Vytautas Jakelaitis, kaunietis iš Aukštųjų Šančių, „emigravęs“ į Vilnių – gidas ir motokeliautojas, technikos istoriją iš knygų perkeliantis į gyvus maršrutus. Dieną jis – Energetikos ir technikos muziejaus darbuotojas, o vakarais ir savaitgaliais – laisvai samdomas vedlys po automobilių muziejų, elektrinę ir miesto užkaborius. Kai nekuria maršrutų savo asmeniniame gido ir motokeliautojo projekte „VyTours“, dar groja trombonu mėgėjiškame pučiamųjų orkestre. Motociklizme jis renkasi ne „baikerystę“, o mototurizmą – ramią, smalsią eigą, kur svarbiau matyti, o ne nutrūktgalviškai lakstyti. Šią vasarą Vytautas, sekdamas tarpukario nuotykių ieškotojų Mato Šalčiaus ir Antano Poškos pėdsakais, nuturistavo nuo Žaliakalnio iki Atėnų.
Pirmasis Vytauto kelias buvo muzikinis: smuikas, paskui birbynė, vėliau – chorinis dirigavimas ir daug fortepijono. Buvo ir armija. „Atrodė geriau ne kalnuose su modžahedais kariauti, o kariuomenės orkestre groti“, – prisimena jis. Vis dėlto labiau traukė technika, automobiliai ir to meto kompiuteriai. „Pradėjau nuo pardavėjo, po truputį kilau laiptais, vadovavau vidutinio dydžio įmonei.“ Vėliau – aviacija, IT. O tada?
„Žinot, pagal naujas teorijas mes gyvenam ilgiau, negu mums skirta fiziologiškai ir psichologiškai. Todėl profesijos keitimas pailgina susidomėjimą tuo, ką darai, apskritai pačiu gyvenimu.“ Galiausiai Vytautas sau pasakė: užtenka, noriu pensijos – ir taip prasidėjo gidavimas.
„Pardavėjas visada moka papasakoti istoriją“, – teigia Vytautas. Jam tėvas įskiepijo smalsumą technikai, istorijai, mokslui. Todėl ir ekskursijų kryptys ne klasikinės: „Vilniaus tiltai per Nerį“, geležinkelio istorija, Pavilnys. „Nesistengiu konkuruoti, kur visi, – senamiestyje. Man miestas įdomus kaip infrastruktūros organizmas.“
Bet grįžkim prie motociklo.
Automobilio šeimoje neturėjo, bet buvo motociklas. Su juo važiuodavo į sodą Gervėnupyje, į mišką grybauti. „Esu labiau nuotraukose užfiksuotas su tuo motociklu, nei atmintyje“, – šypteli jis. Vėliau tėvas pateko į avariją, ir mama ilgam „uždraudė“ motociklą. Tik 1988-aisiais kieme vėl atsirado raudona „Jawa“ – su ja Vytautas ir išmoko važiuoti, kartais neoficialiai pasiimdavo. Automobilio vairuotojo pažymėjimą jis gavo, bet motociklo kategorijos – ne: „Grynas tingumas. Reikėjo pasiskolinti motociklą egzaminui, Vilniuje trūko draugų, iš Kauno vežtis tingėjau – taip ir baigėsi.“ Dvirãtis variklis iš gyvenimo dingo ilgam ir grįžo tik prieš penkerius metus. „Žmona nesidžiaugė. Kartą pasakė: „Na, gerai, apsidraudi penkiems milijonams ir daryk, ką tu nori“, – juokiasi Vytautas. Bet noras nugalėjo – motociklas vis tiek atsirado.
Šiandien garaže – du motociklai ir motoroleris. Mieste patogiausias – pastarasis. „Man motociklas – priemonė keliaujant įveikti ilgesnį maršrutą ir daugiau pamatyti.“ Vos išsilaikęs teises, jis iškart sėdo ir važiavo. Nuosavo dar neturėjo – draugas Raimondas Biguza paskolino pirmos kartos „Royal Enfield Himalayan“. Maršrutas ne grandiozinis, bet tikras: Baltijos šalys, Lenkija, palapinės, nakvynės. Vėliau, jau su savuoju, – Vilniaus apylinkės, Lietuva, vėl Lenkija, kitos Baltijos šalys. Atsirado priekaba motociklui gabenti: „Man labiau patinka žvyrkeliai, šalutiniai keliai. Priekaba leidžia nesikankinti – atsiveži ten, kur įdomu, ir važinėji.“
Į Vytauto gyvenimą Matas Šalčius įvažiavo netikėtai. Per savitarnos garažą „Rūdys nemiega“ pažįstamas žurnalistas Viktoras Jakovlevas laimėjo Prienų rajono savivaldybės Mato Šalčiaus premiją. „Pamačiau – ir nusikėliau Šalčiaus knygą iš lentynos. Skaitydamas žymėjausi taškus žemėlapyje: per kuriuos miestus važiavo, kurie tiltai, kurios sienos.“ Prisidėjo Rimo Bružo ir Aurimo Mockaus filmas „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, paskui – bibliotekos ir archyvai. Iš to gimė idėja pakartoti jų kelionę: „Taip ir padariau. O toliau – realu tęsti iki Teherano, gal ir iki Indijos.“
Šalčius ir Poška – du skirtingi, bet vienas kitą papildantys charakteriai.
