Kaune, Laisvės al. 27 apie 1960 m. duris atvėrė pirmoji Lietuvoje vaikų kavinė „Pasaka“. Maždaug po dešimtmečio, apie 1969–1972 m., kavinė buvo rekonstruota ir praplėsta. Toks projektas buvo vienas pirmųjų ir labai vykusių bandymų kavinės interjerą pritaikyti tik vaikams. Kavinė „Pasaka“ Kaune buvo tokia sėkminga, kad jos pavyzdžiu 1964 m. ir Vilniuje atidaryta kavinė vaikams „Nykštukas“. Nostalgiją šiai kavinei jaučiantiems ar tik iš pasakojimų apie ją žinantiems – šios savaitės rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ istorija su viltinga pabaiga.
Vaikų kavinė „Pasaka“ Kaune traukė žaismingu interjeru, pasakų motyvais, vaikiškais miniatiūriniais baldais, jaukia atmosfera, kurią tų dienų lankytojai prisimena iki šiol. Kavinės interjerą kūrė vieno talentingiausių Lietuvos dailininkų Stasio Ušinsko (1905–1974) duktė architektė Vida Ušinskaitė (1936–1976) ir sesuo (Vidos teta) vitražo ir teatro dailininkė Filomena Ušinskaitė (1921–2003). Vidos Ušinskaitės ir Filomenos Ušinskaitės kūrybinis tandemas įrengė bei apipavidalino ir daugiau sėkmingų Kauno visuomeninių interjerų – avalynės, žuvies parduotuvių Laisvės alėjoje interjerus. Kaip pastebi prof. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė: „Vaikų kavinės „Pasaka“ aplinka tuo laiku buvo itin moderni, atspindėjo daugelį meninių įtakų: septintojo dešimtmečio dizainiškumo siekį apipavidalinant architektūrą, stilizuoto liaudiškumo, tautiškumo atspindžius, tarpukario konstruktyvizmo atgarsius, netgi art deco krypties elementus. Sienų apdailoje, vitražuose, kavinės balduose visa tai susipynė į bendrą modernią interjero estetiką.“ (Filomena Ušinskaitė. Sud. Algė Gylienė, dr. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012, p. 11.)
F. Ušinskaitė kavinei „Pasaka“ sukūrė įsimintinus vitražus ir reljefinio tinko sienų dekorą. Vitražams kurti panaudoti spalvoti, faktūriniai ir skaidrūs stiklai, dengti glazūromis. Piešinys atliktas geležies oksido pagrindu paruoštais dažais. Vitražas sumontuotas prie metalinio karkaso žalvarinėmis juostelėmis, varžteliais prisukant stiklo detales. Šiuo metodu dirbo ir pats Stasys Ušinskas. Analizuojant savitą Filomenos Ušinskaitės kūrybos raišką, kavinė „Pasaka“ užima svarbią vietą.
… tėveliams buvo sudarytos palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi atsipalaiduoti.
Apžvalgoje apie kavinę prof. R. Kogelytė-Simanaitienė rašo, kad: „<…>pagrindinėje salėje mažuosius lankytojus ir jų tėvelius pasitikdavo šventiška aplinka. Šviesios pilkšvos sienos, papuoštos grafiškais kontūriniais ornamentais, nuteikdavo itin jaukiai. Ant sienų galėjome matyti stilizuotus, lengvai suvokiamus, liaudies meną primenančius grafinius motyvus – paukščių, eglių, saulučių, verpsčių piešinius. Balta jų spalva asocijavosi su popieriaus karpiniais, kartu – su trapumu, tyrumu. Panaši piešinio stilizacija naudota ir vaikiškus salės baldelius (stalus) puošusiuose veidrodžiuose, kur frizinėse juostose buvo įkomponuoti matiniai žaismingi katinėlių vaizdiniai. Bet vis dėlto patys įdomiausi dalykai – dideli vitražai – slėpėsi keturiose paslaptingose nišose, kur atsisėsti pietauti kiekvienas kavinės lankytojas troško labiausiai. Trikampės nišos apipavidalinimas tamsia mediena kūrė tinkamą prieblandos terpę čia esantiems iš vidaus apšviestiems spalvingus šviesos atspindžius skleidžiantiems vitražams, kurie atrodė itin efektingai. Vitražai pasižymėjo ryškiu, sodriu koloritu, pagrįstu šiltų ir šaltų spalvų kontrastu. Keturių vitražų tematika buvo paremta poetės Salomėjos Nėries eiliuotos „Senelės pasakos“ siužetu. Juose matėme mažiesiems gerai žinomus personažus: Eglę žalčių karalienę su vaikais, raganą, vilką, miegančius nykštukus ir baltąją mešką, po ledu plaukiojančias žuvis. <…> Visi motyvai buvo sutelkti į centrinę kompoziciją, aplinkui papildyti ornamentiniais raštais, augalų, saulučių, žvaigždžių ir kitokiais vaizdiniais. Pasitelkiant saikingą stilizavimą ir taip išsaugant vaizdo meniškumą, „Pasakos“ kavinėje buvo plėtojama ansambliško interjero apipavidalinimo (visuminės meno kūrinių ir pačios patalpos estetizavimo bei dermės) idėja.