Europos kultūros sostinės programoje netrūksta vietos ar tarptautinių bendradarbysčių ir iš jų gimusių renginių bei meno kūrinių. Visgi konkrečiai Vilniaus pėdsakų, nors būtent jame verda aktyviausias kultūrinis gyvenimas, kalendoriuje ne tiek daug, kiek galėtumei tikėtis. Galbūt šio titulo vilniečiai atsikando dar 2009-aisiais?
Visgi tikrai vertų dėmesio įrašų programoje yra. Šiuolaikinio meno centras metus pradėjo su Yoko Ono instaliacija Lietuvos banke, vėliau pakvies į jos parodą, patyriminį spektaklį pavežėjų automobiliuose stato vilnietis režisierius Rimantas Ribačiauskas. MO muziejus, vienas jauniausių, privatus ir tikrai ambicingiausias, susibičiuliavo su municipaliniu Kauno miesto muziejumi ir kviečia į per du miestus išsidėliosiančią parodą „Kaunas-Vilnius: Nuversti kalnus“, atidaromą balandžio 23 dieną ir veiksiančią iki pat vasaros palydėtuvių.
Šis duetas inspiravo visą mūsų žurnalo balandžio numerį, kurį jau galite rasti ir Kaune, ir Vilniuje. Apie tai, kas slypi už pavadinime minimų kalnų, kalbamės su parodos koncepcijos autoriumi istoriku Tomu Vaiseta ir kuratore Migle Survilaite.
Migle, kaip užsimezgė ši MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus draugystė? Kuriuo metu kompanijoje atsirado Tomas?
Miglė: Kaunui laimėjus 2022 metų Europos kultūros sostinės (EKS) titulą ir belaukiant šių metų buvo organizuojami įvairūs kultūros lauko susitikimai, kurių metu pristatyta programa, suformuluota problematika: klausimas apie Kauno būseną, antrojo miesto statuso neišvengiamumą – politine, ekonomine, kultūrine prasmėmis. Būseną, kai sostinės statuso neturintis miestas save permąsto pirmojo miesto atžvilgiu.
Vieno iš Kaune vykusių susitikimų metu ir susipažino Kauno miesto (KMM) ir MO muziejų komandos. Diskutuojant apie Kauno miestą pasirodė, kad EKS programoje svarbus ir pats Vilnius, kad apie Kauno atvejį neįmanoma kalbėti be kito, t. y. Vilniaus. Norėdami užčiuopti klausimo ribas, organizavome įvairias dirbtuves. Pirmąsias vedė architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Kartu su dailės istorike Giedre Jankevičiūte, filosofu Viliumi Dranseika, istoriku Norbertu Černiausku, KMM inovacijų vadove, muziejininke Justina Juodišiūte, kultūros žurnalistu Kęstučiu Lingiu ir tavimi, Kotryna, diskutavome apie Kauno ir Vilniaus miestų konkurenciją XX amžiuje (antramiestozės reiškinio kontekste) vizualiniame, istoriniame, filosofiniame ir psichologiniame laukuose. Vėliau suformuoti parodos komandą pakvietėme Tomą ir su juo organizavome dar vienas dirbtuves, kuriose antropologė Mykolė Lukošienė, sociologas Apolonijus Žilys, fotomenininkas Gintaras Česonis, istorikė Sigita Žemaitytė-Strazdė bandė konkretizuoti šį klausimą.
Nors ir paradoksalu, bet parodoje svarbiausias rajonas ne Kauno Žaliakalnis ar Vilniaus Senamiestis, Užupis, bet… Kauno Šilainiai.
