Netrukus į ant Nemuno kranto įsikūrusį Zapyškį kvies nauja kultūrinė erdvė. Nuo gegužės 22 dienos čia lankytojų lauks „Nemuno 7“ – senoje žemkasėje įkurtas tarpdisciplininis menų centras, kuriame sutilps parodos, parkas ant vandens, menininkų rezidencijos ir kitos kultūrinės veiklos. Apie projektą, kurio metu apleistas laivas bus prikeltas naujam gyvenimui, kalbėjomės su „Nemuno 7“ projekto vadove Asta Ivanauskiene ir architekte Sigita Kundrotaite-Savicke.
Kaip gimė šio projekto idėja?
Asta: Idėja pritaikyti laivą pavadinimu „Nemuno 7“ gimė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandai. Ši žemkasė nebegalėjo būti naudojama pagal paskirtį, tad iškilo jos ateities klausimas: ar reikia ją supjaustyti ir atiduoti į metalo laužą, o gal galima prikelti naujam gyvenimui? Mes su „Ars futuri“ kolege Gabriele Lenkauskaite pateikėme pasiūlymą laive įrengti daugiafunkcę kultūros erdvę, kuri puoselėtų tvarumo idėjas ir konceptualiai derėtų su vietos kontekstu. Projekto jungiamąja tema pasirinkome vandenį. Džiugu, kad pasiūlymas sulaukė tiek „Kaunas 2022“, tiek Kauno rajono savivaldybės palaikymo.
Sigita: Projekto autorius Gediminas Banaitis-Skrandis labai agitavo už laivo išsaugojimą, norėjo, kad jis įgautų kūną, o ne liktų užmirštas. Toks žingsnis prasmingas iš pramonės paveldo pusės – tai, kas buvo naudojama darbui, dabar gali būti eksponuojama ir pritaikoma kitokiai veiklai.
Ar pradėjus darbus keitėsi „Nemuno 7“ vizija?
Sigita: Architektūroje galutinė realizacija beveik niekada idealiai neatitinka pirminės idėjos. Projekto pradžioje laisvai svajojome – natūralu, kad bedirbant tenka susidurti su techninėmis kliūtimis, atsisakyti ar pakeisti kurias nors idėjas. Manau, neverta savęs riboti, kol galvojame naujas idėjas, bet reikia mokėti jas susiaurinti ir pritaikyti realybėje. Viso projekto įgyvendinimo metu stengiamės nepamiršti, kad tai yra laivas ir jis diktuoja tam tikras formas. Vis dėlto, nors šio projekto darbų procesas dar nėra pasibaigęs, kol kas jis nenutolo nuo pradinės vizijos.
Asta: Prisijungus kultūrinės programos kuratoriams ir menininkams, projektas tapo gilesnis. Dirbdami kartu ir ieškodami, kaip tikslingai įveiklinti erdves, pastebėjome, kad kiekvienas kolega atskleidė naują požiūrio kampą, įnešė prasmių ir idėjų. Dažnai kūrybinį procesą įsivaizduojame kaip liniją, kurios finišą turime pasiekti, tačiau išties viskas lipdosi iš įvairių minčių, įkvėpimo šaltinių, dalyvaujančių žmonių ir galiausiai įgauna formą.
Šis projektas unikalus tiek Kauno rajone, tiek Lietuvoje, tad neabejoju, kad pritaikant jo erdves tenka ieškoti įvairių netikėtų sprendimų. Kaip atrodo jūsų darbas su laivu „Nemuno 7“? Kuo jis skiriasi nuo kitų architektūros projektų?
Sigita: Šis darbas – tai savęs išbandymas, nes čia reikia ieškoti daug kompromisų. Kurdamas naują architektūros projektą, pats jį formuoji, o čia reikia tarsi derėtis su jau egzistuojančiu senu objektu. Nelieka daug vietos savam kūrybiniam ego. Aš čia esu labiau tarpininkė, ieškanti, kaip sujungti ir išsaugoti esamas formas, pritaikyti naujas idėjas. Tai stiprus iššūkis, todėl reikia, kad projektą kuriantys žmonės tikrai norėtų jį įgyvendinti. Man tai įdomi patirtis, nes nesu darbe susidūrusi su tokiu objektu – laivas man nauja stichija.
Asta: Iššūkiai laukia ir ateityje, nes ši žemkasė dar nebuvo Zapyškyje, tik ten sužinosime, kaip ji veiks toje lokacijoje. Ten susidurs su vandens, klimato sąlygomis. Visa tai turime apsvarstyti pasirinkdami meno kūrinius, derindami jų instaliacijos metodus. Stengiamės tai apgalvoti iš anksto, tačiau negalime visko nuspėti.
