Turbūt daugelis suaugusių teatro žiūrovų, paklausti apie susidomėjimą scenos menu, prisimintų savo pirmuosius, tikėtina, dar vaikystėje matytus spektaklius. Vieni mintimis grįžtų į mokyklos ar darželio organizuotą ekskursiją, kiti į apsilankymą teatre su tėvais ar seneliais. Nostalgiški, šypsenas keliantys prisiminimai – svarbi kultūrinio gyvenimo pradžia. Teatras vaikams – tai galinga ugdymo priemonė, skatinanti vaizduotę, empatiją, socialinius įgūdžius ir intelektualinį augimą.
Jei prieš tris ar keturis dešimtmečius teatras vaikams dažnai buvo įsivaizduojamas kaip išimtinai lėlių teatro patirtys, tai pastaruosius keliolika metų į mažąjį žiūrovą žvelgiama vis įdėmiau – siūloma įvairiausių teatrinių patirčių, siekiama atliepti skirtingų amžiaus tarpsnių lūkesčius. Nuo sensorinės patirties kūdikiams, pažintinės naudos ikimokyklinukams, padedant jiems suprasti pasakojimus, skatinant priežasties-pasekmės ryšių suvokimą, iki vyresniųjų empatijos, koncentracijos bei kritinio mąstymo ugdymo, interpretuojant spektaklyje matomų veikėjų elgesį – sprendimus ir pasirinkimus.
Pokalbiuose su skirtingais teatro kūrėjais išryškėja vyraujanti nuomonė: vaikų auditorija bene reikliausia, visuomet aktyviai reaguojanti į tai, kas įdomu, įtraukia, jai kurti spektaklius nemenkas iššūkis. Kaip teigia teatro kūrėja, režisierė Agnė Sunklodaitė, „teatro vaikams prasmė yra didžiulė, nes nuo spektaklio šiai auditorijai prasideda žiūrovo auginimas. Maža to, jei vaikas ateis į savo amžiui skirtą spektaklį, nenusivils ir jam viskas tiks – jis norės ateiti dar ir dar kartą“.
Suvokiant svarbą to, kad teatras vaikams būtų daugiau nei pramoga, skatintų mąstyti apie pasaulį, identifikuoti vertybes, kuriami spektakliai, reflektuojantys pačias įvairiausias temas, o joms atskleisti ieškoma tinkamiausių raiškos būdų, priemonių, atpažįstamų, patrauklių ir gebančių nustebinti mažųjų auditoriją. Žvilgtelėkime į bent dalį jų, sukurtų Kauno teatrų scenose.
Puikus pavyzdys, panardinantis į teatro pasaulį, – Kauno valstybinio lėlių teatro (KVLT) spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“, režisuotas Mildos Mičiulytės. Jis nukelia į paslaptingą lėlių pasaulį, kuris atgyja, užgesus scenos šviesoms. Spektaklyje nagrinėjamas kūrėjo ir jo kūrinio santykis bei teatro magija, išliekanti net ir autoriui pasitraukus. Pasitelkus vizualinius efektus, lėlinius personažus, muziką, sukuriami du persipinantys pasakojimai, kurie prikausto vaikų dėmesį, o kartu apsilankiusius suaugusiuosius skatina susimąstyti apie kūrybos laikinumą ir vertę. Spektaklis subtiliai primena, kad lėlės, tarsi savarankiški veikėjai, gali išlaikyti kūrėjo dvasią ir įkvėpti tęstinumą prisiminimams apie teatro gyvenimą.
Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) režisierės Ievos Jackevičiūtės sukurtas spektaklis „Gaja Mara“, interaktyviai įtraukiantis pačių mažiausiųjų auditoriją, pasakoja apie Gają ir Marą. Tai šviesos ir tamsos figūross, taikliai derinamos su archajiškais senovės baltų reliktais, kuriant itin jaukią atmosferą. Tame pačiame teatre į kiek vyresnius (3–9 m.) žiūrovus kreipiasi spektaklis „7 ratai“, kviečiantis į nuotykių ir atradimų kelionę, kurioje per muziką ir judesį skatinama pažinti pasaulį. Minimalus žodinis tekstas skatina mažųjų vaizduotę ir leidžia savaip interpretuoti veiksmą, pabrėžiant spontaniškumą bei pasaulio tyrinėjimo džiaugsmą. Šis spektaklis per paprastus, bet įtaigiai vizualiai perteiktus prasminius simbolius moko pažvelgti į pasaulį naujomis akimis ir stiprina emocinį suvokimą.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierės Eglės Kižaitės pagal Dovilės Zaveckaitės knygą sukurtas spektaklis „Paštininkas ir serbentai“ pasakoja apie kasdienio gyvenimo grožį, bendravimą ir kūrybišką problemų sprendimą, nagrinėdamas jautrią tėvo ir sūnaus santykių liniją. Spektaklis padeda vaikams suprasti kasdienybės vertę, o per humorą ir subtilius išgyvenimus pabrėžia atsakomybės ir pagalbos svarbą. Pasakojime akcentuojami vaikams pažįstami ritualai bei netikėti įvykiai, kurie moko prisiimti atsakomybę ir būti atidiems, jautriems.
Vengrų režisieriaus Kata Csató spektaklis „Liūtas ir paukštis“ (KVLT) – šilta ir poetiška istorija apie netikėtą draugystę, pasakojama pasitelkiant itin jautrią lėlių teatro magiją. Šiame spektaklyje nagrinėjamos draugystės, ištikimybės ir laikinumo temos, pasakojimo centre – vienišas liūtas, globojantis sužeistą paukštį. Spektaklio vizualumas ir subtili režisūra kuria švelnią atmosferą, įstabiai perteikiančią ne tik draugystės istoriją, bet ir metų laikų kaitą.
