„Čekas Lietuvoje“, – taip Jindřichas Čeladínas prisistato savo instagramo paskyroje. Čia kelia medalius, gautus įveikus pusmaratonio distanciją Kaune ar Prahoje, senovinius medinukus, gatvės meną ir kelionių mūsų regione atvirukus. Su Jindřichu susipažinome pernai, kai jis kauniečius kvietė į savo tėvynainio šauniojo kareivio Šveiko šimtmečiui skirtą parodą Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Pastaruoju metu kauniečio gyvenimas sukasi labiau apie karybą, nei literatūrą, bet humoro jausmas tikrai niekur nedingo.
Istorikas Kaune gyvena trejus metus, bet pas mus pradėjo važinėti dar 2000-aisiais. Dėl to, kad Brno Masaryko universitete studijavo lietuvių kalbą. Tobulinti tikrai puikius šnekamosios kalbos įgūdžius jam padeda ir televizorius, ir lietuvė žmona, ir darbas vietiniame kolektyve, ir vizitai į mėgstamus Kauno barus. Susikalbėti angliškai čia niekada net nebandė. Išgirdę neįprastą akcentą lietuviai visada susidomi. Jie Jindřicho klausia, ar lietuvių kalba sunki, pasakoja buvę Čekijoje, bent jau Prahoje: „Beveik visi.“
Jindřichas pastebi, kad lietuviai apie Čekiją žino daugiau, nei čekai apie Lietuvą. Žino ne tik Šveiką, bet apskritai domisi istorija, kultūra, čekiškais filmais, muzika. Greičiausiai taip yra dėl to, kad čekai, būdami didesni, į mažesniuosius kaimynėlius žiūri lyg pro pirštus.
Turbūt daug kartų šį klausimą esi girdėjęs, bet kodėl nusprendei mokytis lietuvių kalbos?
Esu atsakinėjęs gal šimtą kartų, bet galiu pakartoti. Studijavau istoriją ir politologiją, bet politologija man buvo žiauriai nuobodi. Vieną kartą filosofijos fakultete pamačiau, kad toks Almis Grybauskas, poetas, vertėjas iš čekų kalbos, atvažiuos dėstyti lietuvių kalbos. Sakiau, vau, čia tokia egzotika! Tikrai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, bet nieko apie kalbą. Tai va, atėjau į paskaitas ir buvau sužavėtas. Galiausiai politologiją iškeičiau į baltistiką.
O kas sunkiausia mokantis lietuvių kalbos?
Man iki šiol sunkiausia yra kirčiuoti. Kirčiavimas toks stebuklas!
Ar Čekijoje lietuvių kalbos specialistas turi perspektyvų?
Labai mažai. Jei būčiau pragmatiškas, dabar tokių studijų nesirinkčiau. Bet buvau jaunas ir naivus. O dabar Kaune gyvenu, nes sukūriau šeimą. Nebūčiau jos sukūręs, jei ne studijos.
Kai pernai susipažinome, dirbai Maironio lietuvių literatūros muziejuje. O ką tiksliai veiki Vytauto Didžiojo karo muziejuje?
Ir Čekijoje gyvendamas dirbau muziejuose. Pirmiausia nedideliame, įsikūrusiame Blansko mieste, o vėliau jau dideliame – Prahos miesto muziejuje.
O pradėjus dirbti Karo muziejuje buvo šiek tiek keista, nes Kauno muziejuose užsieniečių beveik nėra. Tai visiems buvo įdomu, kodėl aš čia. Bet paaiškinau, kad ir kalbą seniai moku, ir muziejuose daug metų praleidęs, visi priprato. Dabar su manimi kalba kaip su lietuviu, ne kaip su čeku.
Esu fondų saugotojas. Rūpinuosi kolekcija. Ją sudaro įvairūs daiktai: uniformos, laikrodžiai, plokštelės, gramofonai, baldai… Aprašinėju eksponatus, rūpinuosi jų skolinimu kitiems muziejams, mąstau apie parodas.
Ir kokia gi paroda sukasi galvoje?
Iš tiesų dabar svajoju, bet dar tik svajoju, rengti ne savo prižiūrimos kolekcijos parodą. Jei vadovybė sutiks, norėčiau imtis darbo su Karo muziejumi Čekijoje, kad atvežtume į Kauną čekiškų ginklų. Man norisi ryšius su Čekija palaikyti, nes Kaune čekų bendruomenės nėra. Gal tik vienetai, bet aš pats čia nepažįstu nei vieno. Na, dabar turiu dukrytę, tai va, vieną čekę pažįstu.
Man graudu, jei kas nors nori sunaikinti senus Šančių ar Žaliakalnio medinukus, vietoje jų planuoja modernius namus.
Kaip tik savaitgalį Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje atidaryta Čekoslovakijos avangardo paroda.
Buvau, dalyvavau – buvo čekų iš Vilniaus, buvo ir ambasadorius su svita. Ir slovakų ambasadorius buvo – tiesa, jis reziduoja Rygoje. Palaikau gana glaudžius ryšius su savo ambasada, daug bendradarbiaujame. Jau tris parodas kartu esame surengę.
Ar čekų ir slovakų santykis kuo nors panašus į lietuvių ir latvių?
Ne, čekai ir slovakai daug arčiau. Lietuviai ir latviai nesusišneka, nebent gyvena kur nors pasienyje. Čekai su slovakais – kaip žemaičiai su aukštaičiais. Kalba labai labai panaši, šiek tiek skiriasi kultūra.
