Apie Austėją Bliumkytę-Padgurskienę pirmąkart išgirdau „Šančių kiosko“ dėka. Jei internetas nemeluoja, spalvingas medinis kioskelis A. Juozapavičiaus prospekte iškilo apie 1994 metus. Čia buvo parduodama kramtomoji guma, alus ir cigaretės. Kiosko transformacijos idėja gimė dar 2013 metais, tarptautinio renginio „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“ metu – kioskas nupirktas „susimetus“ 44 akcininkams ir tapo atvira įvairiausių iniciatyvų platforma.
Kioskas nugriautas 2018-aisiais, bet Austėjos Kaune po to nesumažėjo. Nuolat bendrauju su ja dėl įvairiausių iniciatyvų Dainavos rajone, o dabar ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kino seansai, ekskursijos, garso menas – ši moteris kupina idėjų ir noro jomis dalintis! Ji sako neturinti kiemo idealo, nes kiekviena erdvė pati padiktuoja, kas joje gali gimti. Idealu – pilnas kiemas bendraujančių žmonių. Pokalbį pradedame nuo gimtųjų Šančių ir pirmiausia perduodame linkėjimus Austėjos mamai, gražaus vardo savininkei.
Koks buvo pirmasis tavo kiemas?
Augau Šančiuose – ten vaikystė, paauglystė ir truputis jaunystės. Kalno papėdėje, šalia geležinkelio. Kai dar buvau maža, ten buvo daug kareivių. Šalia – iškrovimo aikštelė. Jie, būdavo, uždaro gatvę, ir tas kiemas truputėlį prasiplečia, gatvė tampa žaidimų aikštele. Kieme buvo upelis ir tebėra, nes tėvai ten tebegyvena. Jo čiurlenimas manyje smarkiai įsirašęs, nes kambario langas buvo į upelio pusę. Tai veikdavo labai raminančiai, o drauge pranešdavo apie atėjusį pavasarį. Vienoje pusėje šaltinėlis tekėjo visada, o kitoje – tik nutirpus ledams, nuo kalno bėgant vandeniui. Anga, į kurią upelis sutekėdavo, įrengta cariniais laikais – aišku, vėliau tai sužinojau. Dar apie pavasarį pranešdavo alyvų kvapas ir paukščiukų čiulbėjimas. Dabar visai kitaip, nes gyvenu kitame kieme – paukščiukų yra, nes medžių daug, bet nei alyvų, nei upelio.
Tėtis virš upelio turėjo garažą, o tarp garažo ir tvoros augo vyšnia. Tai buvo toks mano kampelis, prisiskindavau vyšnių į induką nuo margarino ir ten laikydavau. Tėtis buvo padaręs dideles medines sūpynes, mėgdavau suptis. Batai nuo aktyvaus supimosi lėkdavo į kaimynės Klavkos daržą, ji pykdavo. Kai buvau maža, močiutė gaudavo kelialapį į Nidą. O mano mamos vardas Vida, tai aš dainuodavau tokią dainą: „Nida, Nida, Nida – gražiausias miestas. Vida, Vida, Vida – gražiausias vardas.“ Supdavausi viena kieme ir garsiai, garsiai, kad už geležinkelio girdėtų, dainuodavau.
Mano močiutė gyveno Eiguliuose ir turėjo kiemą, kuriame vaikai taip ir sakydavo – einam į kiemą. Vadinasi, išeini iš savo buto, laiptinės ir patenki į kiemą, kur visi žaidžia. O Šančiuose kiemą kiekvienas turėjo savo, tai taip sakyti lyg ir nelabai prasminga. Eidavom į gatvę, ant kalno, ant geležinkelio – bet vis tiek sakydavom „einam į kiemą“. Labai mėgdavom kilti į kalną. Pasiimi pleduką, pagalvėlę, batono su cukrumi – ir grožiesi panorama. O mama pasakojo, kad kai ji buvo maža – nes ji irgi nuo gimimo šančiškė – ten vykdavo kaimynų susibūrimai. Kai vėliau pradėjau dirbti su bendruomenėmis, norėjosi atgaivinti tą tradiciją. Žodžiu, kalnas savaip įdomus. O už jo – kareiviai, tvoros… Ten buvo baisoka, toliau neidavom.
