Goda Pomeranceva gyvena Lapėse, Kauno rajone, bet savo kiemu laiko visą Kauną ar net visą pasaulį. „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė, atsakinga ir už po Kauną keliaujantį festivalį „Kultūra į kiemus“, ir už projektą „Fluxus Labas! Kiemas“, prie komandos prisijungė prieš dvejus metus.
Anksčiau ji gyveno Olandijoje, dirbo architekte, su kolegomis kūrė didelius strateginius projektus – pavyzdžiui, planavo miestą Afrikoje: „Taigi aš mąstau didesniais masteliais, miestą matau sluoksniais – ir vaikštinėdama visuomet stebiu, ką būtų galima pagerinti, pakeisti.“ Todėl Godai vienodai brangūs visi Kauno kiemai, ji gerai pažįsta jų bendruomenes ir žino problemas. Mano, kad didelę dalį tų problemų galima spręsti globaliau, bet dabartinis darbas į viską leidžia pasižiūrėti iš apačios. Kasdienėje veikloje ji derina ir architektės įgūdžius, ir pomėgį kalbėtis su žmonėmis bei jų klausytis.
Kaip tavo darbas kiemuose prasidėjo – ar tiesiog nusprendei apeiti visus ir pasižiūrėti, ką kam pasiūlyti? Ar vyko atviras kvietimas žmonėms, kurie turi kiemus ir nori juose ko nors įdomaus?
„Fluxus Labas! Kiemas“ projektas susideda iš trijų dalių. Svarbi yra bendruomenės iniciatyva, turi būti aktyvus žmogus ar jų grupė. Negalime tiesiog atnešti idėjos į kiemą, kur niekas nieko nenori keisti. Tad visi kiemai yra atrinkti atviru kvietimu. Tada labai svarbi dedamoji yra menininkas ar kitas savo srities profesionalas. Mes, kaip „Kaunas 2022“ programos koordinatoriai, fasilitatoriai, tai sujungiame, administruojame projekto finansus. Visos trys šalys bandome išsiaiškinti, kokia yra kiemo problema. Dažniausiai bendruomenės aplikuodamos jau žino, ko nori. Tarkim, susidraugauti, būti svetingesni, susipažinti arba kieme neturi jokios erdvės susirinkti. Stengiamės gyventojus skatinti spręsti ne tik infrastruktūrines, bet ir socialines, kultūrines problemas. Atvažiuojame, siūlome idėjas, diskutuojame. Vakar kaip tik buvau susitikime kieme, kuriame kartu su gyventojais ir menininkais bandėme surasti istorijų sienos piešiniui. Prie stalo susirinko gyventojai ir du menininkai, o man teko susitikimą moderuoti. Aiškinomės, kokie žmonės gyvena kieme, ką jie slepia savo sandėliukuose, kokios jų mėgstamos vietos jų pačių butuose, ką ten mėgsta veikti. Susitikimo metu išsakytos istorijos, prisiminimai, įpročiai padės menininkams sukurti sienos piešinio eskizus.
Lygindama Kauno miesto dalis matau skirtumus tik tarp gyventojų požiūrio į savo aplinką.
Kaip būtų galima grupuoti Kauno kiemus? Žaliakalnyje, kur daugiau nuosavų ar keliabučių namų, jie tikrai skiriasi nuo kiemų miegamuosiuose rajonuose, kur kiemą riboja daugiabučiai.
Jeigu daugiabučių gyventojų paklausi, kur jų kiemas, tai jie ir sakys, kad tai kiemas priešais laiptinę, tai erdvė, kurią mato tik išėję iš daugiabučio, kiemas baigiasi sulig kitais pastatais arba medžiais. Arba teritorija, kur vedžioja šuniukus. Vakar kaip tik kalbėjau su viena daugiabučio namo pirmininke, tai ji savo kiemą apibrėžė kiek kitaip – jai kiemas baigiasi ties sklypo riba. Pirmininkė paatviravo, kad visai neseniai su kaimynais susiformavo sklypą, prisijungė papildomą žemės dalį ir įsirengė vaikų žaidimų aikštelę, o artimiausiu metu planuoja sklypą užsitverti tvora ir pasižymėti kiemo ribą, nes tokia ji yra teisiškai. Nors aplinkinių daugiabučių gyventojai mano, kad tai ir jų kiemas. Ir staiga – nebe! Taigi kas pirmesnis sklypą susiformuos, tas gudresnis ir tvorą užsitvers. Jei visi statysime tvoras, nebeliks to bendro kiemo, kuriame susitinka bendruomenė iš skirtingų namų. Nebeliks ir vietos vaikams kartu žaisti. Kiemas prisipildys tvorų, kurios lyg barjerai užkirs kelią judėjimui pėsčiomis daugiabučių namų kvartaluose. Taigi šioje vietoje labai trūksta dialogo tarp daugiabučių kiemų gyventojų bei drauge tarp bendruomenės ir profesionalų, kurie galėtų patarti ar atsakyti į klausimus. Nors darbas su bendruomenėmis Lietuvoje yra labai naujas reiškinys, jis turėtų tapti kasdienybe. Urbanistai, architektai, sociologai galėtų būti tarp žmonių kiemuose ir padėti atrasti jų kiemo identitetą, stiprybes ir silpnybes, kartu kalbėtis apie ribas ir tų ribų apsibrėžimą, jų kiemo reikšmę, įtraukti į sprendimus ten gyvenančią bendruomenę. Žinoma, intervencijos iš šalies galimos tik tada, kai bendruomenė atvira ir nori pokyčių, kai priima kitą nuomonę ir profesionalų patarimus.