Sigita: Mes čia kuriame ir planuojame tarsi užrištomis akimis. Bandome apčiuopti tinkamus sprendimus, tačiau lieka daug nežinomybės. Dirbame žingsnis po žingsnio ir stebime, ar jie tinkami. Dėl to kyla nerimo, tačiau tuo pat metu jis veda į priekį.
Vienas svarbiausių projekto principų – tvarumas. Kaip jis atsiskleidžia erdvių pritaikymo darbuose? Kaip jis bus taikomas kultūrinėje veikloje?
Asta: Į tvarumą žvelgiame ne tik iš ekologijos perspektyvos, bet ir plačiau – iš visuomenės, žmonių santykių pusės. Pradėjusi gilintis į šią temą, perėjau tokius etapus: iš pradžių ištiko euforija, kaip puikiai pavyks viską įgyvendinti, tada – neviltis, supratus, kiek aplink turime greenwashingo ir kaip visi apsimeta esantys tvarūs. Vis dėlto, stebint pasaulines iniciatyvas, pavyksta pasisemti stiprybės. Atrodo, kad drugelio efekto principu net ir mažas žingsnelis gali nulemti didesnį pokytį. Dėl to siekiame puoselėti šią vertybę ir skleisti apie ją žinią.
Sigita: Pritaikydama laivo erdves aš taip pat stengiuosi naudoti ne naujus objektus, bet jau esamus ir sukurti autentiškumo pojūtį. Pavyzdžiui, įrengdama menininkų rezidencijų erdves, siekiu nenutolti nuo laivo – išlaikau kajutės principą. Greta „Nemuno 7“ anksčiau veikė didelis laivas „Nemuno 8“, kuriame buvo daug kajučių, jose gyveno šeimos. Mes iš jo panaudojome lovas, kitus baldus. Jie nėra standartiniai, taigi žmonės, kurie dirbs ir kurs „Nemuno 7“, turės išmokti prisitaikyti prie šių objektų, o tai irgi teigiama, nauja patirtis.
Asta: Taip pat ši praktika atsispindės ir kultūrinėje erdvėje. Kviečiame menininkus teikti jau sukurtus darbus, kurie nebekeliauja parodose, arba perkurti, rekontekstualizuoti senesnius kūrinius. Taip pat svarstome, kur jie keliaus po eksponavimo „Nemuno 7“ erdvėse. Stengiamės galvoti ne tik apie momentinę naudą, bet ir planuoti ateitį.
Mąstome ir apie lankytojų srautus. Nors didelis lankytojų kiekis dažniausiai džiugina, vertiname riziką, kad antplūdis gali pakenkti Zapyškio gamtos ekosistemai ir kultūriniam ritmui. Norime, kad ir lankytojas būtų atsakingas. Skatiname žmones atvykti ekologišku būdu – lokacija iš Kauno bus patogiai pasiekiama dviračiu ir viešuoju transportu.
Mes tikime, kad tik nuolatinis bendravimas gali padėti spręsti visuomenės susiskaldymą. Kultūra, menas ir ta pati sodininkystė gali vienyti žmones.
Kodėl nusprendėte apželdinti žemkasę?
Asta: Pirmus kartus atvykus apžiūrėti, Gediminas pastebėjo, kad laivas jau buvo apaugęs. Iš to ir atsirado ši koncepcija – čia bus sodinami augalai pionieriai, kurie klesti apleistose vietose.
Sigita: Pirminė Gedimino idėja buvo sukurti plaukiantį parką. Pramoninė konstrukcija ir augalas yra tarsi kontrastuojantys elementai, tačiau natūrali žaluma suminkština, suteikia gyvybės šaltiems metaliniams paviršiams, sunkiems mechanizmams. Nuo pirmosios idėjos nepabėgome, tiesiog ją praplėtėme.
Asta: Apželdinimo planui pakvietėme Ūlą Mariją, kuri į užduotį pažvelgė kūrybiškai. Prie komandos prisijungė ir Rasa Povilionienė, kuri atsakinga už augalų sodinimą, jų aprašymų parengimą.
Sigita: Laivo apželdinimo planas puikiai papildė mūsų koncepciją, ne nukreipdamas kitur, o tarsi dar kartą patvirtindamas pagrindines „Nemuno 7“ kryptis. Mums taip pat buvo atradimas, kiek daug prasminių sluoksnių apima šis projektas.
Asta: Mus įkvėpė Niujorko parkas „High line“, kuris puikiai derina industrinį paveldą ir urbanistinę erdvę su gamta. Norėjome gerąsias praktikas pritaikyti ir „Nemuno 7“ projekte. Visi augalų aprašymai bei audiogidas atliks ir edukacinę funkciją.