“ ( Filomena Ušinskaitė. Sud. Algė Gylienė, dr. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012, p. 11-12)
Beje, F. Ušinskaitė kavinės vitražams panaudojo S. Nėries eiliuotos „Senelės pasakos“ siužetus, kuriuos pati sėkmingai iliustravo dar 1947 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos užsakymu. Kaip pastebi prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, šią knygų grafiką šiandien priskiriame Lietuvos vaikų knygos iliustracijų klasikai, kuri liudija, kad ne visa pokario metų dailė pakluso socialistinio realizmo reikalavimams. ( Filomena Ušinskaitė. Sud. Algė Gylienė, dr. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012, p. 8)
Įdomu tai, kad F. Ušinskaitės kūryboje (į tai atkreipia dėmesį ir R. Kogelytė-Simanaitienė) kai kurie motyvai iš knygų iliustracijų ar teatro projektų tarsi migruoja į jos stiklo darbus – vitražus, indų dekorą, ar siejasi su tapybos darbuose vaizduojamomis temomis. ( Filomena Ušinskaitė. Sud. Algė Gylienė, dr. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2012, p. 13)
Vaikų kavinės „Pasaka“ populiarumo fenomeną vaizdžiai ir kiek ironiškai aprašo Herkus Kunčius romane „Dervišas iš Kauno“: „<…> netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ architektai suplanavo genialiai. Po dešinei buvo įrengta salė vaikams su nykštukams skirtomis kėdutėmis ir miniatiūriniais staleliais. Kairėje – baras suaugusiems. Kol vaikučiai kirsdavo kiškio blynelius ar siurbčiodavo pieno kokteilius vitražais išpuoštuose pasakų namelių boksuose, tėveliams buvo sudarytos palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi atsipalaiduoti. Susėdusiems bare už pasagos formos stalo siūlydavo ne tik kavos, arbatos, bet ir stipresnių gėrimų. Dėl šios priežasties savaitgaliais vaikams ėmus zirsti, kad nori į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojami gimdytojai nesipriešindavo ten nueiti.“ ( Kunčius, H. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014, p. 42–43.)
Deja, kavinė iki šių dienų neišliko, buvo uždaryta 1996 metais. F. Ušinskaitės vitražai demontuoti ir po metų perduoti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, kur saugomi iki šiol.
Prieš patekdami į muziejų vitražai neišvengiamai buvo apgadinti: išdužę stiklai, atsilaisvinusios ir surūdijusios stiklus tvirtinusios varinės juostelės. 2022 m. Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui gavus paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, vitražo restauratorė Dalia Mulevičienė prikėlė „Pasaką“ naujam gyvenimui: atnaujino senas detales, atkūrė ir iš naujo pagamino tas, kurios buvo visiškai sunaikintos.
Pirmasis atnaujintas vitražas „Vilkas ir Meška“ pristatytas 2022 m. MO ir Kauno miesto muziejaus rengtoje parodoje „Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus“. Visus 4 restauruotus vitražus planuojama pristatyti 2024 m. būsimoje Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rengiamoje parodoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus rinkinio saugotoja Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja Vaiva Mikelionytė
Nuotraukos ir Vaivos Mikelionytės
