Prieš keletą metų visai netyčiomis nugirdau labai įdomų dviejų merginų pokalbį – diskutavo jos apie Kauno rajone įsikūrusią pogrindžio spaustuvę, kurios anuomet nerado net ir patys gudriausi sovietų šnipai. Įsipatoginusi autobuso kėdėje, telefono paieškos laukelyje suvedžiau ką tik nugirstus raktažodžius ir mėginau surasti spaustuvę, apie kurią buvo kalbama.
Mano laimei, pokalbio metu buvo paminėti abu šioje istorijoje ypač svarbūs herojai – Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius – tad paieška buvo sėkminga. Metai bėgo, istorijos detalės pamažu pasimiršo, tačiau susitikimo Salių kaime metu viską man priminė ir dar daugiau papasakojo moteris, kuri slaptąjį spaustuvės vyksmą matė savomis akimis, – Vytauto Andziulio žmona Birutė Andziulienė. Šiandien ji lankytojus priima jau oficialiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinyje.
Vienas puslapis būdavo renkamas apie valandą, o jeigu suklysti – reikia pradėti iš naujo.
Spaustuvę įkūrę Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius kartu bitininkaudavo – ilgainiui tapo gerais bičiuliais ir suprato, kad daugelis jų idėjų sutampa. „Jie abu matė partizaninį karą, nužudytus partizanus, tad nusprendė ieškoti būdo pasipriešinti okupacijai, kad galėtų pratęsti jų darbą. Mano vyras Vytautas tuo metu dirbo spaustuvėje ir sumąstė, kad pasipriešinti galima ne tik ginklu, bet ir spausdintu žodžiu. Pasiūlė Juozui, o tas iškart ir sutiko. Andziulis mokėjo visus spaustuvininko darbus, o Bacevičius buvo pasiruošęs platinti literatūrą. Įdomu ir tai, kad bendražygis Juozas gimė 1918 metų kovo 17 dieną, o Knygnešių diena dabar minima kovo 16-ąją. Atrodo, žmogus gimė knygnešystei, – šį kelią ir pasirinko. O aš pati buvau atsakinga už šios vietos saugumą ir retkarčiais padėdavau spausdinti“, – prisiminimais dalinosi Birutė Andziulienė.
Domeikavos seniūnijoje nelegalios spaudos spaustuvė buvo įrengta per dvejus metus: vyrai dviese kasė žemes, betonavo sienas ir montavo visą įrangą. Spaustuvę įrengti po namu nusprendė todėl, kad dažnai matydavo aplink skraidančius malūnsparnius – kurį laiką net manė juos turint įrangą, galinčią skenuoti ir matyti viską, kas yra po žeme. Supratę, kad taip nėra, nurimo ir tęsė darbus šiltnamio rūsyje. Taip, pogrindžio spaustuvė „ab“ buvo įrengta būtent po didžiuliu šiltnamiu.
Tiesą sakant, vaikštinėdama po teritoriją ir pati mėginau rasti slaptąjį įėjimą į 1980 metais įkurtą spaustuvę, tačiau pasidaviau – pašnekovė nutraukė įtampą atvėrusi angą su siaurais laiptais. Tikslių detalių neišduosiu – lai lieka staigmena kiekvienam, kuris ketina apsilankyti. Tiesa, patekti ten nėra itin patogu – reikia lenkti galvą, o ir vietos labai mažai. Pati spaustuvė atsiveria perėjus ilgu koridoriumi – ją sudaro du kambarėliai. „Iš šiltnamio mes užsidirbdavome pinigų – augindavome augalus, parduodavome juos ir tuos pinigus skirdavome šiai veiklai bei pragyvenimui. Buvo tokia mūsų priedanga, kad galėtume čia slapta spausdinti leidinius“, – aprodydama man spaustuvę pasakojo pašnekovė.