Matas Šalčius buvo trylika metų vyresnis ir iki tos kelionės jau apkeliavęs aplink pasaulį: 1914 m. pasitraukė į Rusijos imperiją, nusigavo į Vladivostoką, persikėlė į Ameriką, 1918–1919 m. grįžo į Lietuvą. Jis – vienas Šaulių sąjungos steigėjų, ELTOS antrasis vadovas, Turistų sąjungos iniciatorius. Po 1926-ųjų perversmo susikivirčijo su tautininkais – kelionė jam tapo nauju startu.
Antanas Poška – gimęs 1903 m., jo raktas – esperanto. Berniukas iš Saločių Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas vienuolikos ar dvylikos, jau vertėjavo vokiečių daliniams ir padėjo išlaikyti šeimą. Paauglystėje susirašinėjo su pasaulio esperantininkais (net su Berlyno policijos viršininku), konfliktavo su kunigu dėl neaiškių knygų (tas bandė jas sudeginti), išvykęs į Kauną glaudėsi „Žiburėlio“ bendrabutyje ir dirbo statybose. 1926 m. startavo Kauno radiofonas: esperanto laidas turėjusiam vesti kanauninkui Dambrauskui-Jakštui susirgus, Poška jį pavadavo taip gerai, kad laidos liko jam. Jos buvo skirtos ne vien Lietuvai – transliacijos sklido Centrinėje Europoje, mezgėsi ryšiai Skandinavijoje. Esperanto veikė kaip socialinis tinklas – su kontaktų paieškomis, biurokratijos mazgais, nakvynėmis ir tiesiog galimybe susikalbėti, kai anglų dar nebuvo lingua franca.
1929 m. lapkričio 20 d. Matas Šalčius ir Antanas Poška išvyko iš Kauno. Iki Atėnų – motociklu, iš ten – laivu į Egiptą, toliau vėl motociklu. Ties Teheranu jų motociklas FN pradėjo irti – problemos pasipylė jau artėjant prie Graikijos. Antanas sunkiai susirgo. Matas, jau nuvažiavęs į Teheraną, grįžo, pardavė Poškos motociklą ir tęsė kelionę vienas. „Įsivaizduoju, kad Matas svarstė paprastai – kam geram daiktui prapulti?“ – sako Vytautas. Bet abu pasiekė Indiją: Šalčius – greičiau (apie 1930 m. vasarą), Poška – vėliau (apie 1931-uosius). Poška ten baigė universitetą, dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, įgijo autoritetą; ryšius su Indija išlaikė iki mirties 1992-aisiais.
Kodėl šiandien – „Enfieldas“, o ne istorinis FN? Šalčius su Poška važiavo FN M67B (500 cm³) – belgiško ginklų giganto motociklu. „Jie buvo drąsūs ir technikoje – pirmieji pasigamino keturių cilindrų motociklą“, – pasakoja Vytautas. Būtent M67B jis ieškojo muziejuose ir kolekcijose: Lenkijoje žinomas egzempliorius tuo metu buvo pilnai išardytas kapitaliniam remontui; po vieną „gyvą“ esą turi Vokietija ir Olandija. „Royal Enfield Himalayan“ Vytautas pasirinko dėl dviejų priežasčių: „Pirma – „Enfieldas“ motociklus gamino tada ir dabar, tad istorinė paralelė sąžininga. Antra – Šalčius su Poška važiavo nauju motociklu; tad važiuoti šiandienos technika ne apgaulė, o logiška tąsa.“
Kasdienybė aniems buvo sudėtinga: degalų trūko, jų kokybė buvo prasta. Artėdami prie Graikijos užpylė netinkamo tepalo ir sugadino pompą – variklis kaisdavo, kas pusvalandį reikėdavo stoti, išsukti žvakę, į cilindrą per žvakių angą įpilti tepalo. Per dieną pavykdavo įveikti vos 30 kilometrų – ir tai būdavo pasiekimas.
