„Paskatino meilė literatūrai, knygai, žmonėms – specialybė atrodė labai įdomi“, – priežastis, pastūmėjusias baigus Kauno dailės gimnaziją studijuoti bibliotekininkystę ir bibliografiją, pamini Daiva Nevardauskienė. Ir nors po mokslų Vilniaus universitete moteris kurį laiką dirbo Savanorių prospekte esančiame Kalniečių padalinyje, netruko grįžti į savąją Panemunę, kurioje visada ir gyveno. Iš pradžių – į parapijos pastatą Vaidoto g. 26, kuriame dabar vyksta kiti įdomūs dalykai (apie juos pasakojome š. m. kovo numeryje), tuomet į namą medžių apsuptyje, o dabar jau penkeri metai biblioteka veikia mikrorajono centre.
Su žurnalu kas mėnesį tenka aplankyti daugelį Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių, ir kiekvienas jų kuo nors ypatingas. Panemunė įsiminė griežtojo karantino metu, kai bibliotekos liko bene vienintelėmis veikiančiomis kultūros vietomis. Čia knygas gyventojams išduodavo pro langą. „Gal vieninteliai Lietuvoje taip dirbome“, – šypsosi padalinio vadovė. Pasirodo, pastato, kuriame veikia ir daugiau įstaigų, durys turėjo būti užrakintos, o dirbti norėjosi. Sprendimas rastas, skaitytojai patenkinti.
Daivos pavardę žinau jau seniai – ji yra knygų apie Panemunę autorė, tapytoja, net ekskursijų vadovė, taigi nuolat patenka į mūsų rekomenduojamų renginių sąrašus. Ir pritaria minčiai, kad darbas bibliotekoje nenuobodus, nes tai galimybė dirbant su įvairiomis bendruomenėmis atskleisti savo gabumus organizuojant parodas, susitikimus, dirbtuves, kitus renginius.
„Nuo 1988 m. veždavome knygas į Panemunės senelių namus, tuomet tai vadinosi išdavimo punktu, ten organizuodavome ir renginius, pavyzdžiui, valstybinių švenčių minėjimus, rankdarbiais užsiėmėme, o tada pradėjome aktyvesnę veiklą ir bibliotekoje.“ Daiva išduoda, kad Vaidoto gatvėje veikė net lėlių teatriukas. 2003 m. pradėjo kurtis Panemunės bendruomenės centras, kuriam nuo tada vadovauja Gediminas Žukauskas. Bendruomenės nariai glausdavosi klebonijoje, rinkdavosi ir bibliotekoje: „Susibendravome talkose: rinkdavome šiukšles palei Nemuną, tvarkydavome Panemunės šilą. Žmonės čia linkę į bendrystę. Būdavo, net bulvinių blynų ar cepelinų atnešdavo, jei dirbdavau šeštadienį.“
Kai 2012 m. biblioteka ir kitos organizacijos persikraustė į sutvarkytas patalpas Vaidilos g. 27 (tai buvusios pionierių stovyklos „Trimitas“ pastatas, vietoje jo planuojami kiti), bendruomenė jau turėjo savo erdvę, visi vieningai veikė. Įrengta vasaros estrada, vykdavo romansų vakarai, grybų šventės, gamtos edukacijos Panemunės šile, mėgėjų ir profesionalų meno parodos, liepos 6-ąją visi susirinkdavo prie paminklo Jonui Basanavičiui, o Vasario 16-osios koncertai prie jo organizuojami ir šiandien: „Stengiamės ir saugoti tradicijas, ir kurti savas.“
Prieš penkerius metus biblioteka, seniūnija ir kitos įstaigos perkraustytos į buvusią mokyklą, daugiafunkcį centrą Vaidoto g. 115, kur dabar ir esame. Pro langą matosi ir pačios pirmosios, veikusios pastate Smėlio g., kur dabar yra restoranas „Sena skrynia“, vieta. Čia geras metas pasveikinti ilgiausiai skaitantį bibliotekos lankytoją. Romas Jurgelionis biblioteką lanko nuo 1945 m., taigi keliaudamas per vis naujas lokacijas apsuko beveik pilną ratą.
