Ką darytumėte, jei jūsų akivaizdoje staiga pravirktų žmogus? Vieni atiduotų viską, kad tik ašaros sustotų. Kiti sumokėtų visus turimus pinigus, kad tik tas žmogus išvis nebūtų pradėjęs raudoti. Treti gal bandytų išsisukti taip, kad tik nematytų, kaip kitas kenčia.
Situacija žmogiška – daugybę kartų per dieną pasirenkame, kaip reaguoti į kito skausmą ir netektį. Mums, lietuviams, kol kas sekasi – dažniausiai tai darome internete. „Jaučiamės vieniši – rodosi, niekas mūsų nesupranta“, – apie beviltišką jausmą, apimantį kovojant už išlikimą, savaitgalį pasakojo poetė ir karė Jaryna Čornohuz. Ji Lietuvoje, Kauno literatūros savaitėje, viešėjo vos keletą dienų, ir – atgal namo, į Ukrainą, į frontą.
Kauno menininkų namuose skaitydama savo eilėraštį „Monologas“ (jį, į lietuvių kalbą išverstą Mariaus Buroko, rasite čia) poetė iš tiesų apsiverkė. Iš pradžių ji vis sunkiau rinko, rodosi, taip gerai pažįstamus žodžius. Tuomet jaunos moters balsas ėmė strigti, akys – drėkti, o mums, porai tuzinų susirinkusiųjų, atėmė žadą. Vakaro, skirto pristatyti kaimynų poezijai, aptarti ką tik vokiečių kalba išleistą lietuvių autorių antologiją, tęsti nebebuvo prasmės. Tų pačių skaitymų dalyvio Donato Petrošiaus žodžiais, „yra svarbesnių dalykų nei būti poetu ar rašytoju.“
Donatas su kolegomis nuolat važinėja į Ukrainą, veža kovojantiems broliams ir seserims automobilius, įrangos. Pasakojo, kad kitaip tiesiog negalėtų – su ukrainiečiais poetais sieja sena bičiulystė, užsimezgusi verčiant vieniems kitų poeziją. Tad gal visgi ji nėra tokia jau nesvarbi.
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė, nors šiemet ir vėl trukusi per trumpai, spėjo sukurti pakankamai tokių progų pažvelgti anapus teksto ir jo autoriaus. Nors tai nėra poezijai skirtas festivalis, šiemet, galbūt dėl ausyse visiems spengiančio nerimo ir netikrumo, ji buvo itin svarbi. Arba aš pataikiau į tokius momentys. Čia svarbu juodu ant balto užfiksuoti ir jaukią emocinę audrą, kilusią tarpukario viloje „Grabytė“.
Saulėtą šeštadienio rytą Panemunėje tikrai negalėjo nutikti nieko baisaus – mes, susispietę poezijos išsiilgusiame salione, klausėmės eilių, kurios sykiais juokino, sykiais glumino, kai kurios buvo kiek per ilgos, o kitų smegenys pasirinko nefiksuoti, vietoje to pasidavusios akių sekamam spektakliui už lango. O ten – iki saldumo paprastas gyvenimas. Į namą ir iš jo vis nešami įrankiai, šortų keitimas ilgesnėmis kelnėmis, ėjimas į parduotuvę ledų. Viskas nė neįtariant, kad mūsiškėje lango pusėje ašaras lieja jau kita poetė. Jos skausmo pertrauktą eilėraštį, skirtą mamai, pratęsia vyresnis (vyriausias slemeris Lietuvoje, tai faktas), daugiau patyręs, netekčių – taip pat, bet vis dar labai jaunas kolega. Čia pamanau, kad Jaryna buvo teisi – ne visą kitų skausmą galime iš tiesų suprasti. Poezija, pati būdama taupi, padeda geriau susikalbėti, o ir patylėti.
Festivalio užsklandoje kultūros žurnalistės Jūratės Žuolytės (komplimentai organizatoriams už puikius Kaune išsiilgtų, nespėjusių pabosti kalbintojų ir moderatorių pasirinkimus!) Kauno miesto kameriniame teatre kalbintas Mantas Adomėnas papasakojo nepaprastą, tuo pačiu simptomišką istoriją.