Vis labiau gilindamiesi, susidūrėme su tyrimų stoka. Nors abu miestai apipinti daugybe stereotipų, visgi naujų tyrimų trūko, todėl pirmiausia kreipėmės į skirtingų sričių specialistus ir užsakėme parodą lydinčiai knygai straipsnius, aptariančius skirtingus laukus: nuo sociolingvistikos iki geografijos. Žinoma, buvo ir yra atskirų tyrimų bei parodų, nagrinėjančių vieną ar kitą miestą, bet ne jų santykį. Galbūt vienas ryškiausių mėginimų pažvelgti į šių dviejų miestų santykį meno lauke buvo 2006 m. organizuota paroda „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“ (kuratoriai Linara Dovydaitytė, Kęstutis Kuizinas).
Galiausiai po suorganizuotų dirbtuvių ir užsakytų tyrimų kuratorių komandą papildė dailėtyrininkai Rasa Žukienė ir Ernestas Parulskis. Tad ši paroda – bendras darbas, mėginimas pasakoti apie dviejų miestų buvimą šalia.
Tomas: Man dabar atrodo, kad su Migle pakvietėme vienas kitą (juokiasi). Turbūt nebūčiau sutikęs dalyvauti, jeigu tai būtų buvusi vien tik meno paroda. Ir aš, ir kiti iš pradžių manėme, kad tai bus paroda apie Vilniaus ir Kauno konkuravimą, stumdymąsi, žodžiavimąsi, stereotipus, apie kuriuos bus galima kalbėti antropologiškai. Paskui paaiškėjo, kad yra ne visai taip, ir tai bus pasakojimas apie miestų santykį apskritai, daug įvairesnį, nei paviršinis varžymasis. Todėl ėmėme kurti kultūros istorijos ir meno parodą. Tai ir buvo įdomiausia – kaip visi pamiršome pradinius įsitikinimus, nuėjome į platesnius laukus.
Neabejoju, kad ne tik apie Kauną, bet ir apie Vilnių ruošdami parodą sužinojote daug nauja. Ką pakeitė naujai atrasti faktai?
Tomas: Man labai įdomus dabartinis Kauno žmonių aktyvumas ir savo miesto refleksija. Čia turiu galvoje, pavyzdžiui, medine architektūra degantį Povilą Konkulevičių ar Šilainius tyrinėjančią Eveliną Šimkutę. Vilnius šia prasme yra tarsi visų apmąstymo objektas, bet patys vilniečiai jį apmąsto labiau kaip istorinį objektą, bet ne kaip vietą, kurioje čia ir dabar gyvena. O kauniečiams Kaunas yra svarbus čia ir dabar gyventi, čia daugiau grupinio, bendruomeninio įsitraukimo į miesto reflektavimą. Nors apie Vilnių daugiau prirašyta tekstų, knygų, atlikta tyrimų, bet žmonių susitelkimas intensyvesnis Kaune.
Ar santykis tarp Kauno ir Vilniaus unikalus? Juk antrieji miestai egzistuoja beveik visur, gal tik ne Vatikane ar San Marine. Galbūt antramiestozės tyrimai svetur įkvėpė?
Miglė: Parodos knygoje Feliksas Ackermannas konkrečiau aptarė kai kuriuos istorinius aspektus tų miestų, kurie tarpusavyje irgi konkuruoja. Jis daugiau nagrinėjo Boną ir Berlyną, Varšuvą ir Krokuvą. Akivaizdu, kad kiekvieno tokio dueto santykiai istoriškai dėliojosi skirtingai. Kauno ir Vilniaus atvejis bei santykis unikalūs vietinės istorijos kontekste.
Kaunas visiškai savas miestas, kuriame tu gyveni ir kuri, o su Vilniumi akistata atsargesnė, lyg ne iki galo aiški.
Tomas: Darbo pradžioje bandžiau susirasti tų pavyzdžių. „Second city“ fenomenas, prasidėjęs Čikagoje, antrame po Niujorko mieste, egzistuoja, jis yra aptariamas, bet moksliniuose tyrimuose daugiausia koncentruojamasi į ekonominius ir infrastruktūrinius tarpusavio santykius, o ne kultūrinę įtaką vienas kitam. Anapus to nepavyko aptikti ko nors reikšmingesnio, išskyrus pavienius tekstus, tarkim, apie Amsterdamo ir Roterdamo santykius. Aišku, reikia dar paminėti Maskvą ir Peterburgą, kur antras miestas taip pat buvo sostinė.
