtos fakulteto chemijos specialybės studentas, dainavo K. Kavecko vadovautame VDU studentų chore. Dėl karinės prievolės studijas jam teko nutraukti. 1938 m. Aleksandras Kostkevičius visgi grįžo studijuoti „tikruoju studentu“, bet susidariusi politinė padėtis privertė vėl, šįkart jau visiems laikams, nutraukti studijas universitete, nes, kaip jaunesnysis aviacijos leitenantas (atlikęs būtinąją karo tarnybą, A. Kostkevičius-Kostkus dar praėjo aviacijos mokslus Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje), jis buvo reikalingas Lietuvos kariuomenei.
Sovietams okupavus Lietuvą, tautinė eskadrilė buvo įjungta į sovietų armiją. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Gyveno Kelmėje, Ukmergėje, Klaipėdoje. Dirbo buhalteriu avalynės fabrike ir kitus darbus.
Laiką tarp A. Kostkaus pasitraukimo iš kariuomenės ir suėmimo ženklina smūgis, skaudesnis už įkalinimą Vorkutlage. Tai penkiametės dukters Edvilės žūtis, įamžinta parodoje „Iš debesų“ eksponuojamame diptike. 1944 m. rusai vijo vokiečius. Vokiečiai traukėsi ir traukdamiesi užminuodavo kelius. Lėktuvai skrisdami mėtė bombas. A. Kostkus su žmona ir vaikais tuo metu buvo Pavilkijy. Aleksandras, remdamasis savo kariškio patirtimi ir nujausdamas kitiems neįžvelgiamus pavojus primygtinai siūlė šeimai eiti prie Nemuno ir pasislėpti karkluose, kurių, jo įsitikinimu, tikrai niekas nebūtų bombardavęs. Bet šeimyniškiai užsispyrė slėptis miške. Kankinamas nelaimės nuojautos Aleksandras ilgai delsė, sėdėdamas javų lauke ir pergyvendamas: „Ką jie daro?!“
Sūnų Rimantą su dukra Edvile Kostkevičiai įsodino į arklio traukiamą vežimą su sukrautais daiktais, o patys ėjo iš paskos. Vežimas užvažiavo ant minos ir išlėkė į orą iš paskos einančių tėvų akyse. Dukrą Edvilę sprogimo banga permetė per greta stovėjusį namą. Tėvas dar spėjo pribėgti ir pakelti dukrą ant rankų, bet šioji tik atsimerkė, atsiduso ir užgeso. Tik sūnus Rimantas, tarp kitko, prieš pat kelionę Aleksandro persodintas į savo vietoje nenorėjusios sėdėti Edvilės vietą, veidu įkrito į minos išmuštą duobę ir atsipirko iš nosies pasipylusiu krauju. Susikeitimas vietomis su sese, galima sakyti, dovanojo jam gyvybę.
Kitas smūgis A. Kostkų ištiko 1950-aisiais, kai jis buvo suimtas dėl 1941 m. birželio 23-iosios ir vėliau sekusių įvykių, tardytas ir MGB „Ypatingojo posėdžio“ nuteistas 25 metus kalėti už Tėvynės išdavystę. Aleksandras buvo išvežtas į Vorkutos lagerius, kur iš pradžių dirbo šachtoje, o 1951 m. balandį gavo jau lengvesnes VI-os kategorijos staliaus ir dailidės pareigas. Ėmė vis daugiau piešti, tapyti. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė periodiškai siųsdavo dailės priemones.
Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, kuriose gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Tokiu būdu lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.