Rašydamas Metų knyga jau paskelbtą šnipų romaną „Moneta & labirintas“, prisireikus nupasakoti vienos stačiatikių įstaigos Stambule interjerą, jis, šiame mieste nesilankęs, tai padarė naudodamasis „Google“ rastomis fotografijomis. Sienos, kilimai – viską galima išžvalgyti „naudojantis atvirais šaltiniais“, kaip juokavo autorius. Ir pridūrė, kad po kiek laiko jam iš tiesų prisireikė vykti į Stambulą ir aplankyti būtent tą instituciją. Savo džiaugsmui, buvo netiksliai aprašęs tik aukštą, kuriame yra kabinetas.
Kitas gal ginčytųsi, kad gerai rašyti gali tik apie tai, ką iš tiesų savo rankomis čiupinėjai, širdimi mylėjai. Bet ar kas drįstų nuneigti, kad būtų geriausia, jei niekam nereikėtų išgyventi to, ką šiuo metu kenčia ukrainiečių ir palestiniečių poetai? Kiek sumokėtumėte už tai?
Čia grįžtu į šeštadienį festivalio suorganizuotą diskusijų forumą. „Krizė ir solidarumas šiandieninėje Europoje: ką gali literatūra?“ – klausė jo pavadinimas. Festivalio viešnia iš Islandijos Auður Ava Ólafsdóttir šypsojosi – ką gi ji galėtų pasakyti apie krizes, gyvendama šalyje be kaimynų ir sienų? Aišku, iššūkių yra ir atokioje saloje. Jie ekologiniai. Pavyzdžiui, viena vokiečių kompanija įsigijo ištisą kalną, kurį planuoja susprogdinti, o bazaltą išsigabenti. Sutikite, skamba kažkaip pasakiškai. Net ir krizės Islandijoje pasakiškos. Jei norite išgirsti, ar buvo atskleistas stebuklingas gydantis literatūros poveikis – ne, tikrai nebuvo. Bet, kaip pastebėjo ta pati A. Ólafsdóttir, niekada nežinai, ką, kuriame pasaulio gale ir po kiek laiko palies tavo parašytas žodis.
Tad rašykite atsakingai. Jei, kaip, ir aš, dalyvavote Kauno literatūros savaitės atidaryme, kuriame svečiavosi Undinė Radzevičiūtė, tikiu, kad rašyti jums dabar norisi labiau. Galbūt pati sau netikėtai ji, taupiai atsakinėdama į Audriaus Ožalo klausimus, išdalino ne vieną vertingą patarimą apie tai, kaip būti ir dirbti geriau.
Skaityti taip pat reikėtų atsakingai. J. Čornohuz garsiai pakartojo tai, apie ką kalbėti mums ir vėl nebepatogu – ką daryti su rusų klasika? Viešnia iš Ukrainos konkrečiais pavyzdžiais pristatė, kaip klasikinių kūrinių siužetai ir herojai naudojami ideologiniams konstruktams. Pasaulyje egzistuojant tūkstančiams puikių literatūrinių pasirinkimų, savo valia nuodyti organizmą neprasminga.
Tiek visgi daug tos trumpos manosios ketvirtosios Kauno literatūros savaitės. Ačiū Rūtai Eidukevičienei, Laurynui Katkui, Neringai Daniulaitienei, „Humanitarų mekos“ komandai ir visiems kitiems introvertams, šį savaitgalį peržengusiems savo komforto zonas. Klausiate, kaip su suvenyrais? Ir be jų jaučiuosi gerokai praturtėjusi. Bet, nors žadėjau nieko nepirkti, į vyro puoselėjamą sporto leidinių lentyną iš Knygų laisvės partempiau „Lietuvos vandensvydžio istoriją“.
O penktoji Kauno literatūros savaitė – 2025 m. gegužės 7–11 dienomis. Jau pasižymėjau. Tikiuosi ir vėl praturtėti nepirkdama, nors mielai įsigyčiau festivalio bičiulio bilietą.
