Mažiausia Kauno seniūnija Gričiupis ne visiems žinoma, tad minint ją tenka patikslinti – čia ta teritorija aplink KTU studentų miestelį. Naujų mokslo metų proga šią, tūkstančiams Kaune aukštąjį mokslą krimtusių, kremtančių ir krimsiančių brangią vietą, o ir paties studentišką kelią aptariame su vienu Lietuvos architektūros vilkų Vytautu Dičiumi. Jis sako Kaune palikęs bene svarbiausius ir ryškiausius savo kūrinius.
94-erių sulaukęs mano pašnekovas gyvena sostinės Antakalnyje, kur jį ir aplankėme. Prie pokarinio Kauno plėtros jis prisijungė 1956 m. kaip Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektas ir čia gyveno iki 1971 m.
Ir aš, ir Vytautas, abu pasipuošę kunigaikščių vardais, gimėme nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje. Tik pašnekovas daugiau nei 60 metų anksčiau – 1930 m. Vyžuonose, Utenos rajono savivaldybėje, Aukštaitijoje. Čia architektas praleido vaikystę, pradėjo lankyti mokyklą.
„Iš Amerikos grįžęs tėvas ten nusipirko seną nedidelį dvarelį ir 80 ha žemės. Buvęs dvarininkas išvyko į Lenkiją gavęs valdžios kompensaciją. Žemių anksčiau buvo daugiau, bet po Žemės reformos likusios buvo padalintos keturiems savanoriams. Dabar Baravainių dvaro, kuriame užaugau ir mano tėvas ūkininkavo, nelikę nė pėdsako“, – prisimena architektas.
V. Dičiaus tėvas čia grįžo po Pirmojo pasaulinio karo vakarų fronte, amerikiečių pusėje. Sako, sutaupęs pinigų norėjo padėti Lietuvai. Iš užsienio atsivežė veislinių gyvulių, daugiausia kiaulių bei kalakutų. Pradėjęs bendradarbiauti su vietos įmonėmis sparčiai eksportavo savo produkciją į užsienį, plėtė ūkį ir verslą.
Kelias į architektūrą
Turbūt nereikia per daug spėlioti, kaip sekėsi verslesniems, daugiau žemių turėjusiems ūkininkams atėjus karui bei pirmajai sovietinei okupacijai. Prasidėjo žemių nacionalizavimas, priverstiniai sovietiniai rinkimai, deportacijos ir kitos tragedijos. Ypač ryškiai Vytautas prisimena miestelio aikštėje stribų vis paliekamus partizanų lavonus, kuriuos vietiniai bijodavo pasiimti, kad tik nenukentėtų.
„Atėjo karas, ir baigėsi mano katino dienos. Tėvas gavo 8 metus kalėjimo. Palikom namus, išėjom pas motinos brolį, mačiau, kaip stribai viską vogė. Galiausiai išvykau į progimnaziją Utenoje. Bet ten žinojo, kad aš buožės vaikas, ir ore tvyrojo nemalonumai. Persikėliau į Anykščius kaip bežemių sūnus, konspiracijoje“, – jautriai prisimena Vytautas.
Gero mokytojo dėka pavyko gauti švarią charakteristiką, lemtingą stojant į aukštąją mokyklą. Tuomet Vytautas iškeliavo į Vilnių: miestas iškart padarė milžinišką įspūdį, tokios architektūros nebuvo matęs. Visgi lengva nebuvo, nes mokslai karo metu nebuvo patys nuosekliausi.
Apėjęs visus institutus V. Dičius pasirinko Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademiją). Kaip pats sako, 1949 m. jie į kursą įstojo 8-iese, o dabar gyvi yra tik du. Architektas primena, kad visa tai vyko dar aktyviai veikiant partizanams, miško brolių kūnams dar krintant miestų gatvėse. Tarp įstojusiųjų buvo ir vienas, kuris vietoje studijų grįžo į mišką.
Atvykimas į Kauną
1955 m. būsimas architektūros klasikas baigė studijas. Užsimena, kad būta daug absurdo: keistų marksistinių paskaitų, atvežtinių dėstytojų, pokario sunkumų.
