Atidarius ilgai lauktą Dariaus ir Girėno stadioną, kviečiame prisiminti, kaip keitėsi sporto aikštynas Ąžuolyne nuo pat jo kūrimosi pradžios 1924 m., taip pat dalinamės Kauno miesto muziejaus fonduose saugomomis nuotraukomis, kuriose užfiksuota stadiono kaita ir jo „rekonstrukcija“ sovietmečiu.
LFSL stadiono įrengimas ir jo rekonstrukcija Ąžuolyne tarpukariu
Pirmieji sporto žingsniai tarpukario Lietuvoje buvo priklausomi nuo visuomeninių organizacijų pastangų. Tėvynėn sugrįžę užsienio lietuviai Elena Kubiliūtė, Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius ir kiti atgimusioje Lietuvoje ėmėsi sporto sąjūdžio veiklos. Dar 1919 m. buvo įsteigta Lietuvos sporto sąjunga (nuo 1920 m. – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga), atlikusi pagrindinį vaidmenį, kuriant ir formuojant Lietuvos sportą. Be kita ko, ši visuomenės organizacija daug prisidėjo, kad 1924 m. Ąžuolyne būtų pradėtos pirmojo stadiono statybos.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais ribotą valdžios dalyvavimą sporto gyvenime nulėmė ne tik finansinės aplinkybės ar sudėtinga ir daug įtampų kelianti tarptautinė pokario padėtis, bet ir atitinkamas požiūris į sportą. Šalyje sportas nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu, be to, trūko ir pažinimo bei elementaraus švietimo sporto klausimais.
1922 m. pradėtame leisti pirmajame sportui skirtame žurnale „Lietuvos sportas“ S. Garbačiauskas viešai iškėlė idėją, kad jaunai valstybei būtinas stadionas. Pirmiausia, anot jo, tą parodė sportuojančių entuziastų skaičius. 1921 m. vasarą pirmajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate dalyvavo 33, o dar po kurio laiko Kauno miesto ir įgulos pirmenybėse – jau 99 sportininkai (Lietuvos sportas, 1922, Nr. 1).
1921 m. rudenį buvo pradėti organizuoti susirinkimai, kuriuose sporto pasaulio atstovai bei Švietimo ir Krašto apsaugos ministerijos darbuotojai diskutavo dėl stadiono vietos ir projekto. Dalyvavusiųjų nuomonės išsiskyrė. Pavyzdžiui, Šaulių Sąjungos atstovai pasisakė, kad reikia luktelėti ir, atgavus Vilnių, stadiono statybas pradėti būtent mieste prie Gedimino kalno, kiti teigė, kad geriausia vieta tam yra Kaune, šalia Ąžuolyno (Lietuvos sportas, 1922, Nr. 2). Vėliau ši vieta ir buvo pasirinkta. Tiesa, dėl lėšų stygiaus planuojamo statyti stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai, LFSL sąjungos nariai S. Darius ir Kęstutis Bulota.
sporto aikštės puikiai derėjo su gamta, tuo stebėjosi ir užsienio sportininkai bei tų šalių spauda.
Nors finansinės galimybės buvo kuklios, S. Dariaus ir K. Bulotos suprojektuotame pasiūlyme puoselėta viltis, kad Ąžuolyne išdygs modernus sporto aikštynas. Jame galės sportuoti lengvosios atletikos atstovai, futbolininkai, krepšininkai, tinklininkai, tenisininkai, beisbolininkai ir netgi dviratininkai (Sportas, 1924, Nr. 6–7). Deja, 1924 m. pradėti darbai tęsėsi iki pat nepriklausomybės pabaigos. Ąžuolyne pasirinkta vieta buvo labai drėgna, molinga, reikėjo atlikti drenažo ir nusausinimo darbus, trūko finansų. Tik paviršutiniškam LFSL stadiono aikštės įrengimui išleista 21 000 Lt (Kauno tiesa, 1968-06-23). 1930 m. minint Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus spaudoje buvo skelbta, kad stadione galima sportuoti tik sausuoju metų laiku. Kartu iškelta mintis šalia Vydūno alėjos statyti sporto areną, skirtą motociklų ir žirgų sportui. Arenai planuota suteikti Vytauto Didžiojo vardą (Lietuvos aidas, 1930-03-27). Šis sumanymas taip pat liko neįgyvendintas. Tiesa, 1939 m. vasarą žirgų sporto atstovai galėjo išmėginti jėgas naujai įrengtame hipodrome Nemuno saloje (Lietuvos aidas, 1939-08-13).
