Muziejaus trečiadienis. „Rašė Vytė Nemunėlis, / Jam padėjo B. Brazdžionis“

„Vytė Nemunėlis. Tai mano mylimiausias vardas. Tuo slapyvardžiu eiles vaikams pradėjau spausdinti „Žvaigždutėje“, redaguojamoje St. Tijūnaičio“, – taip 1982 metais rašė poetas Bernardas Brazdžionis profesoriui Vladui Žukui.

Laiške jis prisiminė ir slapyvardžio kūrimo istoriją: „…krito į galvą upės vardas: Nemunėlis. Ne Nemuno mažybinis vardas, bet tikras upės vardas, upės, tekančios Lietuvos šiaurėj, iš kur ir mano tėvų tėvai buvo kilę. Vienas pavardės žodis kažkaip varganai atrodė. Reikėjo vardo. Pridėjau. Vytė. Vytauto meilybinį vardą.<…> Ir išėjo Vytė Nemunėlis, tapęs labai populiariu ir mėgiamu vaikų…“ Ir šiais metais liepos 11 dieną paminėjome Vytės Nemunėlio slapyvardžiu pasirašinėjusio Bernardo Brazdžionio 20-ąsias mirties metines.

Vytės Nemunėlio tekstuose išryškėja poetui svarbios vertybės – gimtinė, jos žmonės, kalba. Po šiuo slapyvardžiu, sukurtu mokantis Biržų gimnazijoje, Brazdžionis „slėpėsi“ ilgai. Vėliau D. Akstinui rašė: „Esu labai dėkingas Stasiui Tijūnaičiui, kad jis suprato mane ir „neišdavė“ viešumai, kas tas Vytė Nemunėlis. Taip jis nieko bendro neturėjo su BB [Bernardu Brazdžioniu – V.B.] iki 1938 metų, kada vienam buvo paskirta „Sakalo” premija už poezijos rinkinį suaugusiems ir Raud.[onojo] Kryžiaus Vaikų lit. premija Vytei Nemunėliui už „Kiškio kopūstus”. Bet ir toliau tie du autoriai ėjo savo keliais, kaip du atskiri asmenys.“
Nepriklausomoje Lietuvoje poetas išleido ir daugiau knygelių vaikams: „Mažųjų pasaulis“, „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Algirdukas Pupuliukas ir Kazytė jo sesytė“, „Laiško kelionė Argentinon“, „Vyrai ir pipirai“, „Purienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Gintaro kregždutė“. Vaikai knygelėse rado eilėraštukų apie šeimą, gimtinę, mokyklą… Kanaunininkas Juozas Tumas-Vaižgantas yra rašęs: „Vaikams kuriant poezijas, dar niekas nėra Vytės Nemunėlio prašokęs.“

1944-aisias metais, bijodami karo ir gresiančių trėmimų, Lietuvą paliko daugybė žmonių. B. Brazdžionis su žmona Aldona ir trimis vaikais – Saule, Algiu ir Daliumi – taip pat pasitraukė į Vakarus. Apsigyvenęs Vokietijoje, poetas nesiliovė kurti vaikams, jam buvo svarbu, kad palikę savo gimtą kraštą, vaikai nepamirštų gimtosios kalbos. Ypač mėgiama tapo Vytės Nemunėlio knygelė „Meškiukas Rudnosiukas“, kuria mažuosius skaitytojus pradžiugino 1939 metais.

Poetas Stasys Santvaras 1952 metais straipsnyje „Vytė Nemunėlis ir jo raštai jaunimui“ prisiminė: „Kai atbėgom į Vokietiją, atsirado tokių motinų, kurios su savo vaikais atsivežė ir Meškiuką Rudnosiuką. Ten, stovyklose, ta Vytės Nemunėlio pasaka buvo perrašinėjama, motinų ir tėvų padabinama piešiniais ir leidžiama iš kiemo į kiemą, iš širdies į širdį.“

Vokietijoje, DP [Displaced Persons – Perkeltųjų asmenų] stovyklose, buvo labai reikalingos knygelės, ten išleista A. M. Šimkūno iliustruota Vytės Nemunėlio knygelė „Tėvų nameliai“ ir dailininko A. Vaičaičio iliustruota „Mažoji abėcėlė“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinyje yra saugomas B. Brazdžionio „Margosios abėcėlės“ rankraštis, iliustruotas B. Brazdžionio piešiniais, o paskutiniame lape – poeto „Pastaba Redakcijai: Pabėgėlių su mažais vaikais yra daug, daug iš jų dar nemoka skaityti, nė raidžių nepažįsta, mokyklų reta kur tėra, vaikui raides išmokti reikia, o elementoriai paliko namie – jiems tat ir noriu ateiti į pagalbą su šia marga, eiliuota abėcėle. Norėjau, kad ji būtų nesunki išmokti, patraukli, vietomis linksma, o vietomis rimta, išreiškianti kai ką ir iš pabėgėlio minčių, tat įterpta jon ir patriotinių motyvų. Nemokantis skaityti gal lengviau atsimins naują raidę, o mokantis – turės ko pasiskaityti ir padeklamuoti. Spausdinti juodu šriftu, jei skilty tilptų – korpusu. Skaitytojui pridėti pastabą, kad išsikirptų ir prie storesnio popieriaus prilipinęs susidarytų „knygutę”.“ B. Brazdžionis, gyvendamas Vokietijoje, bendravo su tolima giminaite Prane Lapiene iš JAV. Jie vieni kitiems rašydavo laiškus, pasakodavo naujienas, siųsdavo įvairias siuntas. P. Lapienė 1947 metais laiške dėkojo poetui už siuntą: „Ypatingas dėkui už Margąją ir Mažąją abėcėles. Ypatingai pirmoji, originale, mane sujaudino ir aš būtinai panorėjau parodyti ją platesniam žmonių skaičiui.“ Taip Vytės Nemunėlio kūryba į JAV nukeliavo anksčiau poeto.