Akivaizdu, kad Kauno daugiabučių kiemuose yra didelė ir plačiai aptarinėjama problema – automobiliai. Kai buvo planuojamas miestas, nutiestos didelės gatvės, bet apie automobilių stovėjimo aikšteles pagalvota nebuvo, galbūt todėl, kad ir automobilių tuo metu buvo mažiau, o dabar kiemų erdvės priklauso mašinoms. Žmonės nori tvarkingų, žalių, patogių kiemų, kuriuose tilptų visos mašinos, bet visa norima programa į vieną kiemą netelpa. Atrodo, kad be išorinės pagalbos šį rebusą išspręsti bus sunku. O kol automobiliai yra vyraujanti tema, tikras iššūkis kiemuose diskutuoti apie kultūrines erdves ar kiemų šventes.
Tas pats ir Senamiestyje bei Naujamiestyje – automobiliai yra okupavę tas vidines blokų erdves, tačiau mes kaip situacijos stebėtojai negalime iš viršaus nuleisti sprendimo ar programos, svarbu susėsti su gyventojais ir kartu nuspręsti, koks tas kiemas turėtų būti. Gal gyventojai ryšis išsivaduoti nuo automobilių ir nuspręs, kad gali pasivaikščioti dešimt minučių iki namų, o savo kiemą norėtų matyti kaip savotišką oazę. Bet viskas turi prasidėti nuo dialogo.
Tai dar niekas nepardavė automobilio įkvėptas „Fluxus Labas!“?
Turbūt dar ne, bet tai ilgesnis procesas. Gal dabar, kai auga mokesčiai, parduos.
Ar yra miesto dalys, kuriose daugiau problemų, palyginus su kitais rajonais?
Vieno rajono išskirti negalėčiau. Tik kur mažiau butų, ten mažiau mašinų. Tankesniuose rajonuose problemų šiek tiek daugiau. Kauno miesto rajonai labai įvairūs. Tose seniūnijose, kuriose vyrauja daugiabučiai, o bendros erdvės, kiemai, priklauso savivaldybei, kiemo problemas – susvetimėjimą, nesaugumą, bendruomeninių erdvių nebuvimą, menką funkcinių zonų įvairovę – galėtų padėti spręsti bendruomenių fasilitatoriai, savotiški socialiniai darbuotojai-kultūrininkai, kurie taptų tarpininkais tarp įstatymų priėmėjų ir gyventojų. Lygindama Kauno miesto dalis matau skirtumus tik tarp gyventojų požiūrio į savo aplinką. Tose Kauno dalyse, kur sklypai priklauso gyventojams, iniciatyva, noras keisti ir įsitraukimas yra didesnis. Daugiabučių rajonuose gyventojai nedrįsta inicijuoti veiklų, projektų, sunkiai išeina į savo kiemą ar kieme vykstančią kultūrinę veiklą, nesijaučia kiemo savininkais ir laukia pagalbos iš šalies. Nors vis atsiranda aktyvių kiemo gyventojų, kurie organizuoja susitikimus, sodina darželius ir pažindinasi su kaimynais.
Tenka išklausyti ne sau adresuotus priekaištus?