Parodos suvokimui įtakos turės ir jos erdvės – tiek MO muziejaus, tiek ne tokia lankytojams įprasta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija ant Pelėdų kalno Kaune. Galbūt jose ir meno kūriniai, atrinkti parodai, kauniečių sukurti namuose ar Vilniuje, ir atvirkščiai, atsivers naujomis prasmėmis?
Tomas: Čia Miglę ir mane mokė Rasa Žukienė, ji pasirinko kauniečių ir vilniečių tapybos darbus, kuriuose yra kalnas – tiesiogiai tapomas arba numanomas. Ji šiuos darbus naujai interpretavo būtent miestų santykio kontekste. Darbai lyg ir matyti, bet dabar akivaizdu, kad skiriasi kauniečių ir vilniečių santykis su kalnu, o drauge ir santykis su pačiu miestu. Kauniečiai ant Žalio kalno gyvena aktyvų, intensyvų, introspektyvų gyvenimą, o vilniečiai žiūri į Gedimino kalną iš toli, lyg į sakralų objektą, santykis pasyvesnis. Kalnas šalia, bet lyg ne visai jų. Tai panašu į santykį su miestu. Kaunas visiškai savas miestas, kuriame tu gyveni ir kuri, o su Vilniumi akistata atsargesnė, lyg ne iki galo aiški. Galbūt kiti menotyrininkai sakys, kad tokia interpretacija spekuliatyvi, bet ji mūsų parodos kontekste tikrai turi teisę egzistuoti.
Miglė: Kalno metafora lydi visą parodą.
Tomas: Taip, nors kalno motyvą pasirinkome galvodami apie labai bendrus principus, bet kuo giliau ėjome, tuo geriau supratome, kad kalnų – tiksliau, kalvų – daug abiejuose miestuose, ir jie tiek formuojant tapatybes, tiek kasdienybėje atlieka itin svarbius vaidmenis. Pavyzdžiui, Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė pirmą pasimatymą užbaigė ant Gedimino kalno, pasitikdami saulėtekį.
Beje, Čiurlionis su Kymantaite pasimatymo Kaune metu lipo į Aleksoto kalną.
Tomas: Tikrai? Va, prašau.
Miglė: Šioje vietoje norėtųsi patikslinti, kad parodoje nebandome išsiaiškinti ar suformuluoti „tikro vilniečio“, „tikro kauniečio“ apibrėžimų. Tiesą sakant, netikim tokiais konstruktais. Tikrumas labai neapibrėžtas – ar pakanka gimti mieste, o gal jame visą gyvenimą reikia praleisti? Mus labiau domino siekis užčiuopti nuolat kuriamas ir kintančias šių miestiečių tapatybes, paieškoti jų sąveikos. Taigi rengdami parodą ieškojome ne tiek kilmės, kiek darbų, apmąstančių šiuos miestus, padedančių pasiaiškinti tapatybės ribas.
Tomas: Pratęsiu Miglės mintį apie „tikrus kauniečius“, „tikrus vilniečius“. Žodis „tikras“, man atrodo, yra labai pavojingas ir beprasmiškas. Siekiame parodyti, kad egzistuoja ir alternatyvios tapatybės, kurias Kaune ir Vilniuje gyvenantys žmonės turi, ir viena iš jų yra rajonų tapatybė. Kai kurie labiau tapatinasi su konkrečiu rajonu, o ne su miestu. Man pasirodė įdomu, kad yra susiformavusi visa karta mano amžiaus ar šiek tiek vyresnių, vidutinio amžiaus menininkų, kurie į rajonus, statytus sovietų okupacijos laikais, žiūri visai pro kitą prizmę, nei apie tai diskutuojama atminties lauke. Jame justi įtampa tarp savumo ir svetimumo, tarp ideologijos ir pasipriešinimo. O štai menininkai į tuos sovietinius rajonus žiūri kaip į gimtą vietą ar erdvę, kurioje praleista daug metų – ir dažniausiai nebegyvenama. Jie tarsi sako: „Na, taip, tai nebėra erdvė, kurioje aš gyvenu, bet tai yra mano tapatybės dalis, ji specifinė, unikali, ypatinga“, taip paneigdami stereotipą, kad tie rajonai niveliavo tapatybes, asmenybes vertė anonimais.