„Nepaisant to, visuomet vienaip ar kitaip priešinomės. Ypač tai rusiškai architektūrai. Tai buvo mums svetima. Aš esu kartos, iš kurios atėmė viską: ne tik materialius dalykus, bet ir gražiausius gyvenimo metus, jaunystę. Su ta mintimi tiek aš, tiek kiti užaugome kovingi. Ir visa tai mūsų apiplėšta laisvų tarpukario vaikų karta atsinešėme iki pat Sąjūdžio“, – sako V. Dičius.
Iš kur tuomet sėmėsi įkvėpimo? Interneto, žurnalų, stažuočių į Vakarus juk nebuvo. Atsakymą išgirstu vos uždavęs klausimą, be pauzės: didžiausias įkvėpimas jauniems architektams buvo Kauno architektūra, iškilusi nepriklausomybės metais. Vėliau, atėjus N. Chruščiovui, jau buvo leista projektuoti moderniau ir aktualiau.
„Žmona jau ruošėsi gimdyti, o mes neturėjome kur gyventi, nuomojomės mažą kambariuką. Jos tėvai gyveno Kaune, K. Petrausko name. Apsigyvenome ten ir mes. Ir iš viso tame name praleidome apie 13 metų. Mane paskyrė į Miestprojektą, pradėjau normalius darbus. Iki tol Vilniuje dirbau neįdomų labiau administracinį darbą“, – tęsia architektas.
Galima teigti, kad nuo šios akimirkos prasideda bene ryškiausias architekto kūrybinis etapas. Čia jis pradeda dirbti su kitais Kauno klasikais: Algimantu Mikėnu, Algimantu Sprindžiu.
Studentų miestelio idėja
Čia punktyriškai paminima kūrybinė biografija plačiau pristatoma Algimanto Mačiulio knygoje „Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu“ (VDA leidykla, 2018), bet mūsų žurnalo studentiško numerio tikslais su architektu aptarsime tik dab. KTU studentų miestelio projektavimą, statybas bei įsikūrimą.
Nors daug Kauno akademinio elito arba pabėgo į Vakarus, arba buvo išvežti į Rytus, Vytauto Didžiojo universitetas tęsė savo veiklą ir po reorganizacijos išsibarstė po įvairius pastatus Kauno miesto centre. 1950 m., VDU virtus Kauno politechnikos institutu, rektoriumi tapo Kazimieras Baršauskas. Praėjus sunkiems pokario metams, rektorius ėmėsi iniciatyvos kurti naują akademinį miestelį. Gavus Vyriausybės pritarimą, Kauno miesto Vykdomasis komitetas paskyrė 64 ha sklypą Žaliakalnyje. Nors daug kur galima rasti informacijos, kad sklypo generalinį planą rengė architektų komanda, tačiau, pasak pašnekovo, daugiausia darbų jis nudirbo vienas pats. Per nepilną dešimtmetį buvo sukurtas vientisas sovietinio modernizmo architektūrinis kompleksas. Liko nepastatyti tik paskutiniai didžiausi Lengvosios pramonės fakulteto rūmai.
Teritorijos apsibrėžimas
„Sklypas pasirinktas neatsitiktinai. Čia universiteto reikmėms jau buvo perduota chemijos laboratorija, buv. Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, projektuota Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Šalia, Vydūno alėjoje, jau radau ir tris stalininius bendrabučius. Tolimesnė teritorija vis dar nebuvo užstatyta, tuo metu tai buvo miesto pakraštys“, – sako Vytautas.
Iki įsikuriant studentų miesteliui šioje teritorijoje tarp Girstupio ir Gričiupio slėnių buvo nemažai Kauno tvirtovės palikimo: baterijų, pylimų, pralaidų ir t. t. Pvz., dabartinio KTU Cheminės technologijos pastato vietoje, beveik ant A. Baranausko gatvės, anksčiau dunksojo bunkeriai, gynybinės baterijos. Prisitaikyti vertė ir jau minėti upių slėniai, įrėminę teritoriją.