Pristatydami projektą Kauno kultūros mugėje pastebėjome, kad žmonės, nesidomintys menu, atėjo susipažinti su „Nemuno 7“ idėja dėl sodininkystės pomėgio. Taip pat buvo žmonių, kurie, atsitiktinai užklydę į Vienybės aikštę, domėjosi technologine dalimi, žemkasės veikimo principu. Mes stengiamės atliepti visus šiuos interesus, o „Nemuno 7“ dėl įvairiapusiškumo gali tapti jungtimi, padedančia pritraukti ir suartinti įvairius lankytojus.
Dar viena jūsų nusibrėžta projekto kryptis – dialogai. Kodėl jums atrodo svarbu megzti pokalbį tarp iš pažiūros atitolusių elementų? Kaip tai atsiskleis „Nemuno 7“ projekte?
Asta: Dialogo kryptį pasufleravo pandemija ir dabartinis socialinis fonas. Mes tikime, kad tik nuolatinis bendravimas gali padėti spręsti visuomenės susiskaldymą. Kultūra, menas ir ta pati sodininkystė gali vienyti žmones. Rengdami projektą pastebėjome, kad komunikacija būtina ir dar platesne prasme, – architektūriniai sprendimai reikalavo kurti dialogą tarp seno ir naujo, žmogaus ir gamtos, o kultūrinėje veikloje – tarp skirtingų bendruomenių, meno sričių ir technologijų.
Sigita: Man visuomet atrodė, kad architektūra kalbasi su žmogumi. Tikslingai nusprendėme netaisyti senų laivo detalių, palikti atsilupusius dažus, nes tai istorinis sluoksnis. Tad „Nemuno 7“ nebus niveliuotas, estetiškai idealiai sutvarkytas objektas – jo laiko žymės gali daug papasakoti. Tačiau įgyvendindami antstato projektą sukuriame naują erdvę esamoje laivo struktūroje ir turime rasti formą, kuri leistų elementams susikalbėti. Taigi dialogas svarbus kiekviename žingsnyje.
Numatyta, kad naujai pritaikytose žemkasės erdvėse veiks nuolatinė ekspozicija, vyks parodos, tarpdisciplininiai pasirodymai, bus rengiamos menininkų rezidencijos, edukacinės veiklos. Ar sieksite, kad šias veiklas jungtų bendros temos bei vertybės?
Asta: Su nuolatine ekspozicija laivo denyje dirba Emilija Šneiderytė, o parodinę erdvę ir menininkų rezidencijas kuruos Valentinas Klimašauskas. Ieškodami menininkų ir kūrinių visur akcentuojame, kad darbai turi kūrybiškai reprezentuoti tris pagrindines mūsų vertybes: vandenį, tvarumą ir dialogą. Nuolatinei ekspozicijai denyje esame numatę devynis eksponatus, kurie kalbės tokiomis temomis kaip futuristinis vanduo, vandens formos, vandens garsai, politinis-ekonominis vandens aspektas ir kitos. Šie objektai pasakos žemkasės ir jos aplinkos istoriją. O nedidelėje parodų erdvėje ekspozicijos keisis kas mėnesį. Čia dėmesį skirsime skirtingų meno sričių dialogui. Taip pat mums svarbu, kad parodas ar veiklas rengsiantys kūrėjai turėtų ryšį su projekto esme – Nemunu, vandeniu, gamta.
Vandens tema atsiskleidžia kiekviename „Nemuno 7“ projekto aspekte: nuo erdvių ir lokacijos iki čia planuojamų rengti kultūrinių veiklų. Galima pastebėti, kad Kauno miestas ir rajonas vis dažniau ieško būdų kultūriškai įprasminti savo santykį su upėmis. Kodėl tai prasminga ir koks jūsų pačių ryšys su vandeniu?
Sigita: Miestai kurį laiką buvo nusisukę nuo vandens, nuo savo upių. Tačiau į tekantį vandenį žmonėms visada malonu žiūrėti, būti greta, tad labai džiugu, kad kultūroje tam skiriama daugiau dėmesio. Šiandien upės gali tapti terapine erdve.
Asta: Man artima vandens, kaip nuolat besikeičiančio, skirtinguose kontekstuose naują formą, o su ja ir prasmę, įgyjančio elemento ir žmogaus paralelė. Pats būdamas beformis, įrėmintas krantų vanduo tampa upe, užšalęs – ledo keliu, įpiltas į stiklinę – gaiviu gėrimu. Mane kaip žmogų taip pat formuoja ir įprasmina kontekstas.