Sklaidant A. Kostkaus-Kostkevičiaus užrašytų prisiminimų lapus žavi ir įkvepia politinių kalinių moralinė ir dvasinė stiprybė. Kraupiausiomis sąlygomis nesusvyravo tikėjimas Dievu – iš menko duonos davinio lagerininkai nusilipdydavo karoliukų vėrinius rožinio maldai. Neišblėso jų kūrybiškumas ir jumoro jausmas. Štai apie laiką Leningrado (dab. Sant Peterburgas) „peresilkoje“ A. Kostkus-Kostkevičius rašo: „Kas vakarą buvo suorganizuojama tarp tautų visokių išdaigų. Įdomus buvo vienas latvis, kuris užpildydavo pramoginę programą. Jo specialybė buvo muzikantas – grojo įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Apsirengdavo prašmatniai, ant galvos užsidėdavo kareivišką kepurę, apsivilkdavo kareivišką milinę, už diržo prisikabindavo kabinėką, su kuriuo klozetą valydavo (automatą vaizduodavo), ant virvės per petį pasikabindavo pagalvėlę, kuri atstodavo planšetą ir vaidindavo rusų komandierių, kuris ir žiovaudavo, ir su pirštu dantis krapštydavo, ir daug daug įvairių juokų prikrėsdavo.“ Prisiminimuose minimi ir koncertai, kurie „vykdavo vakarais daugiausia tarp ukrainiečių ir lietuvių. Galima buvo dainuoti negarsiai, bet prižiūrėtojams buvo girdima. Nors drausdavo, bet apsieidavo be bausmių.“ Pačiam A. Kostkui-Kostkevičiui „įdomiausia buvo latvio vaidyba. Tąsyk susėsdavo visi ant narų kaip teatre. Kameros viduryje buvo daug vietos, nes kai vykdavo patikrinimai, ten turėdavo sutilpti visi kameros gyventojai. Kartais latvis vaidindavo ne rusų komandierių, o amerikiečių kareivį. Apsirengdavo prašmatniai: švarkelis trumpas juodos spalvos su ryškiom kišenėm, kelnės taip pat juodos, batai su vidutiniais aulais, dirželiais susagstyti. Ant galvos užsidėdavo aliuminį bliūdelį su perjuoste per smakrą, platų diržą, už kurio prikabindavo šovinines bei pistoleto kaburą, pasiėmęs tą patį kabinėką, priklaupdavo ir šaudydavo lyg iš tikrųjų. Pašokdavo iš vienos vietos į kitą ir vėl kartodavo tą patį. Duodavo komandą angliškai, lyg būtų tų snaiperių keliolika. Vaidindavo lyg dūdų orkestras grotų, imituodamas daugelį pučiamųjų instrumentų. Daug įdomių numerių rodydavo, ir vis su pypke dantyse.“ Bendraudami su kitomis kameromis, kaliniai, anot A. Kostkaus-Kostkevičiaus, ne tik Morzės abėcėlės pagalba dalindavosi informacija apie kitose kamerose sėdinčiųjų skaičių, pavardes ir pan. „Su gretima kamera pasidalindavom ir dainelėm,– prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius.– Aliuminį puoduką priglausdavom, o priglaudę puoduką ir prikišę ausis kitos kameros gyventojai klausydavosi.“
Nepaisant, regis, beviltiškų aplinkybių, nenustojo kaliniams rūpėti tvarka, švara, estetika. A. Kostkus-Kostkevičius prisimena: „Kartą buvo sugalvota pasidaryti skustuvą. Tam tikslui iš vieno „zeko“ amerikoniškų batų buvo išimta geležinė luoba ir iš jos, atsinešus plytgalį iš pasivaikščiojimo, per vieną savaitę buvo pagamintas skustuvas. Nelabai jau jis buvo geras, bet nusiskusti buvo galima. Ir taip mes, eidami pasivaikščioti, įgaudavom kultūringų žmonių išvaizdą.“
Į gyvenimo paribį išstumtam A. Kostkui-Kostkevičiui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai padėjo kūryba. Iš pradžių tapė ant „aktiruotų“ marškinių bei paklodžių. Aktiruotais buvo vadinama pagal aktą nurašyti daiktai. Šiurpiausia, jog, tarytum nusidėvėję daiktai, Vorkutlage būdavo nurašomi ir mirusių kalinių kūnai. Kol mirusysis nebūdavo nurašytas pagal aktą, nebuvo galima išvežti jo palaidoti. Jei apskritai tai galima vadinti laidojimu. Buvo tiesiog sušalusių lavonų išvežimas ir užkasimas. Prieš nurašant mirusįjį, jis dar būdavo „patikrinamas“ dūriu į krūtinę, ar tikrai nebegyvas.
Pralošęs sėbras privalėjo bėgti iš lagerio arba nužudyti virėją.
Tokiose sąlygose užgimė pirmieji A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūriniai – sesers dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės (1927-2007) atsiųstų atviručių ir reprodukcijų kopijos, kalinių, lagerio prižiūrėtojų ir jų šeimos narių portretai (piešti pagal nuotraukas). Pervestas iš šachtininko į staliaus-dailidės pareigas, kūrė meniškus dirbinius sudėtingomis technikomis. „Kartą padariau prie lovos inkrustuotą spintelę, dirbau ilgai ir kruopščiai. Buvau gerai įvertintas ir net gavau pagyrimą,“ – prisiminimuose pasakoja A. Kostkus-Kostkevičius, pamėgtą inkrustavimo techniką panaudojęs ir lageryje gamintose dovanose Lietuvoje likusiems vaikams: šachmatuose sūnui Rimantui ir papuošalų dėžutėse dukrai Editai.