Vytautas savo kelionę sąmoningai derino prie istorinio ritmo: 35 dienos iki Atėnų, su „stotinėmis“ Prahoje ir Sofijoje. Atgal – per 2,5 dienos. „Tai ir yra didžiausias skirtumas: sienos šiandien beveik nematomos, biurokratijos mažiau, kalbos barjeras nyksta.“ Maršrutas šiuolaikiniam keliautojui tapo kitoks – greitesnis, paprastesnis, bet ne prastesnis.
„Norėjau pajusti, kaip tarpukaris skamba ore, – sako Vytautas. – Todėl, be žemėlapių, tyrinėjimams pasitelkiau ir spaudą. Per ją atsivėrė istorinis fonas – nuo Georges’o Clemenceau mirties iki Lenkijos vyriausybės krizės; nuo Trianono šleifo Vengrijoje iki Osmanų imperijos palikimo Bulgarijoje ir Graikijoje. Patiri ne tik tai, kur jie važiavo, bet ir per ką važiavo. Juk apie Lietuvai netolimų šalių istoriją žinome nedaug, tad ši kelionė dar ir užpildė mano istorinių žinių spragas.“
Keliaudamas jis netroško tiesiog „prabirbti“ – norėjo artefaktų. Iš čia sprendimas fotografuoti juostomis, šimtamete „Agfa“. Fotografas Romualdas Vikšra padėjo rasti veikiantį aparatą, fotomedžiagų įmonė padovanojo juostų. „Išfotografavau 20 juostų po 8 kadrus – savo kelią ir vietas, kur laikosi tarpukario faktūra: tiltai, pakelės, pastatai. Tai kitas ritmas – pirmiau apsisprendi, po to spaudi.“ Ieškant vaizdų iš istorinės kelionės, paaiškėjo, kad nuo Kauno iki Atėnų išlikusi vos viena nuotrauka; Mato Šalčiaus archyvuose – daugiausia Indijos ir Indokinijos kadrai. Dar liūdniau su Antano Poškos palikimu: dalis jo fotoarchyvo, regis, pražuvo (perkėlus iš esperantininkų patalpų į Vilniaus savivaldybės sandėlį, o vėliau, ko gero, į Kariotiškių sąvartyną). „Vis dar tikiu stebuklu – kad galbūt kažkam nekilo ranka visko išmesti ir tos dėžės guli kur nors palėpėje.“
Vytauto nakvynės buvo įvairios: daugiausia ekonominės klasės viešbučiai, kelios naktys pas motociklininkus Lenkijoje (kontaktus rado rašydamas į miestus, kuriuose nakvojo Šalčius ir Poška). Vienoje per „Bunk-a-Biker“ apsistojo pas vietinį motociklininką: mažas butas, kilimas ant grindų – ir durys atviros, nes abu važiuoja dviem ratais. Vengrijoje suveikė esperanto – miestą aprodė bendruomenės narys, buvęs banko vadovas, nuvedė į šiltuosius baseinus. Planuotos viešos paskaitos motociklininkams ir esperantininkams šįkart neįvyko – atostogų metas. Tačiau atsivėrė Lietuvos ambasados Prahoje, Vienoje, Budapešte ir Atėnuose: „Žmonių nebūdavo minios, bet priėmimas – labai šiltas. Ir svarbiausia – kalbi ne tik apie maršrutą, bet ir apie Lietuvą šiandien.“
Šios kelionės paskutinis taškas – Pirėjo uostas. „Iš čia noriu tęsti, – sako Vytautas. – Idealu būtų atsigabenti motociklą ir laivu persikelti į Egiptą. O toliau prasideda administracinės realijos: Izraelis, Sirija, Irakas, Iranas – jau ne Europa. Teks nukrypti nuo istorinės trajektorijos ir rimčiau pasiruošti. Bet įmanoma.“
Ko išmokė kelias? Pirma – pasiruošimas kuria kokybę: archyvai, spauda, kontaktai. Antra – improvizacija dovanoja atradimų: nakvynės ant kilimo, atsivėrę baseinai ir ambasados. Trečia – šiandien keliauti gali kiekvienas: sienų mažiau, biurokratija traukiasi, o kalbų barjerą įveikia technologijos. „Reikia tiesiog sėsti ir važiuoti.“
Paklaustas, ar Šalčių su Poška laikytų pirmaisiais nomadais (baikerių žargonu, individualistais atskalūnais), Vytautas papurto galvą: „Apaštalai – taip juos vadinčiau. Žinios nešėjai. Ėjo į nesaugų, nežinomą kelią ir kalbėjo apie Lietuvą tada, kai mažai valstybei dar reikėjo išmokti būti girdimai.“