Nors ir paradoksalu, bet parodoje svarbiausias rajonas ne Kauno Žaliakalnis ar Vilniaus Senamiestis, Užupis, bet… Kauno Šilainiai. Iš čia – Mildos Gailiūtės tapyba, Evelinos Šimkutės kūrinys. Pamenu, pernai, karščiausią metų dieną, architektas Algimantas Grigas mums vedė gal penkių valandų ekskursiją Šilainiuose.
Miglė: Tomas buvo juodai apsirengęs.
Tomas: Aha, buvau su juoda „New York Yankees“ kepure, ji tiesiog išbluko. Buvo tikrai gera ekskursija. Ir ji sutampa su mūsų parodos dvasia.
Miglė: Kalbant apie dvasią, labai norėjome pasakoti dviejų miestų istoriją, kurioje matytųsi socialinė ir etninė įvairovė, parodyti, kad miestai ir jų visuomenės nėra homogeniški. Pavyzdžiui, parodoje pasakojama Kauno ir Vilniaus žydų istorija.
Tomas: Čia reikia pasakyti, kad vis dėlto Vilniaus ir Kauno santykis, mūsų aptartos įtampos lietuviams gerokai aktualesni negu, tarkim, žydams, lenkams. Pirmiesiems Vilnius – tai Šiaurės Jeruzalė, visai kitas matmuo. Lenkams apskritai Vilnius – sau, o Kauno Lietuva – sau. Su pastaraisiais sudėtinga. Tarkim, kai Vilnius 1939 metais vėl atiteko Lietuvai, lietuviai, bandydami Vilnių lituanizuoti, aiškiai demonizavo vietinius lenkakalbius ir juos, mano galva, bukai pavertė priešais, bandė jiems priskirti visas blogas savybes. Parodoje rodome tų laikų karikatūrų – ten lenkai vaizduojami pasipūtę, pilni puikybės. Štai tokie dalykai išlenda, ir jų nereikia slėpti.
Miglė: Nors kasdienybėje egzistuojančių stereotipų neslepiame ir nuo jų nebėgame, nesinorėjo jų ir akcentuoti. Parodos architektai Vladas Suncovas ir Julijonas Urbonas juos išskyrė iš bendros parodos architektūrinės stilistikos. Tikimės, kad lankytojas permąstys savo santykį su klišėmis ir pamatys už to slypinčią įdomią miestų istoriją, kintantį, dinamišką santykį. Aš tas klišes, kurių gausu kasdienybėje, vadinu nestruktūruotu pasąmonės srautu. Gal būtų pernelyg stipru teigti, kad parodoje dekonstruojame stereotipus, bet primindami nenorime jų reprodukuoti ar naujai įsteigti, greičiau parodyti, kad jie trukdo matyti vieno ir kito miesto vidinį santykį su savimi ir kitu.
Man mąstant apie įtampas įdomus savisaugos instinktas – bent jau savyje jį, kaip pirminį refleksą, jaučiu. Nors daug metų praleidau Vilniuje ir tuo laiku pati buvau suvilnietiškėjusi, nevengdavau pasijuokti iš Kauno bėdų, bet grįžus viskas apsivertė. Dabar į vilniečių dėmesį neretai žiūriu įtariai. Bijau, kad jie ne taip kaip aš supras mano miestą. Kad vilniečiai net ir į „Kaunas 2022“ renginius atvažiuoja kaip į zoologijos sodą pasižiūrėti, ko čia tie kauniečiai prikūrė. Kai garsiai pasakiau, skamba tikrai juokingai.