Tvirtas A. Kostkaus-Kostkevičiaus pasitikėjimas Apvaizda lageryje nebuvo be pagrindo. Dar iki išvežimo į Vorkutą jam ne kartą teko stebuklingai išlikti gyvu neįtikėtinomis aplinkybėmis. A. Kostkaus-Kostkevičiaus sūnus Rimantas pasakoja: „Tėvo gyvenime buvo keli atsitikimai, kai jis galėjo žūti. Pirmasis įvyko, kai tėvas buvo vos 20 metų. Jis plaukiojo Neryje valtimi, kuri apsivertė. Srovė nė nespėjusį įkvėpti oro jį panešė po greta buvusiu baidoku. Bando jaunuolis išnerti, o galva vis atsimuša į baidoko dugną ir lieka vandeny. Galva jau buvo pradėjusi svaigti ir vandens jau buvo gurkštelėjęs, kai srovė visgi išplukdė jį iš po baidoko ir jaunuolis išsigelbėjo. Antrą kartą nuo mirties tiesiog neįtikimai pavyko išsisukti nualpus lėktuve. Tėvas tąkart pilotavo vienas. Sąmonė prapuolė – ir lėktuvas žemyn. Netikėtai trumpam atgavęs orientaciją ir suvokęs, kad krenta, suprato, kad vairalazdę staigiai reikia traukti į save. Betraukiant sąmonė vėl dingo, bet vairalazdė jau buvo patraukta ir lėktuvas jau kilo į viršų. Taip ir skrido – tai prarasdamas, tai atgaudamas sąmonę. O apačioje visi stebėjosi, kam jis tokius viražus daro. Ir nors atrodė, kad tąkart lėktuve jam mirtis jau buvo numatyta, tačiau visgi galop jis atsigavo ir lėktuvą nutupdė sėkmingai. Trečiasis nutikimas įvyko jau Vorkutoje, darbuojantis šachtoje. Dirba tėvas šachtoje, o iš viršaus rąstas atskrieja. Pasitraukti nėra kur. Akivaizdu, kad paskutinės gyvenimo akimirkos kapsi. Tik staiga rąstas susiskersuoja ir pakimba keli metrai virš tėvo galvos įstrižai, galais įsiremdamas į šachtos sienas. Ir taip per stebuklą jis ir vėl lieka gyvas. Na o A. Kostkaus-Kostkevičiaus dukra Edita Laurutienė prisiminė ir jo avariją, važiuojant motociklu, kuomet, anot dukros, „tėvas patyrė tokią traumą, kad tiesiog iš mirties prisikėlė“.
1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, A. Kostkus-Kostkevičius gyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą, jautė, kad dalis žmonių jo vengia. Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais. Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Visgi bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius grįžo prie tapybos. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos, tremties, lagerio temomis. 1991–92 m. nutapė kūrinių ciklą sausio 13-osios tema. Paskutiniais gyvenimo metais, prarasdamas regėjimą, anūkės sumaišytais dažais tapė muzikinių įspūdžių padiktuotas abstrakčias kompozicijas, 1995 m. eksponuotas menotyrininkės Zitos Žemaitytės kuruotoje parodoje „Neregio elegija“ Archyvo galerijoje.
Visgi bene svarbiausia A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūryboje yra autobiografinė tapyba Vorkutlago tema. Šios skaudžios temos kūrinių išeities taškas – paties išgyventi autentiški prisiminimai. Tačiau pagrindinis kūrinių personažas visgi ne jis pats, o parklupdyta bevardė tremtinių minia. Nekaltai nuteistieji, išsekinti katorgiško darbo ir bado. Melsvame sniege boluoja sargybos bokšteliai. Kur tik akį mesi – bokšteliai. Kai siautėdavo pūga, žmonės darban eidavo virvės įsikibę, kad nepaklystų. Į pirtį vesdavo po trisšimtinę minią. Nuogų. Prausdavosi po penkiasdešimt. Tuo metu kiti išsiprausę laukdavo keturiasdešimties laipsnių šaltyje. Grįždavo jau ne visi…
Šachtos, anglies kasyklos – visur pavojus, siaubas, mirtis. Tokia buvo tremtinių kasdienybė. Kalėjo čia ir kriminaliniai nusikaltėliai, kurie leido sau viską. Viename iš paveikslų A. Kostkus pavaizdavo „kriminalistus“, lošiančius kortomis. „Pralošęs sėbras privalėjo bėgti iš lagerio arba nužudyti virėją,“– yra pasakojęs autorius. Sukrečia 29-tos kasyklos vaizdas Vorkutoje – didžiuliai niūrūs pastatai, šalia kurių stovi keli lietuviški kryžiai, slapta naktį pastatyti tremtinių saviesiems atminti.
Gausi A. Kostkaus kūryba (nutapyta daugiau kaip 600 paveikslų) liudija daug gyvenime patyrusio ir išgyvenusio žmogaus tvirtą ir nepalaužiamą dvasią ir subtilų meninį pajautimą. Jo nutapyti Vorkutlago siužetai – įtaigi istorijos pamoka, kurią šiandien ypač pravartu pasikartoti.
A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapybos parodos „Iš debesų“ partneriai: Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno regioninis valstybės archyvas, Kauno IX forto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Paroda veikia Kauno paveikslų galerijoje 2023 04 12–06 11, o nuo birželio 14 d. lauks lankytojų Kelmės krašto muziejuje.
