Šiais metais minime rašytojo Jono Avyžiaus šimtmetį. Tai graži proga dar kartą prisiminti žymų rašytoją, lietuvių literatūrai padovanojusį ne vieną stambų romaną. „Kaimas kryžkelėje“ – galbūt ironiškai šyptels vieni, prisimindami J. Avyžiaus kūrinį, kurio pavadinimas tapo kone bendrine fraze siekiant apibūdinti kažką pasenusio ar nemadingo.
„Lenininės premijos laureatas“ – susirauks kiti, prisimindami kadaise J. Avyžiaus gautą tais laikais vieną garbingiausių apdovanojimų. Ir tik retas prisimins, kad J. Avyžiaus kūriniai dažnai penkmečiams nuguldavo leidykloje, nes neatsirasdavo drąsuolių, norinčių užmerkti akis prieš netinkamas temas, o pats autorius sunkiai sutikdavo ką paredaguoti.
Daugeliui J. Avyžius kelia asociacijas kaip sovietinis rašytojas. Ir tik jis vienas bei artimiausia aplinka žinojo, kiek daug pastangų jam kainavo pritaikyti savo romanus prie cenzūros reikalavimų, kiek sykių jie būdavo grąžinami taisymui dėl netinkamos, „antitarybinės“ koncepcijos.
Nors beveik visą gyvenimą praleidęs sostinėje, J. Avyžius buvo kilęs iš kaimo. „Mano vaikystė ir dalis jaunystės praėjo kaime. Ir, manau, tai nulėmė, kad savo kūriniams su mažomis išimtimis renkuosi kaimo temą. Rašytojas gali išlikti nuoširdus ir, priklausomai nuo talentingumo koeficiento, pasakyti ką nors naujo tik vaizduodamas tai, ką gerai pažįsta, myli ir brangina. Per tuos 22 m., praleistus kaime, aš suaugau su jo žmonėmis, jų psichologija, dvasioje pats tapdamas valstiečiu, kurio jau joks miesto akmuo neišmuš iš manęs,“ – yra sakęs J. Avyžius.
Ne ta koncepcija, draugas Avyžiau. An-ti-ta-ry-bi-nė!
Iš tiesų, jo romanuose sutinkame paprastus žmones. Tik jų gyvenimo vaizdavimą rašytojui diktavo ne tik fantazija, bet ir laikmetis. Garsiausias jo romanas tas, kurio pirmoji iš 4 dalių pelnė vieną iš aukščiausių apdovanojimų – „Sodybų tuštėjimo metas“. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas šio didelės apimties kūrinio rankraštis su taisymais, kurio yra net keli variantai. Beje, pilniausią jų, kurį sudaro 710 smulkiu raštu primargintų lapų, galite pamatyti muziejaus naujoje lietuvių literatūros istorijos ekspozicijoje „Literatūra keičia!“
Nors visi rašytojo romanai išversti į užsienio kalbas, bet tas populiarusis „Sodybų tuštėjimo metas“ išleistas daugiau nei 25 Europos ir Azijos šalių kalbomis. Tarp jų – arabų, vietnamiečių ir kitomis, į kurias nedažnai verčiami lietuvių rašytojų kūriniai. Sakoma, kad kai kuriais atvejais kaip tik iš romano vertimų žmonės išgirdo apie mūsų kraštą.
Tiražai buvo didžiuliai, knygos buvo greitai išperkamos, jomis netgi prekiaudavo vadinamieji „spekuliantai“, kai romaną galėjai įsigyti už gerokai didesnę kainą iš privačių asmenų.
Tačiau jei pirmąjį tomą išleisti nekilo didesnių sunkumų, nes jame kalbama apie hitlerinės okupacijos laikotarpį, tai siužetą vystant toliau tapo sunku nenusikalsti istorinei tiesai. J. Avyžius rašė tai, ką buvo matęs ar žinojo buvus. Todėl gavo atsakymą – „Ne ta koncepcija, draugas Avyžiau. An-ti-ta-ry-bi-nė!“ Jis turėjęs nutylėti trėmimus (nors užsispyrėliškai paliko vieno veikėjo šeimos išvežimą) ir kitką.
Autorius atsisakė klastoti istoriją. Nesutikęs romano „patobulinti“, J. Avyžius pasirašė mirties nuosprendį jo spausdinimui. Tarp pirmosios ir antrosios dalių pasirodymo – vienuolikos metų tarpas. Tik prasidėjus pirmiesiems pokyčiams, ėmus švelnėti cenzūrai, romanas gavo progą pasirodyti.
Kadangi J. Avyžius gebėjo vienu metu rašyti keletą stambių kūrinių, belaukiant, kol pasirodys išspausdintas (arba ne) „Sodybų tuštėjimo metas“ pratęsimas jis parašė dar keletą romanų, kurie taip pat nepraėjo tyliai.