Gausiame poeto archyve yra išlikęs B. Brazdžionio rankraštis, kurio viršuje didžiosiomis raidėmis yra užrašas „Žiburėlis“, o dešiniajame kampe – pieštuku parašyta: „Bandymas sudaryti rinkinėlį“. Rankraštis su autorių pavardėmis ir kūrinių pavadinimais leidžia manyti, kad B. Brazdžionis Vokietijoje planavo sudaryti Vytės Nemunėlio, L. Žitkevičiaus, J. Mikuckio, G. Tulauskaitės, A. Gustaičio, B. Augustinavičiaus, A. Giedriaus, V. Alanto, B. Gražulio, A. Nakaitės, J. Jankaus, Vykinto, J. Kaupo, P. Andriušio kūrybos rinkinį vaikams.

Jis iš mažens ugdė naujo tipo skaitytoją, kuris literatūroje ieškotų estetinių vertybių.

1949 metais Bernardas Brazdžionis su šeima atvyko į Ameriką. Poeto nerimas, kad vaikai gali pamiršti gimtąją kalbą neblėso ir Amerikoje. B. Brazdžionis rūpinosi, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos, kad brangintų Lietuvą. Kunigas P. Juras pakvietė kartu kurti laikraštėlį, skirtą vaikams. Apie tai, kaip jiedu rinko pavadinimą, 1990 metais B. Brazdžionis rašė laiške Danutei Lipčienei: „Ir štai, bevažiuojant pro miestelių sodybas, už akių užkliuvo eglutės <…> „eglutė“ – nerasim populiaresnio daikto nei žodžio vaikų pasaulyje kaip eglutė. „Eglutė“ bus vaikams iš karto artimas ir savas vardas.“ Laikraštėlį B. Brazdžionis redagavo vienerius metus, iki 1950 m. Gyvendamas Bostone, 1952 m. išleido net 3 knygeles („Lietuvai Tėvynei“, „Pietų vėjelis“, „Po Tėvynės dangum“), o Los Andžele 1984 m. – „Mažųjų dienos“. Pastarosios pristatymai vyko įvairiose Amerikos vietose, poetas dažnai dalyvaudavo susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais. Muziejuje yra saugomas rankraštis, paruošta dedikacija šiai knygelei: „Ta knygutė nedidutė / Iš dviejų žmonių malonės: Rašė Vytė Nemunėlis, / Jam padėjo B. Brazdžionis“. Visos knygelės vaikams išleistos Vytės Nemunėlio slapyvardžiu.

B. Brazdžionis mėgdavo rengti rankraštines knygeles. Vieną jų – „Rasos karolius“ sukūrė bičiulių Marijos ir Jurgio Gimbutų dukros Rasos krikštynų proga. Poetas turėjo ir daugiau planų, juos pasakojo laiške bičiuliui Benediktui Babrauskui: „Aš pats tuo tarpu dar tikiuosi kokią knygelę patiems patiems mažiesiems išleisti, tiems, kurie dar nė ma, nė tė nemoka ištarti. Jiems paskaitys mamos (kai kurios, aišku, nebe visos). Tai bus ir mamoms savotiška lektūra. Tokį rinkinėlį (vienam egzemplioriuj) padovanojau M. ir J. Gimbutų naujagimei per krikštynas. Dabar jų visa šeima ją retkarčiais paskaito…“

Muziejuje saugomas ne vienas B. Brazdžionio rankraštis, eilėraščių rinkinėlis vaikams: „Tėvų nameliai“, „Kam kam? Vaikam! Kokiem – mažiem!“ bei iškarpomis iš „Žiburėlio“ pildyta poemėlė pavadinimu „Kalėdų senelis“.

Archyvinėje medžiagoje nurodyti adresatai – tai ne tik draugų, bičiulių vaikai, bet ir savų vaikų vardai įrašyti posmuose: „Vakaro dainelė“:

Miega Saulė už kalnelio,
Ten už miesto, už namų…
Tuoj miegos visi vaikeliai,
Bus ramu, ramu, ramu…

Tik padangėje žvaigždutės
Tyliai tyliai temirgės –
Nei Daliukas, nei Algutis
Nieko nieko negirdės.

Lietuvių literatūros tyrinėtojas Vincas Auryla knygoje „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra” rašo: „B. Brazdžionis buvo pirmasis vaikų literatūrologas, atitinkamai priderintu stiliumi įvairaus amžiaus tarpsnių vaikams jų periodiniuose leidiniuose pasakojo apie rašytojus, jų knygas, literatūrines datas, sukaktis, literatūrinių premijų įteikimą, mokė suprasti formos grožį, nustatyti rašytojo įnašą į literatūros raidą. Jaunajam skaitytojui suprantamai aiškino, kaip suvokti meninių vaizdų struktūrą, stilių, kalbą, net slapyvardžius, kuriuose apstu informacijos. Jis iš mažens ugdė naujo tipo skaitytoją, kuris literatūroje ieškotų estetinių vertybių.”

B. Brazdžionio kūrybos vaikams svarbą atspindi Leonardo Gutausko dedikacija B. Brazdžioniui knygoje „Geležinė varlė”: „Be Vytės Nemunėlio kokie kreivi ir luoši būtume užaugę…”