Viena svarbiausių dovanų, kurias miestui įteikė programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, ir didysis jos palikimas – sustiprėjusios esamos ar užgimusios naujos bendruomenės. Kiemų, gatvių, mikrorajonų, įstaigų. Žmonių, kuriuos vienija vertybės ir tikslai. Žinoma, ir pomėgiai. Netgi kritiškas požiūris gali vienyti.
Jau 2023-ieji, ir kiek pravėsus tempui būtent bendrystė mus toliau ves kultūros mišku, kuriame lengva paklysti. Lengva pavargti ir užsimanyti viską mesti, kardinaliai pakeisti kryptį. Išvažiuoti ir pamiršti. Apsimesti, kad nieko nebuvo arba nieko neliko. Visi tie renginiai, iniciatyvos, objektai, įvykiai – kas po jų iš tiesų liko? Ryšiai. Pokalbiai. Telefono numeriai. Žinutės. Drąsa kreiptis, klausti, atsakyti.
Žvelgiant į jau beveik metus diena po dienos už save kovojančią Ukrainą, didžiuojantis šios šalies žmonių vienybe, atsparia bukai miniai, kurios elementų visgi niekas nesieja, tenka prisiminti banalų posakį – vienas lauke ne karys. Žinoma, meno pasaulyje ne kartą šiai tiesai prieštarauta – tiek konkrečiais kūriniais, tiek esybe. Galbūt užkietėjusių solistų gyvenimus žurnalo puslapiuose dar patyrinėsime, jei tik jie mus į juos įsileis. Bet šįkart apie tuos, kuriems svarbu burti.
Pirmajame naujųjų metų numeryje žvelgiame į gyvą šimtametę Birutiečių, karių žmonų ir dukterų, istoriją. Klausiame, kas motyvuoja savo katalizuotais talentais dalintis su kitais, gal tik smalsaujančiais. Domimės, kaip jaučiasi nugara į publiką, o veidu – į savuosius visuomet žvelgiantis žmogus. Ieškome bendrystės kino pasaulyje, kuriame žiūrovo vienatvė itin vertinama. Prisimename įvairialypę, visuomet kitam atvirą Felicijos Bortkevičienės asmenybę. Ragaujame gilių kavos, tapusios Žaliakalnį mylinčios bendruomenės simboliu. Taip, siekiant burtis bent du puodeliai šilto gėrimo visuomet labai padeda.
Nemokamo žurnalo ieškokite visur Kaune ir kai kur Vilniuje. Visus numerius rasite ir ISSUU archyve.