Kai mokiausi dailės, jau paauglė, noras piešti, spalvinti išeidavo iš už popieriaus lapo ribų. Pradžioje išpaišiau smėlio dėžę, o po to mama leido išpaišyti sandėliuko sieną. Ten nupiešiau kakojančią karvę ir užrašiau: „Ko spoksai?“ Ta siena į gatvę, kur praeina daug žmonių, pravažiuoja daug mašinų. Kelerius metus pabuvo ten toks spalvotas dailės gimnazijoje besimokančios merginos piešinys.
Kiek kiemų teko pakeisti? Ar bandydavai kiekvienam įnešti įdomybių, naujovių? Galbūt su amžiumi entuziazmas augo ar mažėjo?
Ne tiek daug. Su vyru iš pradžių gyvenome Šančiuose, A. Juozapavičiaus prospekte, metalo fabriko administraciniame pastate. Matėme šiokią tokią panoramą į Nemuno pusę ir į fabriką. Fantastika, nieko geriau negalėjo būti. Kiemas buvo visiškas asfaltas. Turėdavai riedėti pro įmonėles visokias, pro jau nebeveikiantį fabriką, galėdavai pro sieną įkišti galvą ir pamatyti, kur viskas vykdavo, nors ten viduj sugriuvę viskas buvo, – dabar jau atnaujinta. Aš ant to lango sėdėdama į tuos fabrikus žiūrėdavau – urbanistinė romantika, peizažas yra faina. Tiesa, tame kieme gyveno nedaug žmonių, dominavo verslai.
Tada prasidėjo daugiabučių kiemai. Buvome apsistoję Eiguliuose. Beveik nieko nepažinojau, tik stadionas matėsi. O tada persikėlėme ten, kur dabar gyvename, į rajoną gražiu pavadinimu – Dainava. Ilgai man nei kiemas, nei kaimynai neegzistavo, pareidavau namo tik namo. Bet gimus vaikučiams norėdavau kuo daugiau lauke būti, pradžioje – parkas, paskui ėmiau tyrinėti rajoną stumdama vežimėlį. Labai smagu būdavo: ten kokie darželiai, vienur išpaišyta, išdažyti akmenys ar bordiūras. Mes – kačių mylėtojai, tai kates tyrinėjau. Atradau, kur didžiausia koncentracija kopetėlių padaryta, kad katukės įliptų į balkoną.
Taigi tyrinėjimai prasidėjo su pirmuoju vaikučiu ir vežimėliu. Tuo metu kaip tik Žemuosiuose Šančiuose bendruomenė pradėjo stiprėti. Prisidėjau prie poros iniciatyvų ir tiesiog užaugau jose, paskui pradėjau pati šį tą daryti. Vienas didesnių pasiekimų buvo ekskursijų festivalis – visą savaitgalį vien pasivaikščiojimai po vieną rajoną. Šančiai dideli ir įvairūs, man teko juos jaukintis. Dainava iš pradžių atrodė visai nyki. Taip pamažu tyrinėjimai nusmulkėjo iki kiemų ir aš supratau, kad kiekvienas rajonas yra įdomus.
Ai, nyku? Gerai, gerai, pažiūrime, kas ten yra įdomaus.
Dainavoje man ne tik mano kiemas rūpėjo, norėjosi kitiems ką nors padaryti, net ne pačiai kaip aktyvistei, bet kitus padrąsinti. Toks buvo tikslas. Bijojau pradėti, bet kai pamačiau, kiek daug žmonių atėjo į pirmą renginį, kuris buvo susijęs su sienos meno kūriniu, supratau, kad galėčiau pradėti iniciatyvą bet kuriam rajone. Visur drąsiai jausčiausi, galėčiau eiti kalbinti kaimynus ir tikėčiau, kad jie išeitų. Nes žmonėms norisi bendrauti, norisi atrasti savo erdves naujai, kaip kiemą, kaip rajoną. Žmonėms trūksta bendravimo. Be to, veikti mane drąsina įsitikinimas, kad kiekviena vieta įdomi.
Ką įdomaus atradai gimtuosiuose Šančiuose?
