Kaune yra apie 1500 gatvių, taigi ir gatvėvardžių. Bendras jų ilgis – apie 900 kilometrų. Vilniuje yra net 3600 gatvių ir jų pavadinimų. Unikalių po gatvėvardžių lentelėmis besislepiančių istorijų, aišku, mažiau. Bet prireiktų ne vienos knygos jas visas išpasakoti.
Štai V. Putvinskio gatvei dedikuotą išleido „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose neseniai viešėjęs istorikas Mindaugas Balkus ir šioje gatvėje užaugęs kaunietis Feliksas Zinevičius. Vilniaus sankryžos gi turi puikią komiksų knygą „Gatvių susitikimai“. Kad jau balandžio numeris – apie Vilniaus ir Kauno santykį, tad ir į gatvėvardžius pažiūrėkim per šią prizmę.
Senosiose abiejų miestų dalyse gatvėvardžių suteikimo principas panašus kaip kituose Lietuvos (ir ne tik) miestuose. Svarbiausias – kelias, vedantis į Vilnių (ar artimiausią didmiestį), taip pat atiduodama pagarba LDK epochai, nevengiama gamtos motyvų, hidronimų. Kaip „15min“ rašė žurnalistas Ugnius Antanavičius, apskaičiavęs 70 populiariausių gatvėvardžių Lietuvoje, iš jo tyrimo galima teigti, jog „svarbiausia Lietuvos istorinė asmenybė yra Vytautas Didysis, o didžiausia visų laikų rašytoja – Žemaitė. Mėgstamiausi lietuvių augalai yra liepos, labiau už viską lietuviai mėgsta leisti laiką sode, o labiausiai vertinama profesija, aišku, statybininkai“. Pastaroji pastaba suponuoja, kad miestams plečiantis XX a. vertintos ne tik asmenybės, bet ir profesijos.
Nors neretai gatvėvardžio suteikimo priežastys Kaune ir Vilniuje tos pačios (geografija, sukaktys), atidžiau žvelgiant į jau prigijusius gatvėvardžius, ima raizgytis sutapimų, atsitiktinumų, svarbių istorinių įvykių (ar jų įtakos nebuvimo) ir net prieštarų tinklas. Pradėkime nuo Savanorių prospekto. Dviejų prospektų.
7,6 km ilgio Savanorių prospekto Kaune pradžia – 1836 m. Peterburgo–Varšuvos pašto kelias. Iki 1915 m. ši itin reikšmingo plento atkarpa, prasidėjusi Kauno senamiestyje (pašto stotis buvo M. Daukšos g., vėliau – Rotušės aikštėje), pagal savo kryptį buvo vadinama Peterburgo gatve.
Prieš pat atkuriant Lietuvos valstybę ir laikantis tradicijų, kad pagrindinė ašis turi vesti didmiesčio kryptimi, 1915–1919 m. gatvė buvo vadinama Vilniaus gatve. 1919 m. jai suteiktas Ukmergės plento pavadinimas – nors gali skambėti keistai (kurgi tradicija keliauti į sostinę?), nepamirškime, kad būtent tada laikinąja Lietuvos sostine tapo Kaunas, o Vilnius dviem dešimtmečiams liko sunkiai bepasiekiamu miestu Lenkijoje.
1938 m., Nepriklausomybės kovų dvidešimtmečio proga, šis plentas pavadintas Savanorių prospektu. Toks faktas sugriauna kartais nugirstamą mitą, kad Savanoriai yra okupacijos reliktas. Ne, ne, tuo metu gatvė buvo pervadinta Raudonosios Armijos prospektu. 1989 m. pavadinimas atkurtas.
Kaune Savanoriai dokumentuoti „Kaunas Photo“ festivalio metu, kai jau buvusioje „Juzėje“ įkurtas Savanorių muziejus.