1932 m. įsikūrus Lietuvos kūno kultūros rūmams, ši įstaiga netrukus pradėjo rūpintis LFSL stadiono rekonstrukcija. 1935–1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir inžinieriaus Felikso Bielinsko sukurtą projektą buvo atlikta LFSL stadiono rekonstrukcija ir šalia įrengtos kitos sporto aikštelės. Buvusio LFSL stadiono vietoje pastatytas lengvosios atletikos ir futbolo stadionas su žiūrovų tribūna, įėjimo vartais ir moderniomis bilietų kasomis. Be to, tarp Perkūno alėjos ir Sporto gatvės beveik 9 ha plote buvo įrengtos krepšinio, tinklinio, teniso bei papildomos futbolo aikštės, sutvarkyta infrastruktūra. Daug dėmesio skirta aplinkos tvarkymui (Lietuvos aidas, 1935-12-14). Čia sporto aikštės puikiai derėjo su gamta, tuo stebėjosi ir užsienio sportininkai bei tų šalių spauda, esą toks sporto aikštynas papuoštų ir Vieną ar Prahą (Fiziškas auklėjimas, 1936, Nr. 3). Kaimyninės Latvijos spauda Kauną apskritai pavadino „moderniausia sporto pilimi“ Baltijos šalyse (Fiziškas auklėjimas, 1936, Nr. 4). Tiesa, kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje modernesni lengvosios atletikos ir futbolo stadionai buvo pastatyti gerokai anksčiau: Rygoje 1927 m., o Taline 1926 m. Vis dėlto Ąžuolyne esantis Kauno sporto aikštynas išsiskyrė sporto aikščių gausa, o 1939 m. čia pastačius Kauno sporto halę tapo unikaliu, vienu universaliausių sporto kompleksų visoje Europoje.
Stadiono „rekonstrukcija“ sovietmečiu ir šiais laikais
Okupacijų metais sporto aikštynas Ąžuolyne buvo plečiamas. Čia buvo pastatytas Žalgirio sporto draugijos klubo aikštynas, skirtas krepšiniui ir ledo rituliui. Kauno Technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimo centro archyve saugomas diplominis darbas, kuriame yra 1951 m. parengto Kauno srities centrinio stadiono projektas Nemuno saloje (aut. Liuda Buragaitė). Stalinistinės architektūros statinys, dekoruotas pseudoantikinėmis skulptūromis, turėjo tiesioginių sąsajų su antikiniu amfiteatru (I. Gudelytė-Račienė, Neįgyvendintų projektų reikšmė Lietuvos architektūroje (daktaro disertacija), VGTU, 2018). Milžiniškas statinys dienos šviesos neišvydo, tačiau lieka neaišku, ar ankstyvajame sovietmetyje buvo ieškoma naujos vietos pagrindiniam miesto stadionui ar ne.