2010 metais išleista Jurgio Vanago knyga „Šančių praeities takais“, sakyčiau, įkvėpė vietos atgimimą. Apie 2014-uosius prasidėjo mano minėtos veiklos, jos buvo ne tik apie vietą, bet ir apie meną. Atradau naujų požiūrio kampų, tai labai patraukė. Čia galėjau išpildyti norą prisidėti prie savo aplinkos, jau nupasakoto savo „kiemo“, kuris užima didesnę teritoriją nei tas kiemukas prie namų. Vaikučių žaidimo aikštelė atsirado, sugalvojom namelį medyje, svajojau apie kaimynų vakarėlius. Tapusi bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ fasilitatore Šančiuose, kaip tik vykstant „Kiemų šventei“, nutariau mūsų rajonėlį užkurti. Vienas kaimynas pasikvietė į svečius, į savo kiemą. Kita kaimynė sugalvojo visą vakarėlio struktūrą, įvedė medžio temą. Rajono ekskursijos, rajono pažinimas, idėjos, šančiškių svajonės, ką norėtų daryti Šančiuose, sugulė į „Iniciatyvų festivalį“. Dideli mastai. Tai man suteikė daug drąsos.
Dainavoje labai įdomi bendruomenė, kitokia nei Šančiuose, kur kiemų žmonės pripratę bendrauti. Dainavoje reikėjo atkurti tą bendravimą, sušildyti pačią vietą. Bet čia irgi yra senų gyventojų, taip pat ir mano name, jie, pavyzdžiui, prisodinę medžių talkų metu. Jie rengdavo ir vakarėlius.
Kiek tavo pačios veikloje „Fluxus Labas!“ turėjo įtakos?
Tikrai daug, bet prasidėjo viskas Šančiuose. Jei ne veiklos, nežinau, ar būčiau išvis atėjusi į „Fluxus Labas!“. O jis labai pagilino požiūrį į bendruomenę. Turiu prisipažinti, pradžioje dariau tai, kas man įdomu, mažiau galvodama apie žmones. Programa padėjo geriau atpažinti ir atliepti bendruomenės energiją. Fliuksiškumas man padeda su įvairiais žmonėmis. Mėgstu įnešti netikėtumo, įvairių detalių. Suprantu žaidimo prasmę. Nereikia visada visko daryti labai rimtai, kaip dažnai būna kiemuose, bendruomenėse. Susirinkimai gali būti linksmi!
Iki šiol dirbai viešojoje įstaigoje „Saugi pradžia“, kurioje vykdei projektą „Draugystės menas“. Papasakok apie jį.
Grįžusi iš motinystės atostogų, jau žinodama, kaip veikia „Kaunas 2022“, pamačiusi kvietimus, inicijavau projektą. Projekto pagrindinė teritorija yra Pramonės rajonas su esmine Draugystės gatve, kuri jungia gyvenamuosius kvartalus (Bermudų trikampis, Gričiupis), kerta Pramonę (Draugystės gatvę) ir toliau prasideda pramoniniai rajonai. Įeina ir visi Petrašiūnai.
Projektas dar nesibaigė, tęsis dar visus šiuos metus, finalinis renginys, visų veiklų apibendrinimas, vyks birželio 10 d., vienos iš rajono įmonių „SDG“ kieme (interviu publikuotas gegužės mėnesį, – red. past.). Automobilių aikštelėje neliks nei vieno automobilio, viskas bus atiduota bendruomeninėms, kultūrinėms veikloms. Taip pat ir didžiulė pieva bei gal net pastato vidus. Po šio renginio nesustosime, bus daugiau renginių. Šio projekto palikimas – įmonė, kurioje vyks pagrindinis renginys, tampa kultūros tašku šiame Pramonės rajone. Jau tiek visko įvykę – kino, prisiminimų vakarai, sąmoningo judesio dirbtuvės, paskaitos apie žaislų istorijas, gyvos ir nuotolinės ekskursijos. Tereikia, kad žmonės įprastų ir žinotų, jog čia gimsta visos idėjos, daug veiklų vyksta šiame pastate ir visi yra kviečiami. Tikiuosi, žmonės įpras ir po kitų metų sausio 1-osios viskas nesustos.
Kodėl Pramonės rajonas tau įdomus?