Oi, tikrai tenka išklausyti priekaištus, komentarus, sudalyvauti ir iš vidaus, jų pačių akimis pamatyti daugiabučių gyventojų gyvenimus. Vienas iš tokių įsimintinų projektų buvo Dainavoje. Kartu su bendruomene ir kraštovaizdžio architektu nusprendėme kiemą paversti žalia oaze, apsodinti augalais, krūmais, medeliais, pastatyti suoliukus ir terasą. Kad tą padarytume, reikėjo surinkti keturių daugiabučių namų daugumos gyventojų sutikimus. Nors žemė priklauso savivaldybei, turėjome atsiklausti arčiausiai gyvenančių. Teko pereiti visus butus, kai kuriuos net po kelis kartus – o viename name jų apie 90. Tokios patirties anksčiau nebuvau turėjusi, sutikimų rinkimas man priminė daugybės trumpametražių filmų peržiūrą. Kiekvienas butas su savo siužetu, istorija, pradžia ir pabaiga, vienu ar keliais veikėjais, iš tiesų pamačiau, kaip gyvena Kauno žmonės. Vieni dar pyksta, kiti kaltina, dalis jau apatiški, yra ir optimistų, norinčių prisidėti prie pokyčių, kiti jau nieko nebenori. Buvo ir tokių susitikimų, kuriuos pabaigėme prie arbatos puodelio, o buvo tokių, kai mintyse jau svarsčiau, ar atsimenu greitosios pagalbos numerį, dalis gyventojų turi problemų su alkoholiu, dar kiti augina vaikus ir nieko aplinkui nepažįsta, sutikau ir stiprių vyrų, kurie senoliams iškeliavus remontuoja butus nuomai…
Kiekvienas gyventojas unikalus ir su savo istorija. O aš su šypsena, optimistiškai nusiteikusi stovėjau prie jų buto durų ir įsiterpusi į kasdienę rutiną pasakojau apie kaimynę, kuri pateko į projektą, apie naujus augalus, susitikimo erdvę, žalią oazę, bendrą talką jų pačių kieme, kai sodinsime augalus ir krūmelius, bei projekto finansavimo šaltinius. Galiausiai parašus surinkome ir laukėme žmonių talkoje. Iš visų aplankytų butų ir kviestų žmonių per dvi dienas susirinko penkiolika, gal dvidešimt gyventojų. Tikrai nedaug, nes gyventojų aplinkiniuose daugiabučiuose yra virš kelių tūkstančių. Tai tik parodo, kad darbas su žmonėmis bei bendruomenės formavimas yra ilgalaikis, pastovus procesas, ypač kiemuose, kur gyventojai nėra linkę į savo aplinkos keitimą, nes nesijaučia jos šeimininkais. Nesijaučiau ir aš savo kiemo šeimininkė, kai prieš daugiau nei 10 metų gyvenau daugiabutyje Šiaurės prospekte. Maniau, kad man priklauso tik ta teritorija, kuri baigiasi ties mano buto durimis, na, gal dar laiptinė, nes turėdavau ją išplauti, tą vieną aukštą, pagal grafikėlį atspausdintą ant skydinės. Ir viskas. Toliau jau buvo nebe mano erdvė.
O nebuvo taip, kad tuos penkiolika atėjusių žmonių kiti pamatė pro langus ir prisijungė?
Tą kartą ne, bet po poros savaičių dar kartą tame pačiame Dainavos kieme su Austėja Bliumkyte-Padgurskiene ir Linu Ūsu organizuojame jau antrą talką, tad tikiuosi, kad žmonės prisimins esą laukiami, patikės žalio kiemo oazės idėja ir išeis kieman pabūti kartu. Pamenu, stoviniuojant prie kaimynų durų ir klausantis jų pasakojimų man pasirodė, kad žmonės pavargo nuo pažadų ir kalbų apie planus. Tikiuosi, pirmoji talka parodė, kad ne šiaip šnekame ir žadame, bet iš tiesų mažais žingsniais siekiame pastebimo rezultato, ir prisidėti prie pokyčių gali kiekvienas. Planuotas rezultatas buvo pasiektas: augaliukai pasodinti, aikštelė nuvalyta, terasai vieta paruošta, krepšinis sužaistas, paaugliai ir senjorai apsikeitė prisiminimais. Dabar visus kviesime dar sykį susirinkti. O rudenį pasodinsime daugiau svogūninių gėlių ir tada švęsime šventę. O dar juk laukia „Kultūra į kiemus“ – tikiuosi, koncertai padės bendruomenę ištraukti iš butų.