„Chameleono spalvų“, vienintelio romano, kuriame vaizduojamas miesto gyvenimas, spausdinimas taip pat buvo atidėliojamas. Valstybinės „Vagos“ leidyklos redaktorius Eugenijus Valotka prisipažino ilgai trypčiojęs. Prisipažino, kad nederamas kūrinys dažnai būdavo grąžinamas „amžinam taisymui“. „Sunku net įsivaizduoti, kokiose instancijose pasisvečiavo „Chameleono spalvų“ rankraštis, o kartu su juo ir pats autorius“. Kai kurios pastabos buvo suprantamos tikrai tik tuo laiku gyvenusiems: „kodėl rašai liaudis, o ne darbo liaudis?“
Kol redaktoriai nedrįso romano išleisti atskira knyga, jis dalimis pasirodė periodinėje spaudoje. Jau kuris laikas Jonas bendravo su žurnaliste Irena Litvinaite. Kadangi tais laikais valdžia turėjo teisę kištis ir į asmeninį gyvenimą, J. Avyžiui už tokį romaną Centro komitetas uždraudė planuotą dieną tuoktis Vilniaus santuokų rūmuose. Pora padarė savaip – atšventė vestuves Druskininkuose.
J. Avyžius buvo pastebėtas ir išeivijoje, jo talentu neabejota ir ten. Tik, matyt, sunkokai išeiviai įsivaizdavo, per kokius cenzūros brūzgynus turi brautis Lietuvoje kiekviena knyga, nes nors pastebėjo J. Avyžiaus pastangas parodyti įvairias gyvenimo puses, laikė jas per menkomis.
Netiko ir kitas, taip pat pirmiausia periodikoje pasirodęs romanas „Degimai“. Kai po įvairių recenzavimų, šlifavimų ir priverstinių taisymų romanas buvo išleistas, jis vis tiek buvo per daug „neaiškus“. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje buvo inicijuota diskusija apie šiuolaikinį romaną, kurios metu buvo užsipultas romano autorius kone pusmetį turėjo klausytis ir skaityti net ir gerokai mažiau talentingų, bet labiau politiškai teisingų kolegų pastabas. O kad pamokos nepamirštų, jam nebuvo suteiktas liaudies rašytojo vardas. Įprastai tokius apdovanojimus garsūs rašytojai gaudavo jubiliejų progomis, o J. Avyžius savojo sulaukė tik būdamas 64 m., rimstant aistroms ir keičiantis laikams.
Žinoma, atrodo, galėjo autorius tokiomis sąlygomis nesigadinti nervų ir išvis nerašyti. Kam rašyti, jei tave taiso, auklėja, viešai gėdina? Nuo pat ankstyvos vaikystės svajojęs būti rašytoju, sugadinęs krūvas popieriaus pirmiesiems kūriniams, nesirinkdamas temų, tiesiog mėgaudamasis rašymo procesu kaip kiti mėgaujasi, pavyzdžiui, rankdarbiais, nesiryžo lengvai keisti kelią. Juk idėjų kūrybai netrūko, istorijos galvoje dėstėsi viena po kitos. Kita vertus, jis buvo tikras, kad trūkstant vietinių rašytojų, šalis būtų „užversta“ vertimais iš rusų kalbos, ir savojo identiteto likučiai būtų galutinai sunaikinti. Nereikia slėpti – turbūt buvo ir ekonominė paskata, bet jei ji būtų vienintelė – ar nebūtų paprasčiau rašyti kaip reikia ir greičiau viską išspausdinti?
Tylus lūkestis – kad J. Avyžiaus kūriniai būtų skaitomi ir juose atrandamos tos per klaidą cenzūros „pražiūrėtos“ detalės, tokios brangios autoriui.
Prasidėjus vadinamajai „perestroikai“ J. Avyžius buvo tarp pirmųjų, išdrįsusių garsiai prabilti. Kol dauguma prisitaikėlių dar trypčiojo, nežinodami, kaip toliau pasisuks istorija ir neturėdami drąsos išsakyti nuomonę, J. Avyžius drąsiai lietė visus įsisenėjusius skaudulius ir jau maždaug nuo 1988 m. kalbėjo apie žemės grąžinimą tikriesiems jų savininkams, pernelyg ankstyvą rusų kalbos mokymą bei kiekvienos tautos nacionalumą, primindamas to nepainioti su nacionalizmu.
Nors kone visą savo kūrybinį gyvenimą kovėsi su cenzūros reikalavimais, po nepriklausomybės atgavimo pirma visų reakcija buvo, kad J. Avyžius – labai sovietinis rašytojas. Visa to laikotarpio kultūra buvo pavadinta griuvėsiais… Tylus lūkestis – kad J. Avyžiaus kūriniai būtų skaitomi ir juose atrandamos tos per klaidą cenzūros „pražiūrėtos“ detalės, tokios brangios autoriui. Kad jie būtų skaitomi įvertinant laiką, kada jie buvo parašyti ir nepamirštant, kad leidykla buvo vienintelė valstybinė, o kūrinių cenzorių – labai daug.
Norinčiuosius šiek tiek daugiau išgirsti apie J. Avyžių, jo gyvenimą bei pamatyti, kokią gausą eksponatų saugo Maironio lietuvių literatūros muziejus, kviečiame į paskaitą „Jonas Avyžius. Asmeninės kryžkelės“, gegužės 4 d., trečiadienį, 15 val.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė
