English
Žurnalų archyvas

Žibuoklė Martinaitytė. „Kaip vandenyne plaukioju toj muzikoj“

4 balandžio, 2021, Kotryna Lingienė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

„Paskolinkite savo ausis svajingiems lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūriniams“, – taip savo straipsnį apie Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės Žibuoklės Martinaitytės trečiąjį kūrinių albumą „Saudade“, pasirodžiusį visai neseniai, pavadino muzikos kritikas iš JAV Richardas S. Ginellas. Kaip vėliau pokalbyje pati pabrėš iš Kauno kilusi kompozitorė, gyvenanti Manhatane ir kasdien žvelgianti į Hadsono upę, klausyti kūrinių vėl ir vėl – itin rekomenduojama praktika. Tad įsijunkite „Saudade“ (albumą galite rasti „Spotify“), kurį išleido suomių įrašų kompanija „Ondine“, ir… na, neužsimerkite kol kas.

Lauros Bianchi nuotr. iš „Bogliasco Foundation“ archyvo

Žibuokle, kur Kaune jūs užaugote?

Gimiau Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, o į Kauną su tėvais sugrįžome, kai man buvo penkeri. Gyvenome Aukštuosiuose Šančiuose. Tiesa, vaikystėje dėl labai užimto tvarkaraščio ir įtemptų mokslų J. Naujalio muzikos mokykloje, į kurią įstojau šešerių, nebūdavo laiko per daug žaisti su draugais. Savo rajoną tematydavau iš ryto ir vakare, kai grįždavau nuo stoties ar viaduku aukštyn. Tai tos abi vietos labiausiai ir pažįstamos šiame rajone. Fiziškai daugiau laiko praleidau senamiestyje negu Šančiuose, mokykloje prabūdavau iki 18–19 valandos. 

Labai įdomus tas Naujalio etapas – bendramoksliai, dėstytojai. Jaučiat tą naujališkumą savyje?

Jaučiu tam tikrą nostalgiją praėjusiems laikams ir ypač tam laikotarpiui, kai eidavau į mokyklą. Visa situacija buvo gana romantiška, mokykla senamiestyje, prie pat Maironio paminklo, pastatas nuostabaus grožio ir architektūros, muzika visą laiką skambėdavo. Tai toks ryškus kontrastas su tarybine realybe, kad norėdavosi eiti į mokyklą, nebūti tame degtukų dėžutės dydžio penkiaaukščiame daugiabutyje. Nors tvarkaraštis būdavo užimtas, bet muzika pati leisdavo patirti laisvę. Visi mūsų mokyklos mokiniai būdavo laisvesni, ar bent jau mes taip įsivaizduodavom, už tuos visus kitus į normalias mokyklas einančius žmones. Mes galėdavom ir kitaip apsirengti, gaudavom stipendijas, buvom savarankiški, individualesni.

Kai studijavote fortepijono klasėje, ar turėjot noro ir laiko su klasės draugais pamaištauti, paklausyti ir šiuolaikinės muzikos, roko?

Klasiokai, ypač vaikinai, tai labai mėgdavo klausytis įvairių muzikų. Aš, tiesą sakant, nelabai. Kiek klasiokai padaužydavo pianiną ir tas roko ir metalo dainas pagrodavo patys, tiek aš tos muzikos ir buvau girdėjusi. O daugiausia – klasikinė muzika. 

Ir namuose?

Kol kartu gyveno brolis, tol būdavo įvairesnės muzikos, bet paskui jis išėjo į armiją, aš likau viena, tuomet patefonas buvo mano, plokštelės buvo mano, vien klasika. Galėdavau klausytis tos pačios plokštelės daugybę kartų. Jeigu užsileisdavau Bacho Mišias h-moll, tai klausydavausi kelis kartus iš eilės. Tėvai net galvodavo, kas man yra, kiek galima tų mišių klausytis. O žinot, kuo labiau pažįsti muzikos kūrinį, tuo labiau į jį reaguoji, lauki konkrečių vietų, tas patyrimas gilesnis negu vieną kartą paklausius. Skirtumas tik tas, kad tos visos roko ar popdainos tetrunka kelias minutes, o čia – dvi plokštelės pusės, daugiau nei valanda.

Lauros Bianchi nuotr. iš „Bogliasco Foundation“ archyvo

O kiek su muzika susiję jūsų tėvai? 

Tėtis buvo nepaprastai muzikalus, bet ne profesionalas. Dainuodavo labai gražiai, turėjo labai gerą klausą, grojo akordeonu, net yra dirigavęs kažkokiems chorams, bet buvo savamokslis. Jis man labai padėjo, nes tais laikais neturėjau metronomo, tai tėtis sėdėdavo ir mušdavo koja ritmą, būdavo mano metronomu. Tai be galo nuobodus dalykas, bet, matyt, jis labai norėjo, kad tą muziką aš toliau studijuočiau. 

Vilniuje, dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, turėjot laimę studijuoti pas tokias asmenybes, fantastiškus kompozitorius, kaip Bronius Kutavičius, Julius Juzeliūnas. Visgi kokie jie mokytojai? Ar jie buvo kelrodžiai, siūlė kryptis, ar plačiau atvėrė jums muzikos pasaulį? Kaip vyko tos studijos?