Vilniškiai Savanoriai – net 14,6 km ilgio, keturias Vilniaus miesto dalis skrodžianti prekybos ir gamybos įstaigų įstaigėlių apsupta gatvė iš esmės nepakeitė savo reikšmės nuo pat XIX a. vidurio. Jau 1840 m. kelias įvardijamas Senuoju Kauno pašto traktu (Stary trakt pasztowy z Kowna), o 1859 m. – Trakų pašto keliu. 1890 m. gatvė vadinama Trakų keliu. Įdomu, kur dingo Kaunas, klausiate? Greičiausiai Kauną tuomet pasiekdavo per Ukmergę. Juk pašto kelių klestėjimo laikais, iki geležinkelių tinklo radimosi, šis miestas buvo svarbus transporto mazgas.
Trakt pasztowy z Kowna Droga do Trok, Trokskaja daroga, Generalgubernatorskij pr., Proviantskaja, Prowentowa, Trakt Trocki, Legionowa, Savanorių al., Tarybinės Armijos, Raudonosios Armijos, Savanorių – tokia šios gatvės vardų raida.
Atkreipkime dėmesį į Legionowa. Čia pradedame jausti karo kvapą. Toks pervadinimas buvo bene paskutinis solidesnis lenkų pasispardymas gatvėvardžių kontekste. 1939 m. spalio 28 d. nepriklausomos Lietuvos kariuomenė įžengė į atgautą Vilnių. Jau lapkritį gatvė pavadinta Savanorių alėja. Taip semantiškai Vilnius ir Kaunas pirmąkart susijungė.
Deja, šis etapas (pirmas, bet ne paskutinis) netruko nė dvejų metų. Pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1941 m. gegužės 21 d., kelias tapo Raudonarmiečių gatve. 1941 m. vasarą jai vėl grąžintas Savanorių alėjos pavadinimas. Visgi 5 dešimtmetyje jau pervadinta į Raudonosios Armijos alėją, vėliau prospektą. 1989 m. prospektas atvadintas į Savanorių. Kelias iki Kauno vėl tiesus ir sklandus.
Iš to, ką aptarėme, akivaizdu, kad gatvių raidos ir jų vardų kaitos istorija itin artima net savo etapais, skiriasi gal tik keletu mėnesių. Abu prospektai svarbūs nuo XIX a. pirmosios pusės, nuo tada, kai buvo pašto keliais. Palei šiuos visuomet steigdavosi įvairios kontoros, smuklės, taisyklos, nakvynės namai. Galbūt taip ir išsivystė dabartiniai šių prospektų veidai, kurių „dantys“ (beje, po truputį gadinami ėduonies) – sovietiniai daugiabučiai, pavertę plentus prospektais. Vilniuje ši prospekto dalis iki šiol vadinama Krasnucha. Abiejuose miestuose galima ir tą daugiabučių madų raidą pastebėti. Vien ko vertas Kaune esantis „zikuratas“, ir po dešimtmečių simbolizuosiantis ambicingą XXI a. pradžią.
Kontoros, smuklės, taisyklos, nakvynės namai egzistuoja ir dabar, tik šiuolaikiniais pavidalais. Akivaizdu, kad šliauždamas Savanoriais neliksi alkanas, rasi, kur prisiglausti, pasikeisti padangą, apsipirkti… O gal ir biurą išsinuomosi ar butą nusipirksi. Taigi galima daryti išvadą, kad Savanoriai Kauną ir Vilnių jungia ne tik geografine, semantine prasmėmis, bet ir savo nuotaika bei reikšme miestų gyvenimuose.
Metas pakalbėti apie dviejų svarbiausių miestų pagarbą vienas kitam. Ką apie sostinės požiūrį į Kauną byloja Kauno gatvė Vilniuje ir ką antrojo miesto Vilniaus gatvė sako apie kauniečius? Beje, Lietuvoje Kauno gatvių iš viso yra apie šimtą, Vilniaus – apie du šimtus. Toks santykis koreliuoja su Savanorių prospektų ilgiais, tiesa?
Kauno gatvė Vilniuje, esanti Naujamiestyje ir šiek tiek Senamiestyje, iki 1940 m. vadinta Kijevskaja. 1,5 km ilgio gatvėje yra 45 namai. Tai ir gyvenamieji daugiabučiai, ir įvairios verslo bei kultūros įstaigos. Bene žymiausia jų – buvę geležinkeliečių kultūros rūmai, padabinti fantastišku skulptoriaus Mindaugo Navako „Kabliu“.