„Mūsų teritorija buvo viršuje, į šlaitus nesileidome. Viskas, išskyrus naujesnius pastatus, t. y. Dizaino fakultetą, dab. Santakos slėnį, tai yra objektus, prie kurių nedirbau, iškilo ir yra ten, kur aš ir sugalvojau rengdamas autorinį generalinį planą. Šiek tiek pasikeitė tik pastatų konfigūracijos, nes apimtys ne visuomet buvo žinomos. Pasirinkau laisvą, paviljoninį išplanavimą“, – tęsia V. Dičius.
Beje, šiek tiek anksčiau už KPI studentų miestelį pradėjo kurtis kitas studentų miestelis Noreikiškėse, dabartinėje Akademijoje (apie jį „Kaunas pilnas kultūros“ rašė 2018 m. lapkritį, – red. past.). Visgi architektas sako, kad vienas kito jie neįkvėpė ir idėjų nenusižiūrinėjo, nors apskritai pavyzdžių bei įkvėpimo trūko.
Trūko ir viso kito, įskaitant statybines medžiagas. Bijota, kad baigus statybas nebus už ką pastatus įrengti, reikėjo pinigų laboratorijoms. Nepaisant prastos to meto statybos darbų kokybės, sukurtas architektūriškai vertingas vakarietiško tipo modernistinės architektūros ansamblis. Daug kur minima, kad jame pastebima „bauhauzinės“ estetikos atgarsių, tačiau, kaip teigia pats autorius, – tai visiškas funkcionalizmas.
Prisidėjo ir akademinė bendruomenė
KTU muziejaus atsiųstoje informacijoje rašoma, kad prie V. Dičiaus idėjų įgyvendinimo prisidėjo nemaža dalis pačios tuometinio instituto akademinės bendruomenės. Užmojai pradėti įgyvendinti nuo Statybos (dabar – Statybos ir architektūros, – red. past.) fakulteto, kuris tuo metu glaudėsi prasčiausiose patalpose. Pasakojama, kad šio fakulteto profesorius Kazys Šešelgis, Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas, buvo atsakingas už teritorijos planavimą. Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms.
Kaip tuomet buvo įprasta, nemažai sunkių darbų atliko patys studentai. Po pirmo kurso jie aprašinėdavo darbų specifikas. Po antro gaudavo keturių savaičių darbinę praktiką ir turėdavo pakeisti statybininkus. Po trečio vykdavo 7 savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais, arba brigadininkais, o gabesnieji net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirto kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.
Palikimo netrūksta
Per mažiau nei 15 metų Vytautas Dičius paliko gilų įspaudą Kaune. Visai neseniai renovuoti, kai kur ir rekonstruoti, KTU studentų miestelio pastatai rodosi estetiškai nepavargę ir puikiai toliau atliekantys savo funkciją. Esamą architektūrinį ansamblį vis papildo nauji inkliuzai, kurių paskutinis, projektas „M-Lab“, įsikūręs vietoje pramogų centro „Kolegos“, atidarytas pernai.
Netoli šio komplekso yra ir Vytauto projektuoti Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros rūmai, geriau pažįstami „Girstupio“ vardu. Šis objektas, kaip teigia autorius, ypač svarbus dėl dviejų dalykų: pirmojo 50 m uždaro baseino ir anksčiau nematyto tipo prekybos centro.
Ne mažiau įdomūs ir V. Dičiaus projektuoti prekybos rūmai „Buitis“, stovintys sudėtingos konfigūracijos sklype prie autobusų stoties. Nors dabar fasadas ir pakeistas, esminiai pastato tūriai, formos liko nepakitę. Sovietmečiu tai buvo visiška naujovė: vienoje vietoje galėjai įsigyti visko, ko reikia namams.
Na, o vyresnės kartos skaitytojai dar prisimins ir V. Dičiaus kurtus interjerus restoranams, pvz., „Orbitai“ ir „Tulpei“. Visgi kaip svarbiausią savo kūrinį architektas pamini Trakuose buvusią, taip pat neišlikusią, kavinę „Nendrė“. Ten sakė sukūręs viską nuo A iki Z.