O ką skaito panemuniškiai? „Manau, pasirinkimai sutampa su bendromis tendencijomis. Vaikai – programinę literatūrą, tarp populiaresnių – „Anos Frank dienoraštis“, nors ją renkasi ir suaugusieji, „Sibiro haiku“, „Tarp pilkų debesų“. Suaugusieji – detektyvus, gyvenimiškas istorijas, skaitomos ir žymių žmonių biografijos, pavyzdžiui, Nijolės Narmontaitės kūriniai, knyga apie Nelly Paltinienę, Juozo Baltušio dienoraštis“, – vardija pašnekovė. O ką skaito ji pati? „Kartais bestselerius, tarkim, „Ten, kur gieda vėžiai“, mėgstu kelionių knygas, kadangi pati mėgstu keliauti, taip pat – psichologijos veikalus, knygas apie dailininkus. Esu bibliotekos lankytoja“, – juokiasi ir sako neperkanti knygų, nes, net jei norimos nėra čia, žino, kur gauti, – bibliotekų tinklas Kaune ir Lietuvoje yra puikus.
Klausiu Daivos, ar dar tenka su dviem kolegėmis sukti galvas, kuo užpildyti padalinio kalendorių ir erdves, ar visgi žmonės pakankamai daug visko siūlo patys. „Viskas savaime, visgi įdirbis ilgametis – žinoma, pačios daug ką sugalvojame, bet ir dailininkai mus susiranda, ir Visuomenės sveikatos biuras paskaitas siūlo, ir rašytojų ateina. Pati vedu vaikams grafikos dirbtuvėles, psichikos negalią turinčiųjų klubui „Bičiulės“ – dailės užsiėmimus. Draugaujame su sergančiais cukriniu diabetu, taip pat su senjorais. Įvairiausiais žmonėmis. Viena veikla pritraukia kitą“, – šypsosi moteris, derinanti oficialias pareigas ir talentus. Prisimena, kad, kai rengė knygą „Aukštosios Panemunės istorija“, laisvo laiko ir visai nelikdavo. Antrasis papildytas knygos leidimas pasirodė pernai – tam išnaudotas pandeminis laikotarpis. Išleistos ir dvi mažesnės knygelės apie Panemunę mėgstantiems vaikščioti pėsčiomis ar žygius dviračiais. Vis daugėja besistengiančių geriau pažinti savo šalį ir miestą, tad Daivos knygos – ne tik vietiniams įdomus ir reikalingas daiktas, galėtų ir kitos bendruomenės tokias leisti. Čia turiu pasidžiaugti, kad lentynoje turiu Genovaitės Mikėnaitės parengtą leidinį „Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai“, o Žemųjų Šančių bendruomenė nuolat pildo virtualius atminties, praeities ir gamtos žemėlapius.
„Kaip tapau rašytoja? Viskas per bendruomenę. Pradėjusi dirbti bibliotekoje norėjau kuo daugiau veiklų, kad daugiau žmonių mus atrastų. Priklausiau bendruomenės valdybai, vietos bendruomenių tarybai – dalyvavau visur, kur įmanoma. Pirmininkas ir pasiūlė: „Daivute, rink medžiagą apie Panemunę, leidžiam metraščius.“ Gerai, sakau, jei tiks, pasibandysiu ir šioje srityje.“ Tuo metu moteris dirbo ir keliautojo Mato Šalčiaus garbei pavadintos mokyklos (šiandien – KTU inžinerijos licėjus) muziejuje, ten rado įdomios medžiagos. Surinktą informaciją grupavo laikotarpiais – iki Pirmosios Respublikos, tuomet iki Antrojo pasaulinio karo… Panemunė nevienalytė: čia ir kurortinė teritorija, ir kareivinės, karo mokykla, gyveno ir yra palaidoti karininkai. Atsirado vietos ir Aukštosios Panemunės parapijos, kuri priklauso jau ne Kauno, o Vilkaviškio vyskupijai, istorijai.