Kur Kaune gyveni?
Dabar – Šančiuose. Tapau šančiškiu ir esu Šančių fanas. Norėčiau, kad nebūtų daug bėdos dėl naujos gatvės prie Nemuno, kurią ketina tiesti. Aš prieš ją.
Ar dažnai tave lanko bičiuliai, giminės iš Čekijos? Kokių lauktuvių prašai?
Dvejus metus buvo pandemija, tad ne, nedažnai. O kalbant apie lauktuves tai mielai laukiu žurnalų, knygų. Pavyzdžiui, čia neįmanoma įsigyti komiksų. Lietuva jais nesidomi, yra tik pora vaikiškų… Ateini į „Akropolį“ ir nieko nerandi.
O ką vežtum pats?
Gintaro gal? Čekijoje gintaro nėra. Moterims patiktų. O jei žmogus tikintis, tai atvežčiau medinę rūpintojėlio skulptūrėlę. Nors tai nėra grynai lietuviškas dalykas, Čekijoje jų irgi būdavo daug XVI–XVII amžiuje. Ir dabar yra – gatvėse nedaug, bet muziejuose rasite.
Kas atsikrausčius į Kauną tave nustebino, bet galiausiai tapo mėgstamu dalyku?
Kai buvau jaunas ir naivus, man buvo labai keista jūsų medinė architektūra. Čekijos miestuose ji nebeegzistuoja. Sakiau, čia kažkoks kaimas. Tai buvo pirmas įspūdis prieš 22 metus! Bet dabar nuomonė visiškai pasikeitė, esu medinės architektūros sirgalius. Man graudu, jei kas nors nori sunaikinti senus Šančių ar Žaliakalnio medinukus, vietoje jų planuoja modernius namus.
Kur mėgsti nueiti po darbo ar laisvadieniais?
Norėčiau pasisakyti apie barus. Mano mėgstamiausias yra „B2O“ Gedimino gatvėje. Prieš tai būdavo „Kultūra“, bet ten per daug žmonių, per daug jaunimo (juokiasi).
Turbūt nereikėtų net lyginti lietuviškos ir čekiškos barų kultūros…
Na, Čekijoje ji tikrai didesnė. Bet „B2O“ truputį ją primena. Jauki atmosfera, niekas nesimuša, daug kalbų apie kultūrą, istoriją, gyvenimą. Tokia maža Čekija.
O krepšinį žiūrėti išmokai?
Iš tikrųjų aš esu sporto fanas, visada žiūrėdavau. Su posūniu į „Žalgirio“ areną einame stebėti Lietuvos krepšinio lygos rungtynių, nes bilietai pigūs. Ledo ritulį pasižiūriu per teliką, bet tik pasaulio čempionatus.
Šeštadienį vyko „Eurovizija“. Esu girdėjusi, kad čekų šis konkursas visai nedomina. O tu tapęs kauniečiu ėmei žiūrėti?
Čekams beveik visiškai, kaip sako lietuviai, dzin. Jie šaiposi iš šio konkurso – atsiprašau, bet taip yra. Bet aš su žmona pradėjau žiūrėti. Man labiausiai patinka balsavimo etapas, tai geriausia konkurso dalis. Muzika labai vidutiniška, nieko gero. Aišku, kad Ukraina laimės, kažkiek tikėjausi. Ir karo kontekste, bet ir daina visai nebloga.
Tarkim, rytoj važiuoju į Brno. Ką būtinai turiu pamatyti? Ką nors neturistiško.
Brno nėra turistinis miestas, tai ten beveik viskas neturistiška. Užeik į Špilbergo pilį. Tai tvirtovė ant kalno, buvęs senovinis kalėjimas yra, dar yra parkas, apžvalgos aikštelė, galima pasivaikščioti. Tvirtovėje irgi yra muziejus (juokiasi), bet į jį nebūtina užeiti.
Ar turi nuotrauką prie Karo muziejaus liūtų? Visi kauniečiai turi.
Taip, nusifotografavau jau seniai, kai dar atvykdavau kaip turistas. Bet dar nenuskenavau (todėl fotosesiją nusprendėme pakartoti, – red. past.)
O kas dar žmogų daro kauniečiu, ką esi pastebėjęs?
Tikras kaunietis nemėgsta Vilniaus (juokiasi), bet aš mėgstu, kaip ir visą Lietuvą. Krepšinis, aišku. Bet turiu kauniečių draugų, kurie jo nemėgsta, ignoruoja. Na, ir tarpukario architektūra toks kaunietiškas dalykas.
Galima išskirti tikro brniečio bruožų?
Sakyčiau, stiprus akcentas ir tai, kad nemėgsta Prahos. Bet Brno irgi antras miestas… Prahiečiai šaiposi, kad Brno – kaimas. Gal kažkiek panašu. Brno nebuvo laikinoji sostinė, bet yra Moravijos sostinė. O Moravija – istorinė Čekijos žemė.
Ar domiesi Europos kultūros sostinės renginiais, parodomis?
Kol kas nelabai, nes beveik viskas skirta moderniesiems menams. Yoko Ono, Marina Abramović… tai ne man. O apie XVIII, XIX amžius parodų nėra. Aš, kaip istorikas, labiau domiuosi tais laikais, tad to man trūksta, o būtų įdomu pamatyti. Bet centriniame pašte buvo puiki paroda apie tarpukario architektūrą – šita man patiko.