Gal labiau atvėrė tą muzikos pasaulį. Man irgi Kutavičiaus, pas kurį mokiausi dvejus metus, muzika be galo patinka, tikrai genialus kompozitorius. Bet viskas labai priklauso nuo asmeninio santykio tarp mokytojo ir mokinio, turi būti žodžiais nenusakomas ryšys, kuris leistų atsiverti – kad būtum atviras priimti informaciją, kurią dėstytojas suteikia, turi tuo žmogum pasitikėt ir tikėt. Sakyčiau, su profesoriumi Juzeliūnu mano kontaktas buvo stipresnis arba gal aš labiau subrendau ir dėl to buvo lengviau viską priimti. Profesorius Juzeliūnas labai skatino laisvę ir individualumą, visiškai neribojo jokio stiliaus muzikos, pasakydavo pastabų, bet tikrai nekreipdavo dėmesio, neribodavo stilistinių apsisprendimų. 

Stodama į akademiją jau buvote parašiusi simfoninį darbą. Įdomu, kad taip anksti ėmėte rašyti orkestrui. Kiek tenka kurti kamerinės muzikos, kūrinių vienam instrumentui? Ar visgi tikit, kad instrumentų visuma ir darna atskleidžia jūsų idėjas geriausiai? 

Tenka kurti daug kamerinės muzikos, ir soliniams instrumentams, ir dviem ar trims. Tai vis tiek populiaresnis žanras, negu orkestrinė muzika. Bet su metais pradedu suprasti, kad mano stilistika geriausiai pasireiškia per orkestrinę muziką, nes aš labai mėgstu sluoksniuoti tam tikrus dalykus, o kuo daugiau instrumentų turi, tuo daugiau gali sukurti sluoksnių. Todėl manau, kad orkestrinė muzika yra mano pats mylimiausias instrumentas. Jeigu turiu galimybę, tada jam ir rašau. 

Save priskiriat prie šiuolaikinės muzikos kūrėjų ar akademinės? Kaip reikėtų jus tiksliai įvardyti?

Galima ir taip, ir taip. Kas yra šiuolaikinė muzika? Tai ta, kuri rašoma dabar. Kas yra akademinė muzika? Ji atėjusi iš tam tikros klasikinės tradicijos. Ją kuria žmogus, kuris studijavo, kuris įsigilinęs į visus jos aspektus, elementus ir formavimo principus. Nebūtinai akademinė yra siaurų pažiūrų ar neprieinama kitiems, bet ji labiau parodo žmogaus išsilavinimą.

Kiek esat reikli kūrinių įrašams? Ar daug diskutuojat su atlikėjais, dirigentais, orkestrų vadovais, garso režisieriais? Mačiau, praėjusią vasarą, įrašinėdama kompaktinę plokštelę „Saudade“, dirbote su „Baltic Mobile Recordings“, – jiedu taip pat yra viešėję šio žurnalo puslapiuose. 

Taip, Vilius ir Aleksandra Kerai yra tiesiog tobuli garso inžinieriai. Su jais dirbti ne tik malonumas, jie yra ir nepaprastai reiklūs. Ne kompozitoriaus atžvilgiu, bet muzikantų. Jie iš kompozitoriaus tiesiog prašo dėmesio, bet iš muzikantų išreikalauja visko iki smulkiausių detalių. Aš, kaip kompozitorė, savo įrašų metu gal net nedrįsčiau pasakyti tokių techninių pastabų, kurios atrodo smulkmeniškos, arba skirti daug laiko tam, kad kartu sugrot vieną akordą… Vis tiek labiau rūpinuosi, kad ta muzika įvyktų, kad rastųsi tėkmė, magija. Būtent Aleksandra Kerienė yra labai reikli, ji ir su partitūra viską įrašinėja. Toks derinys – kompozitoriaus, kuris bando bendrą vaizdą apžiūrėti, ir garso režisieriaus, kuris išsireikalauja tikslumo, – gali būti sėkmingas. Nepaprastai pasisekė, kad galėjau dirbti su tokiais muzikantais ir garso režisieriais. Ypač noriu pagirti dirigentę Giedrę Šlekytę, nes mūsų Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras šitos jaunos dirigentės rankose skambėjo tiesiog fantastiškai. Nuoširdžiai prisipažinsiu: ne tiek daug kartų esu girdėjusi tą orkestrą taip gerai skambantį, kaip tuose įrašuose. Gal jie labai stengėsi, gal dirigentės charizmatiška asmenybė, nežinau, bet kažkas tvyrojo ore. O gal dėl to, kad po pirmosios karantino bangos visi buvo labai pasiilgę muzikos, grojimo kartu?

Kaip išmatuoti tą muzikos sėkmę? Jūsų biografija nuspalvinta stipendijų kalnais, koncertų salėmis, albumais, apdovanojimais, bet kas jums pačiai pasako, kad padarėt gerą darbą? 