Dar vienas aktualias temas paliečiantis kūrinys (žiūrovams nuo 9 m.) – spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“ (KVLT), režisuotas A. Sunklodaitės. Pastatymas inspiruotas Elizabeth Mary Cummings knygų „Dingstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Spektaklio režisierė kartu su sceninio teksto autore Milda Mičiulyte ir dailininke Giedre Brazyte nusprendė atsisakyti verbalinio teksto. Vietoje jo pasakojimas kuriamas šviesos, tamsos, šešėlių, muzikos (garsų) priemonėmis. E. M. Cummings kūrinius apjungus su spektaklio autorių idėjomis, sukurtas kelias skirtingas istorijas apimantis naratyvas. Liga, mirtis, prisiminimas – prie šių temų prieinama itin atsargiai, nebauginant mažųjų žiūrovų, bet skatinant mąstyti, nuspalvinant ištinkančias negandas ne vien tamsiomis spalvomis.
Jautriai prie sudėtingų temų prieinama ir Mildos Mičiulytės režisuotame spektaklyje „Jokūbo dienoraštis“ (KVLT). Iš berniuko Jokūbo dienoraščio atgyja personažai, kupini džiaugsmo ir entuziazmo, o trumpi dialogai pilni šypsenas keliančių sąmojų. Vaizduojamas nuasmeninto miestelio žydų bendruomenė, kurios nariai pasižymi išskirtinėmis savybėmis, leidžiančiomis vaikų auditorijai pažinti ir žydų kultūrą. Spektaklyje daug dėmesio skiriama Jokūbo ir šeimos narių santykiams bei jo gyvenime ypatingą vietą užimančiam seneliui siuvėjui. Jokūbas nenori išaugti jam labai brangių senelio pasiūtų drabužių, jis vertina kiekvieną dieną su miestelio gyventojais ir seneliu. Saugų ir jaukų berniuko pasaulį sugriauna karas, jis lieka vienas, tik su dienoraštyje užfiksuotais prisiminimais. Ši istorija ne tik supažindina vaikus su istorine tikrove, bet ir skatina susimąstyti apie šeimos ir bendruomenės ryšius, moko empatijos.
Dariaus Krapiko režisuotas spektaklis „Iškyla su muzika“ (KVLT) – tai linksmas ir interaktyvus pasakojimas, kviečiantis vaikus į nuotaikingą kelionę pažįstant muziką ir jos kūrėjus. Šis spektaklis edukuoja mažuosius žiūrovus, pasitelkdamas žaismingas istorijas, sąmojus, bet drauge perteikdamas vertingą informaciją, pažindindamas su muzikos garsais, ritmais, skirtingų laikotarpių kūrėjais. Spektaklio metu vaikai kviečiami atrasti įvairių instrumentų skambesį, mokytis klausytis ir reaguoti į muziką, skatinama jų vaizduotė, pastabumas. Į patyriminę pažintį su muzika pačius mažiausius žiūrovus kviečia ir Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Miške“ (NKDT). Publika skatinama pasinerti į miško pasaulį per dviejų seserų kelionę, kurioje pasitelkti M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir liaudies dainų motyvai.
Kelionės leitmotyvas būdingas ir keliems kitiems spektakliams. Pavyzdžiui, režisierės E. Kižaitės „Dingęs kompasas“ (KMKT) 6–10 m. vaikus kviečia į intensyvią, interaktyvią ir nuotykių kupiną kelionę, ieškant ne tik fizinio, bet ir jausminio, emocinio kompaso. Spektakliui pasibaigus, žiūrovams leidžiama iš arti patyrinėti paslaptingus scenografinius elementus, rekvizitą. Į kelionę kiek vyresnius (nuo 10 m.) vaikus kviečia ir naujasis išskirtinis popieriaus teatro spektaklis „Galaktikos“, sukurtas Jūratės Trimakaitės. Tai pasakojimas apie berniuką Karolį, kurio gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp meilės kosmosui ir bendravimo sunkumų, kurie kyla dėl jo autizmo spektro sutrikimo. Jis pasaulį jaučia kaip intensyvią garsų, spalvų ir pojūčių mozaiką, mums įprasti dalykai jam atrodo svetimi ir sudėtingi. Karolis leidžiasi į keliones po įsivaizduojamą ir detaliai jo kambaryje vizualizuotą kosmosą, ieškodamas žmonių, kurie jį suprastų ir priimtų, nors jie pasirodo esantys visai šalia.
Turbūt energingiausias šiame sąraše – Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Emilių Emilis“ (NKDT), įkvėptas Astridos Lindgren knygos „Emilis iš Lionebergos“ ir skirtas 8–12 m. žiūrovams. Spektaklyje per daugybę nutikimų prisiliečiama prie žiūrovams artimų ir atpažįstamų situacijų. „Emilių Emilis“ kupinas humoro elementų, ypač daug nuoširdaus juoko vaikams kelia hipertrofuotas suaugusiųjų vaizdavimas: įtari, kategoriška mama, lyg iš animacinio filmo ar vaizdo žaidimo nužengęs tėtis, meškafonu komunikuojanti močiutė ar pikta kaimynė. Pasakojimas papildomas ne tik spalvingu scenovaizdžiu, sukurtu scenografės ir kostiumų dailininkės Simonos Davlidovičiūtės, bet ir aktyviu fiziniu judesiu – aktoriai scenoje važinėjasi riedučiais.
Teatro patirtys visais bręstančios asmenybės amžiaus tarpsniais prisideda prie komunikacinių, socialinių įgūdžių ugdymo, kurie vaikams svarbūs tiek mokykloje, tiek asmeniniame gyvenime. Šios patirtys skatina atviresnį žvilgsnį, vaizduotę ir kūrybiškumą.