Turbūt dabar vienas pagrindinių mano tikslų – užkalbinti kiekvieną asmeniškai, kiekvieną išklausyti ir papasakoti, ką mes darome. Kitas žingsnis – kad žmogus pabandytų bent jau išeiti į kiemą. Nereikia nieko dirbti, tiesiog išeiti. Tada galbūt išsinešti kėdę. Tai būtų trečias žingsnis. Ir paklausyti koncerto sėdint ant savo kėdės. Ir tai jau yra labai labai daug. Jei 30–50 žmonių išsineštų po kėdę, tai jie jau galėtų ir problemas kartu spręsti, nes jau yra linkę šį tą daryti, išeiti, atsiverti. Bet tai yra procesas. Toks jo tikslas – mes turime būti ten, kur reikia pagalbos, judinti, padėti pirmininkams ar bendruomenėms,, išmokyti naudotis įrankiais. Yra daug puikių kiemų, iš kurių ir mes galime pasimokyti, įsikvėpti, bet „Fluxus Labas!“ programa skirta tiems, kuriems reikia išjudėti.
Koks yra tavo darbo pats geriausias įvertinimas?
Restauruodami suoliukus prie vieno iš daugiabučių, kartu su architektu Algimantu Grigu pastebėjome problemą. Vienas senyvas namo gyventojas, kuris tvarkosi savo (juk po balkonu esanti erdvė priklauso balkone gyvenančiam) du kvadratinius metrus po langu, sodina augaliukus, dažo metalines tvoreles, yra ne itin mėgstamas kitų kaimynų, nes kūryba užsiima savavališkai. Po savaitę trukusių kaimyniškų dirbtuvių, diskusijų, pokalbių, bendrų talkų kieme Algimantas sugebėjo sutaikyti kaimynus, pasodinti prie vieno stalo ir išspręsti tą ilgametę problemą. Galiausiai atstumtasis gyventojas atsižvelgė į kaimynų išsakytas pastabas, apgenėjo tujas, perdažė tvoreles, o prie bendro stalo net tostą pakėlė ir pasidžiaugė, kad aplinka pradėjo rūpėti ne tik jam vienam. Skamba kaip mažas dalykas, bet man tai labai daug. Kitąsyk, kai rinkau tuos sutikimus dėl augalų sodinimo, supažindinau dvi kaimynes. Paskambinus į vienas duris pasigirdo vyresnio amžiaus moteriškas balsas. Nepatikliai informavo, kad durų neatidarys, nes dukra liepė svetimų neįsileisti. Atsisveikinau su ponia ir toliau pasakojau žalio kiemo idėją kitai šalia gyvenančiai kaimynei. Po kelių minučių vyresnio amžiaus ponia jau iškišo nosį į laiptinę, mat išgirdo apie talką. Ir taip įvyko pirmasis kaimynių susitikimas, jos pirmą kartą susipažino, liko kalbėtis ir man išėjus. Labai džiaugiausi, kad senolė užmezgė ryšį ir prireikus pagalbos galės kreiptis į arčiausiai esantį žmogų.
Gal kam nors sunku suprasti, bet tikrai galima arbatą gerti daugiabučio kieme. Reikia tik dviejų kėdžių, kelių puodelių arbatos ir pokalbis prasideda.
Nutinka ir taip, kad vykdant projektą ar po jo kuris nors vyresnio amžiaus kiemo gyventojas iškeliauja. Aš juos vis atsimenu, juk bendravome, jie džiaugėsi, šypsojosi… o dabar jų jau nėra. Rodos, suteikėme jiems galimybę dar pabūti bendruomenės dalimi. O jie savo istorijomis ir prisiminimais suteikė mums šansą keliauti laiku ir pažinti aplinką, vertybes, gyvenimo būdą. Man tai atrodo ypatinga.
Arba… prieš dvi savaites Šiaurės prospekte pakviečiau kaimynus tiesiog išgerti arbatos jų daugiabučių kieme. Išsinešėme keturias kėdes, pasiėmėme sausainių, puodelius ir šnekėjomės. Po kelių minučių kaimynė skambina savo sūnui ir sako: „Atnešk virdulį.“ Jis nelabai suprato, ko mama iš jo nori, kur čia tą virdulį nešti. Mat niekada nebuvo nešęs virdulio į kiemą. Išėjęs iš laiptinės dar kurį laiką blaškėsi nesuprasdamas, kur ta jo mama yra, pasimetęs priėjo, padavė, akyse atsispindėjo nematyti dalykai.
O šią savaitę tas pats paauglys jau su mumis kartu sėdėjo prie stalo jo paties kieme, ir mes vėl gėrėme arbatą ir klausėmės istorijų. Gal kam nors sunku suprasti, bet tikrai galima arbatą gerti daugiabučio kieme. Reikia tik dviejų kėdžių, kelių puodelių arbatos ir pokalbis prasideda.