Kita vertus, po užsitęsusių diskusijų ir svarstymų Kauno viešajame gyvenime, 1969 m. rudenį buvo pradėti stadiono rekonstrukcijos darbai Ąžuolyne. Iš tikrųjų tai buvo naujo stadiono statybų pradžia. Projektą autorių kolektyvas Algimantas Alekna ir Jonas Putna rengė trejus metus. Aplankę Maskvos, Kijevo, Tbilisio, Jerevano, Krasnojarsko stadionus ir kruopščiai su jais susipažinę architektai parengė tuo metu gana įdomios konstrukcijos statinio projektą, kuris savo brutalistinės architektūros stiliumi atkartojo vyravusias statybos praktikas visame pasaulyje. Asimetrinis stadionas atitiko aplinkos mastelio dydį, projektuotojai atsižvelgė į gamtinę aplinką, statiniu siekta neužgožti ąžuolų, be to, žiūrovų neatskirti nuo gamtos, dėl to buvo atvertas vaizdas į Ąžuolyno parką (Kauno tiesa, 1982-04-13).
Vis dėlto autoriai visiškai nepaisė senojo stadiono architektūrinio ir istorinio palikimo. Buvusio medinio stadiono tribūnos buvo nugriautos, vietoj jų pastatytos dviejų aukštų betoninės-monolitinės, talpinančios 12 tūkst. žiūrovų. Nugriautos ir bilietų kasos bei puošnūs tarpukariu pastatyti vartai. Sovietmečiu taip pat buvo sutrumpintas bėgimo takas, kuriame varžėsi atletai, įrengtas apšvietimas.
Brutalistinės architektūros statinys buvo statomas net dešimt metų, keitėsi statybos rangovai, mažėjo finansavimas, dėl to projektas ne kartą supaprastintas. Kita didelė problema, lydėjusi statybas, buvo medžiagų trūkumas. Trūko ir specialistų, mat iki tol nieko panašaus Kauno statybininkams (darbus atliko Kauno statybos trestas Nr. 1) neteko statyti. Galbūt dėl to prabėgus kuriam laikui buvo pastebėtas statybos brokas. Jau 1983 m. teko perkloti stadiono dangą-sportaną (Kauno tiesa, 1983-10-14).
Lietuvai atkūrus valstybingumą, 1993 m. stadionui, o kartu ir visam sporto kompleksui, suteiktas S. Dariaus ir S. Girėno vardas (sovietmečiu stadionas vadintas Respublikiniu sporto kombinato stadionu).
Po 1990 m. stadione buvo atliekamos nedidelės rekonstrukcijos ir kosmetiniai darbai. Paminėtini šie: 1998 m. įrengta nauja moderni bėgimo danga, įsigyti varžybų rezultatų matavimo prietaisai, mediniai suolai pakeisti plastikinėmis kėdėmis. Žiūrovų skaičius sumažintas iki 8248.
2005 m. ruošiantis Europos jaunimo čempionatui atnaujinta stadiono įranga, sutvirtintos tribūnų konstrukcijos, įrengtas didžiausias Baltijos šalyse vaizdo ekranas. Vis dėlto nuo pradžių stadionas nebuvo pakankamai prižiūrimas, ryškėjo ir statybos kokybės problemos. Galiausiai dėl avarinės būklės stadionas 2018 m. uždarytas. Rekonstrukcijos projektą parengė „Kauno planas“, tais pačiais metais pradėti darbai. Visgi 2020 m. sutartis su Turkijos statybos įmone „Kayi Construction“ buvo nutraukta dėl neįvykdytų įsipareigojimų, vėliau darbus tęsė „Autokausta“. Įgyvendinant „Kauno plano“ parengtą projektą įrengta moderni šildoma danga, visos tribūnos uždengtos stogu, žiūrovų skaičius, įrengus naujas tribūnas, gali siekti iki 15 tūkst. Vakarinėje dalyje pastatyta VIP tribūna, tiesa, iš dalies uždengtas vaizdas į Ąžuolyną.
Stadionas atitiks aukščiausios 4-os UEFA kategorijos reikalavimus. Planuojama, jog čia vyks ne tik sporto, bet ir kultūriniai renginiai. Toks, hibridinis, įvyko ir spalio 16-ąją – čia ne tik iškovota LFF taurė (tai padarė Vilniaus „Žalgiris“), bet ir koncertavo Lietuvos atlikėjai.