Man apskritai įdomus miestas. Aišku, ir gamtoje patinka, bet miesto aplinka, architektūra, gatvelės… Pramonės rajonas – vien jau tuo, kad atrodo pilkas, nykus, vien įmonės. Bet kiek ten istorijos… Ta dalis, kur nuo Pramonės prospekto į Ateities plentą, su Elektrėnų gatve, Draugystės, Chemijos – visas šitas plotas. Kur dabartinis „Urmas“, tai ten buvo prekybos sandėliai. „Gelžbetonis“ dar dabar yra, „Dirbtinis pluoštas“… Radijo gamykla didžiulė Draugystės gatvės gale su didžiuliu bokštu, kuris lyg persikėlė iš Prisikėlimo bažnyčios. Tie pramoniniai rajonai turėjo didžiulę įtaką ir gyvenamųjų rajonų vystymuisi. Man visada taip atrodo: „Ai, nyku? Gerai, gerai, pažiūrime, kas ten yra įdomaus.“
Man patinka stebėti, sugerti, ištraukti, sumiksuoti ir tada padaryti.
Labai svarbu buvo įtraukti įmonių darbuotojus. Kvietėme skirtingus gidus, pažintinės ekskursijos metu daugiau sužinojome: pavyzdžiui, dėl „Maximos“ jos dėka atsirado troleibusų maršrutas ir žmonėms tapo patogiau susisiekti su Dainavos poliklinika. Arba Bermudų trikampis – pavadinimą buvau girdėjus, bet nežinojau, kur jis, tai architektas Algimantas Grigas papasakojo. Architektūros istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis papasakojo apie urbanistinį šito rajono vystymąsi. Gidas Jonas Oškinis – apie senuosius laikus, apie Girstupio kaimelį, apie VI fortą. Atrodo, tokia nedidelė teritorija, o tiek įdomios istorijos ir tokiais įvairiais kampais.
Tada istorikas Jonas Palys papasakojo apie fabrikų valgyklas, važiavome – ne tik su vietiniais, prisijungė daug įvairių žmonių – į tebeveikiančias. Nuostabu pamatyti tuos senuosius interjerus. Jie tikrai gerai išsilaikę: vitražai, granitinių spalvotų grindų raštai. Pavyzdžiui, viena iš valgyklėlių Radijo gamyklos patalpose (iš Technikos gatvės patenki į kiemą, tada pro tokią bromą, kur keltuvai važinėja, ir vos ne pro technines patalpas į valgyklėlę) tikrai ypatinga. Senovinė, su padėkliukais, su šaltienom, silkėm ir Kijevo kotletais. Tai moterys ten organizuoja šilko tapymo, natūralios kosmetikos dirbtuvėles. Tiesiog fantastika.
Kiek visko sugalvoji tu, o kiek pasiūlo kiti?
Viskas susipynę, būtų sunku pasakyti, kuri idėja iš kur atėjusi. Man patinka stebėti, sugerti, ištraukti, sumiksuoti ir tada padaryti. Pastebėjus, kad žmonėms įdomu ekskursijos, kilo fotopasivaikščiojimų mintis. Toks lyg ekskursijos pratęsimas, kad ne tik klausytum, bet ir pro fotoobjektyvą dar labiau savo rajoną pažintum, naujai pamatytum. Padėjo ir tai, kad norėjome neturėti išankstinių nuostatų. Taip atsirado ir pramonės garsai, virtę muzika. Prisiminimų vakarų metu paaiškėjo daug norų. Žmonėms norisi bendrauti gyvai, o COVID situacija tai ypač sustiprino – visi labai pasiilgę gyvų ekskursijų, o ne paskaitų internetu, gyvo bendravimo, o ne nuotolinių pamokų.
„Draugystės menas“ tęsiasi, bet tu jau dirbi kitur. Ar toliau liksi aktyvia Dainavos, Pramonės rajono bendruomenės nare?
Manau, kad taip, nes kitaip man nelabai išeina, nors pakeitus darbą tai taps laisvalaikiu. Kiekvienas turime dalintis tuo, kuo galime, mano atveju tai kvietimas į bendras veiklas, į kiemą, padrąsinimas, geros nuotaikos sukūrimas. Labai įdomu su visais pasišnekėti. Tai atrodo prasminga, tikiu, kad žmonėms to reikia. Tai suteikia tikėjimo, pasitikėjimo ir prasmės. Tiesa, mano entuziazmas ilgai augo, bet dabar esu sulėtinusi tempą, kad užsidegimas nevirstų perdegimu.