Meno kūrinys suteikė 1958 m. statytiems „rūmams“ naują vardą ir tam tikra prasme padiktavo turinį. 10 dešimtmečiu čia vykdavo tiek sunkiosios, tiek elektroninės muzikos renginiai. Beje, itin patogūs kauniečiams, kadangi „Kablys“ – vos pora šimtų metrų nuo autobusų ir geležinkelio stočių. Po pertraukos dabar čia ir vėl skamba muzika (naujajam „Kabliui“ kaip tik sukanka 10 metų), važinėja riedlentininkai, kunkuliuoja pasaulio virtuvių puodai ir kt.
Apskritai Kauno gatvėje gausu įvairių maisto įstaigų, ypač azijietiško.
Kauno gatvė Vilniuje prasideda nematomai ištekėdama iš V. Šopeno g. (beje, ne kompozitoriaus, o aludario) ir baigiasi lygiai taip pat nepastebimai įtekėdama į Žemaitės ir Naugarduko gatves. Tiesa ta, kad keliaudamas toliau tikrai gali pasiekti Kauną, bet tai daugiau pateisinimas, nei prielaida, kodėl ši gana pilka, netoli nuo miesto centro esanti, bet visgi pakraščių nuotaikomis dvelkianti gatvė vadinama Kauno, antrojo miesto, dvidešimt metų tarnavusio už sostinę, vardu.
kauniečiai, norintys pasivaikščioti Didžiąja gatve, gali nuvykti į Vaišvydavą.
Vilniaus gatvė Kaune yra Senamiesčio ašis ir viena reprezentacinių gatvių. Esamasis laikas čia gana reliatyvus, nes rašant šį tekstą dar nebaigti šios arterijos remonto darbai, ilgai planuoti, bet visgi daugeliui, ypač verslams, netikėtai prasidėję pernai liepą. Čia (ar Vilniaus gatvę kertančiose siaurutėse gatvelėse) – galerijos, restoranai, stilingos parduotuvės, muziejai. Gyventi čia brangu ir ne visuomet patogu, turint omenyje siaurus kiemus, laiptines ir visa kita. Bet taip romantiška.
Pirmuoju Vilniaus g. numeriu pažymėta didingoji Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Vienas paskutiniųjų gatvės akcentų yra Istorinė LR Prezidentūra, kur dvidešimt metų buvo pavaduojamas Vilnius. Taigi pavadinimas ir solidus, ir istoriškai pagrindžiamas. O kaip buvo seniau?
Ši ašis susiformavo dar XV a., pačioje Kauno augimo pradžioje, kai mieste ėmė burtis užsienio pirkliai, kilo gyvenamieji namai, įvairios kontoros, smuklės… Gatvė buvo apsupta didžiųjų turgų. Jos reikšmę nusako ir senieji pavadinimai – Ilgoji, Didžioji (Wielka, Dluga, Longa). XVIII a. tai jau buvo Didžioji Vilniaus gatvė. Taigi pagarba absoliuti.
Beje, gubernijos laikais buvo ir Mažoji Vilniaus gatvė. Atkūrus valstybę ji pervadinta Klaipėdos vardu, bet klaipėdiečiai ėmė protestuoti, mat gatvė buvo „raudonųjų žibintų“. Šiandien ji pervadinta Nemuno gatve.
Grįžtant prie Vilniaus gatvės Kaune, verta prisiminti „nukritusį“ žodį Didžioji. Išties, ieškant analogų sostinėje, ją galima lyginti su Didžiąja gatve, kuri įprasminta Vilniaus rotušės, Paveikslų galerijos, prabangiausių viešbučių. Ar vilniškė Didžioji galėtų tapti Kauno? Turbūt nebeverta. O kauniečiai, norintys pasivaikščioti Didžiąja gatve, gali nuvykti į Vaišvydavą.