„Mane ir turbūt daugelį, kas skaito šias knygas, nustebino, kad pirmasis oro uostas buvo įkurtas Panemunėje, kai čia carinės Rusijos laikais buvo Kauno tvirtovės dalis“, – paklausta, ką netikėto teko atrasti, dėsto autorė. Caro kariuomenei statyti pastatai ir šiandien geros būklės, kariniame miestelyje veikia Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas. Jo teritorija uždara, paprastai nepakliūsi, bet istorinės medžiagos knygoje rasite. Kaip ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos, arba Birutiečių, prisiminimų ir istorijų apie Panemunės žydus, žymius gyventojus, senų fotografijų ir pačios Daivos piešinių.
„Buvo, kad ir studentai pasinaudojo knyga savo kursiniams ar diplominiams darbams“, – pasakoja moteris, kuri, jau tiek daug žinanti apie savo gyvenamąją vietą, tapo ir ekskursijų vadove, plenerų organizatore. O šią vasarą kuravo pirmąjį plenerą Nemune, tiksliau, plauste „Nemo“, – tai buvo iniciatyvos „Švęskime upę“ renginys. Jo metu sukurtų darbų parodą kaip tik ir apžiūrėjau laukdama Daivos bibliotekoje. Čia, renginiams skirtoje erdvėje, prieš kurį laiką ėmė rinktis Kauno miesto ukrainiečių bendruomenė. Prisimenate, birželį pasakojau apie jos narę tapytoją Olhą Sajenko, kurios debiutinė paroda čia surengta? Daiva linkteli, kad skaitė ir nudžiugo Olhai paminėjus Panemunę. Būtent šis miesto bibliotekos padalinys buvo pirmasis, pasiūlęs ukrainietiškų skaitinių, prasidėjus karui čia pirmiausia atkeliavo ir jų siunta iš Charkivo.
Japonams labai įdomi atrodė krosnimis kūrenama mikrorajono biblioteka.
Rodydama įvairius apdovanojimus už bendruomenę stiprinančią veiklą, tarp kurių – Gerumo kristalas ir Kauno simbolis tauras, Daiva man pasakoja apie smagius senjorų šokius aikštelėje šile, vietoje, kur kadaise stovėjo kurhauzas: „Nuo vaikystės juos prisimenu.“ Dar viena Panemunės ypatybė – kasmetiniai Šv. Roko atlaidai. Jų išvakarėse – romansų vakaras, o per atlaidus vyksta procesija aplink Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią. Tai Kaune kitur nebesutinkama tradicija. Smalsaujantiems kurortinės nuotaikos gerbėjams patiks medinės vilos, kurių bent vienoje galima apsistoti, – tai šeimos atkurta „Vila Grabytė“. Keleto kitų atgimimo panemuniečiai dar laukia.
Su Daiva dar aptarėme keliautojo Mato Šalčiaus asmenybę ir jos įamžinimą, Pasaulio tautų teisuolius, kurie gyveno Panemunėje, ryšius ir mainus su kitais bibliotekos padaliniais, kūrybinę laisvę ir net japonišką stalo žaidimą go, kurio klubas Vaidoto g. 26 veikė 2002–2008 m. Panemuniečiai dalyvavo tarptautiniuose turnyruose, o juos lankė go žaidėjai iš Osakos. „Japonams labai įdomi atrodė krosnimis kūrenama, tarp apsilupusių sienų ir durų su kabliuku veikianti mikrorajono biblioteka“, – prisimena viena aktyviausių vietos bendruomenės narių. Ir nustemba, kad kalbamės „dar tik valandą“! Kai perskaitysiu knygą, reikės pokalbį pratęsti.