Aš niekada nemanau, kad padariau geriausią darbą. Tas variklis varo ir stumia į priekį, nes niekada nesi iki galo patenkintas. Žinai, kad gali geriau, žinai, kad įmanoma. Tai perfekcionizmo siekimas, kuris yra įdiegtas nuo vaikystės, o galbūt ir nepilnavertiškumo kompleksas? Net jeigu ir taip, šiuo atveju kompleksas labai naudingas, nes stengiesi pranokti pačią save. Stengiesi, kad kiekvienas kūrinys būtų žingsnis į priekį tavo trajektorijoj, nebūtinai kitų akimis žvelgiant. O kas yra sėkmė?.. Aš pati sau įsivardiju, kad sėkmė – kai gali daryt, ką nori, ir už tai gauti pinigų. Kai turi pakankamai užsakymų ir pakankamai laisvės tas idėjas įgyvendinti, kai niekas tavęs neriboja užsakymais, kuriuos darytum tik dėl pinigų. 

Lauros Bianchi nuotr. iš „Bogliasco Foundation“ archyvo
Lauros Bianchi nuotr. iš „Bogliasco Foundation“ archyvo

Kalbant apie jūsų albumą ir kūrinį „Saudade“, aš labiau gyvenime naudoju vokišką žodį „weltschmerz“ , kuris, manau, yra panašios reikšmės. Lietuviškai trumpai sunku nusakyti tą neapsakomą liūdesį ir neaiškų ilgesį. Drįsčiau sakyti, kad kurdama „Saudade“ išpranašavote periodą, kurį mes gyvenam dabar jau metus. 

Pati idėja mane aplankė 2019 m. pradžioje, stebėjausi, kodėl tokia mintis, kokia ji abstrakti ir man netinkanti tuo laikotarpiu. Tai buvo festivalio „Gaida“ užsakymas. Paskui idėja mane persekiojo, persekiojo, ir kai jau parašiau tą kūrinį, žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, koks jis, paprastai kalbant, tamsus ir liūdnas. Galvojau, kas čia dabar, kas čia darosi, bet pasvarsčiau, kad tokia muzika pas mane atėjo, tai tegu ir lieka. Paskui išgirdau premjerinį atlikimą ir supratau, kad gal kažkas įvyks labai sunkaus mano gyvenime, mano artimųjų gyvenime, gal kokia mirtis ar panašiai, nes tikrai atrodė labai pranašiška. O dabar viskas labai aišku – tai tiesiog buvo ateinančio laiko nuojauta. Menininkai labai jautrūs, mes galim pagauti ateinančių dalykų užuominas, net jų sau neįvardydami. Tiesiog pagauni tą jausmą, nesupranti, ką jis reiškia, bet sužinai po laiko. Nežinau, ar ką nors pakeistų, jeigu suprastum iškart. 

Prisipažinsiu, tą kūrinį išgirdau jau tikrai sunkiu karantino momentu sausio mėnesį, ir mane jis atgaivino, suteikė vilties. 

Taip, jo forma tokia – į antrą pusę prasideda labai aktyvus veržimasis, tame veržimesi ir yra ta gyvenimo jėga, nebūtinai optimizmas kaip paprastas optimizmas, bet stipri gyvybinė energija, kuri tave tikrai išves iš tos tamsos ir atves nebūtinai į šviesą, bet į kažką kita. 

Viltis. 

Taip, viltis. 

Jūs ir mūsų pokalbio metu mėlynai apsirengusi. Mėlyną spalvą tikrai girdžiu ir jūsų kūryboje, jūsų varde ji užkoduota ir albumų viršeliuose, ir pavadinimuose. Kaip jūs matot, girdit ir jaučiat tą mėlyną spalvą? Kodėl ji tokia svarbi jūsų gyvenime?

Viskas, aišku, prasidėjo nuo vardo, o paskui jau – kokį kūną, kokias sąlygas gauni, su tuo ir dirbi. Nepradėsi keisti savo akių spalvos, jeigu mėlynas akis turi, tai mėlyna natūraliai tampa pati gražiausia spalva. Man mėlyna asocijuojasi su begalybe. Tiek dangus, tiek vandenynas arba jūra yra begaliniai toliai, net ir tolumos spalva yra mėlyna, kalnai tolumoje  atrodo mėlyni. Tai toks neapčiuopiamumas… Ir tas begalybės pojūtis mėlynoj spalvoj, tarsi ji neišsemiama, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Taip galvoju ir apie muziką. Nors kūriniai turi pradžią ir pabaigą, bet per visą mano gyvenimą vis tiek eina kažkokia viena muzika, man dar neaišku, į kurią pusę ji eina, bet yra tas begališkumas. Aš irgi kaip vandenyne plaukioju toj muzikoj ir kažką, ką sugebu, kitiems dar perduodu.

Jei turėtumėt galimybę surengti savo muzikos koncertą atviroje Kauno erdvėje, kurią erdvę pasirinktumėte? Jeigu neribotų orai ir visa kita…

Santakoj tarp dviejų upių, Nemuno ir Neries, tai tokia specifinė erdvė. 

Kad mėlyna suptų iš visų pusių. 

Taip, dangus juk irgi mėlynas.

zibuokle.com

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.