Miglė: Dėl to mums buvo svarbu komandoje turėti abiejų miestų atstovų ir taip pat „tarpinių“ žmonių.
Tomas: Man atrodo, ir vilniečiai turi labai stiprų savisaugos jausmą, tik jis kitom formom pasireiškia. Kauniečiai turi tarpukario lietuviško Kauno etapą, tad jie aiškiau žino, kaip užmegzti ir kokį santykį turėti su savo miestu, nei vilniečiai. Gal tik prieš penkiolika ar dvidešimt metų plačiau pradėta kalbėti apie žydiškąjį Vilnių. Apie lenkiškąjį, aišku, kalbama vis dar labai fragmentiškai. Pavyzdžiui, be istorikų, mažai kas šneka, kiek pokariu lenkakalbių žmonių buvo priversti išvykti iš Vilniaus ir kas tada apsigyveno jų namuose. Arba nužudytų žydų namuose. O juk tai ir buvo arba iš lietuviškų kaimų suvažiavę žmonės, arba iš kitų Sovietų Sąjungos miestų. Iš čia ir santykio komplikacija – kiek mes esame savi savame mieste?
Kai prasidėjo karas, pradėjome mąstyti apie balandžio žurnalą – jau seniau buvome nusprendę skirti jį šiai parodai. Ir iš pradžių man pasirodė, kad viskas čia beprasmiška, kažkokie dviejų mažiukų miestukų tarpusavio nesutarimai tuo metu, kai nesuvokiama Rusijos agresija kėsinasi į Ukrainą ir apskritai Vakarų kultūrą. Bet tada visiškai atsitiktinai pasikalbėjau su viena iš parodoje dalyvausiančių menininkių Aukse Petruliene, ir ji mane nuramino. Sakė, gal pavyks pakalbėti ne apie skirtingumus, bet apie bendrą kumštį. Ir iš tiesų – neįmanoma vienam be kito.
Miglė: Man buvo labai panašiai, bet pasidžiaugiau, kad mes dar pačioje pradžioje neakcentavome tų atskirčių ir stereotipų. Iš santykio juk gimsta bendrystė, mes kartu kuriame, ne skaldome. Tas pasakojimas nėra visai poetinis, bet per pasirinktą kalnų metaforą matosi daug jungčių. O dabartiniame fone konfliktai, tiek rimtesni, tiek dirbtiniai, iš tiesų nublanksta. Kaip gali kalbėti apie konkurenciją tarp miestų, kai Ukrainoje miestai šluojami nuo žemės paviršiaus?
Tomas: Karo akivaizdoje bet kokia paroda, knyga ar kūrinys kaip atskiras vienetas tikrai nublanksta, kita vertus, šis Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kas mes esame ne tik kaip tauta, bet ir kaip visuomenė, kaip valstybė, ir kas mus visus jungia. Šia prasme paroda visiškai atitinka laiko dvasią. Ji kalba apie tai, kaip mes čia atsiradome, kaip čia susikūrėme ir kodėl dabar ar, neduok Dieve, agresijos atveju kartu norime ginti šitą valstybę. Be abejo, Lietuvą kūrė ne tik Kaunas ir Vilnius, bet ir Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda ir visi kiti miestai. Bet Kaunas ir Vilnius neatsitiktinai vadinami Lietuvos centrais, jie tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra, formavo per savo santykį, per įtampą. Kūrybinę įtampą.
Daugiau apie parodos dalį Vilniuje – https://mo.lt/ivykiai/kaunavilnis/, apie parodos dalį Kaune – https://kaunomuziejus.lt/parodos/paroda-kaunas-vilnius-nuversti-kalnus/.