Vos įžengus pro duris dėmesį atkreipė daug atskirų metalo gabaliukų, papuoštų raidėmis. Kiekvienas jų – vis skirtinga raidė. Birutė minėjo, kad tekstas būdavo renkamas atskirai imant po vieną raidę ir sudedant žodį: „Vytautas vienintelis iš mūsų mokėjo rinkti – jo tėvai buvo mokytojai, tad namuose visados buvo daug literatūros, o ir skaityti mėgo. Vienas puslapis būdavo renkamas apie valandą, o jeigu suklysti – reikia pradėti iš naujo.“
Pašnekovė net įjungė stakles ir pademonstravo, kaip atrodo visas spausdinimo veiksmas: reikia įdėti lapą, pritvirtinti sudėliotas raides, sutepti volelius ir viską atspausti ant popieriaus lapo. Svarbiausia – suspėti išimti kiekvieną lapą, nes gana lengva susižeisti ranką. Ir taip kasdien. Įsivaizduokite, per 10 metų tokiu būdu buvo atspausdinti net 138 tūkst. patriotinio ir religinio turinio egzempliorių, iš viso – 23 skirtingi leidiniai. Spaustuvės „ab“, kurios pavadinimas ir kilo iš steigėjų pavardžių pirmųjų raidžių, įkūrėjai darė viską ne dėl pelno, o trokšdami padėti tautai.
„Iš spaustuvės viską išnešdavome savomis rankomis ir į viršų pakeldavome su tokiu keltuvėliu. Po to viską mažais ryšulėliais sukraudavome į lengvąją mašiną ir kartu su vaikais važiuodavome pas bičiulį Juozą Bacevičių, gyvenusį Šakių rajone. Vaikams sakydavome, kad važiuosime uogauti ar grybauti. Pamenu, paklodavome patalus ant ryšulių, nes vaikai būdavo lyg priedanga“, – atviravo Birutė. Atrodo neįtikėtina, tačiau vaikai nieko nežinojo iki pat 1990 metų, kai spauda buvo legalizuota.
„Žinoma, kai vaikai paaugo, darėsi sudėtingiau – jie ėmė sekioti tėvelį ir matydavo, kad nuėjęs į šiltnamį jis visuomet pradingsta. Kartą du vaikai sirgo, kitas lakstė ir nusekęs tėtį pamatė pradarytą angą – atbėgo pas mane ir pasakė radęs kažkokią skylę. Iškart uždraudžiau ten eiti, nes gali atsitikti nelaimė – ten blogai išvedžiota elektra, tad gali nutrenkti tiek jį, tiek mane. Jis papasakojo apie tai ir sesei su broliu, tačiau atbėgę pasižiūrėti tos skylės neberado – pasišaipė ir baigėsi. Mus, žinoma, suėmė nerimas – buvo baugu, kad nepasidalintų potyriais su draugais mokykloje, mokytojomis. Po kurio laiko, 1987 metais, tai vėl pasikartojo – tik šįkart vaikai man nieko nesakė. Pasiėmė prožektorių, nuėjo iki tėčio ir rado jį dirbantį. Tąkart tėvelis pakvietė visus pasikalbėti – papasakojo, kad turime didžiulę šeimos paslaptį ir niekas apie tai negali nieko žinoti. Vadinome tą vietą laboratorija: sakėme, kad auginame augalus, kurie suserga ir nuvysta, tad įrengėme slaptą vietą, kad galėtume ištirti, kodėl augalai žūva. Paminėjome, kad sovietmečiu tokios privačios įmonės draudžiamos, tad vaikai ir išlaikė tą paslaptį, o visuomenė apie spaustuvę sužinojo tik tuomet, kai atgavome Nepriklausomybę“, – prisiminė pašnekovė.
Namuose, virtuvės palangėje, buvo įrengtas ir skambutis – Birutė kartu su Vytautu buvo sutarę tris skirtingus signalus. Vienas reikšdavo, kad nereikia skubėti, tačiau geriau būtų grįžti. Du – greičiau, o trečias iškart reikšdavo pavojų. Kai pirmąkart sūnus rado pravirą angą šiltnamyje, Birutė nusiuntė tris skambučius, tačiau daugiau jie buvo naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai užeidavo nepažįstami asmenys ar aplink įtartinai skraidydavo malūnsparniai. Džiugu, kad niekas sovietmečiu taip ir neatrado šios pogrindžio spaustuvės ir nė karto skambutis nebuvo paspaustas dėl tikrai rimtos priežasties.
