Sekmadienį įdienojus nuaidėjo paskutiniai elektroniniai akordai metalo fabrike „Pergalė“, kuris per pastaruosius keletą metų jau beveik tapo tikru, tiesa, itin retai veikiančiu naktiniu klubu.
Finšavo ketvirtasis, šiemet po Čiurlionio ženklu organizuotas, bet šiuo klausimu neperspaudęs šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“, iškart sukėlęs norą laukti kitų metų ir iškėlęs svarbiausią klausimą: ar grįš į vasarą, ar eksperimentas rengti tokį festivalį rudenį buvo sėkmingas? Kol laukiame organizatorių apsisprendimo – o faktas, kad „Audra“ tikrai sugrįš, jau buvo išsakytas radijo eteryje – pateikiame 7 svarbiausius „Kauno pilno kultūros“ komandos festivalyje padarytus atradimus.
Žinoma, tai ne baigtinis sąrašas. Juk „Audros“ poveikis užkodotas pavadinime – šis festivalis ištraukia iš kokono, nukreipia prožektorių į primirštas erdves, įmeta į naujas patirtis ir, nors nuoširdžiai ketinai, neleidžia eiti miegoti įprastu laiku. Ir kas nutinka tamsiausią nakties valandą (net jei tai psichodelinio kino seansas), telieka „Audroje“.
1. Kaunas yra skanus.
Maistas yra ypatingai svarbus ilgiau negu tris valandas vykstančių renginių atributas. Ir mes turime omenyje ne tiesiog per brangią apdegusią picą ar paskubomis sumestą mėsainį, bet čia pat Kauno tvirtovės parke augintas, paveikslų galerijoje fermentuotas daržoves ar pakaunės ūkininkų rūkytą mėsą bei keptą duoną. Tai, kas iš tiesų kaunietiška ir gali tapti platesnio kultūrinio pasakojimo dalimi. Pasakojimo apie miestą ir jo dalis, kurias galima paragauti. Pirmą kartą „Audroje“ vykęs projektas „Piliečio sumuštinis“ suteikė daug peno tolimesniems apmąstymams apie urbanistinę gastronomiją (apie kurią plačiau skaitykite čia).
2. Sienas galima griauti.
Juokaujame, žinoma. Bet Kauno paveikslų galerijoje, „Audros“ metu atidarytos parodos „Pamėklių giesmės“ proga, architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė drąsiai atvėrė iki šiol tik darbuotojams regėtus praėjimus ir pakeitė judėjimo pastate logiką. Tai tapo puikiu pretekstu užsukti, jei seniai čia nebuvote. Žinoma, tikroji priežastis yra daug svarbesnė – tai jau minėta šiuolaikinio meno paroda, kuri veiks iki pat gruodžio.
3. Nemuno sala gimusi muzikai.
Nemuno saloje klausantis kauniečių „El Chico Fuendre“, kurių sintezatoriškai-psichodelinis rokas raižė šeštadienio pavakarės dangų, tapo akivaizdu: ši vieta per gera, kad būtų skirta tik pasivaikščiojimams ar sportui. Tarp „Žalgirio“ arenos ir Mokslo salos – puikiausia erdvė klausymuisi ir lingavimui. Juk ne veltui „Foje“ čia surengė vieną savo paskutinių koncertų, o kadaise vyko daugiatūkstantiniai festivaliai „Pop Art“. Ką čia kadaise – rugsėjo 1-ąją čia koncertavo „BA.“, tad prašom dažniau, ir nebūtinai tik masiškai.
4. Lietuvos banko rūmai gali tapti nuolatine meno erdve.
Tai nebe nuomonė, o faktas, įrodytas daugybę kartų. Prisiminkime „Kaunas 2022“ atvėrusią Yoko Ono instaliaciją, Pažaislio muzikos festivalio surengtą senosios muzikos koncertą ar kitus renginius, kurie šiuose, tiesą sakant, dažniausiai tuščiuose rūmuose vyksta gerokai per retai. „Audra“ šį argumentą tiesiog įkalė. Festivalio metu čia vykęs Eve Stainton performansas „Impact Driver“ įrodė, kad monumentalių kolonų apsuptoje salėje menas gali pasakoti apie šiuolaikybės įtampas universaliausia – gyvo kūno – kalba. Tad sutarkim, kad ši erdvė gimusi plojimams, ne tik monetų skimbčiojimui.
5. Centrinis paštas – laukiamiausias sugrįžimas.
Jei Lietuvos bankas atsiveria tik ypatingomis progomis, tai Kauno centrinio pašto ateitis – jau aiški. Po kelerių metų čia įsikurs Nacionalinis architektūros institutas, kurio vadovas Kęstutis Kuizinas vieno pristatymų minėjo, kad pagrindinėje salėje būtų galima eksponuoti meno instaliacijas. „Audra“ leido pajusti šios vizijos pulsą. Festivalio metu salė tapo Billy Bultheel performansų vieta: šviesotamsa, skausminga muzika, pamėkliški balsai čia sukūrė atmosferą, po kurios į šurmuliuojančią Laisvės alėją išėjome truputį liūdnesni, nei įėjome. Bet platus emocijų spektras – paveikaus kūrinio ženklas. Žodžiu, linkime sklandžios pastato tvarkybos darbų pradžios ir dar sklandesnio jų finišo. O kol kas NAI įsikūręs Kęstučio g. – čia veikia atvira skaitykla ir siūlomi intelektualūs renginiai.
6. Sena ir nauja – ne priešingybės, o sąjungininkai.
Tai – viena kitą papildantys elementai, kartu sukuriantys visiškai naują kokybę. Performansai istorinėse erdvėse – šio teiginio įrodymas, bet ne vienintelis. Caro laikus menančiame metalo fabriko „Pergalė“ kvartale, naktinės „Audros“ programos epicentre, festivalis tai įrodė kelis sykius. Tai padarė „Happyendless“, naujausiame albume į savo elektroninį audinį įpynę O. Balakausko, B. Kutavičiaus motyvų ir atidavę pagarbą „Foje“ kūrybai. Dar įspūdingesnį lydinį pasiūlė „808 Orchestra“, kurioje sintezatoriams rašytus kūrinius gyvai atlikę trombonai ir smuikai sukūrė mišinį, nuo kurio daugybė keturiasdešimtmečių pasijuto lyg pirmą kartą atėję į diskoteką. Komplimentai ir naujam čiurlioniškam vizijos drąsos prasme duetui, kompozitoriams Marijai Paškevičiūtei (žurnalo interviu su ja skaitykite čia) ir Mindaugui Urbaičiui, šokdinusiems fabriką šeštadienio naktį.
7. Viską suspėti – neįmanoma. Ir tai yra gerai.
Lankantis skirtinguose „Audros“ departamentuose – muzikos ir vakarėlių, maisto, šiuolaikinio meno – piršosi išvada, kad vienu metu Kaune vyksta mažiausiai keturi skirtingi festivaliai, pritraukę labai skirtingas publikas. Nors teko girdėti apgailestavimų dėl iš nežinojimo ar nesuspėjimo praleistų renginių, tokia tankmė – drąsos ir brandos ženklas. Juk kai mieste vienu metu vyksta tik vienas geras dalykas, tai dar ne didmiestis. O kai tenka praleisti tris gerus renginius, kad spėtum į ketvirtą – tai jau dvelkia pasaulinio lygio kultūros tempu. Ne „vėl kaip 2022-aisiais“, nors iš jų išaugus, bet jau savaip.
