Kad ir kiek visko mokame, retas gali didžiuotis, kad knygas skaito tik originalo kalba. Lygiai taip pat nedaugelis atpažintų gatvėje žmogų, kuris lietuviškai prakalbino įsimintiniausius grožinės literatūros herojus ar istorines asmenybes. Rašytojų portretai neretai puošia viršelius, o štai vertėjai – šešėliniai, bet itin svarbūs knygų pasaulio žaidėjai. Tiesa, vilnietis Vytas Dekšnys priklauso ir Lietuvos rašytojų sąjungai, jo eilės kolegų dėka kalba įvairiomis pasaulio kalbomis.
Susipažinome pasikalbėti apie tą viešumoje retai nuskambantį procesą – vertimus iš lenkų, čekų, ukrainiečių, baltarusių kalbų. Beje, kartu su „Kauno literatūros savaitės“ kolegijos nariu Mariumi Buroku V. Dekšnys rengia baltarusių poezijos almanachą. Apie tai – kuria nors kita proga.
Niekad nieko gero neišeis, vien tik įsikibus pažodinio atitikimo.
Kad jau susisiekėme artėjant Kauno literatūros savaitei, pirmiausia papasakokite, kaip jūs – ir kaip vertėjas, ir kaip skaitytojas – jaučiatės įvairiose knygų ir skaitymo mugėse, festivaliuose, pristatymuose? Laukiate tokių renginių?
Kaip kada. Knygų mugėse gal ir ne itin jaukiai jaučiuosi – mano vidinis introvertas kenčia. Tačiau mielai važinėju į Druskininkų poetinius rudenis, dalyvauju Poezijos pavasariuose, kur mastai ne tokie dideli. Nesu jau toks užsidaręs, kad visai į jokį renginį nenueičiau, bet didelėje masėje tam tikro nejaukumo yra.
Ar tai stereotipas, kad daugelis vertėjų ir rašytojų dirbdami įpranta būti vieni ir todėl mugės nuotaika nebūtinai sutampa su vidine būsena?
Kažkiek tiesos yra. Tokį darbą dažniausiai renkasi introvertiškesnio būdo žmonės, bet viskas priklauso nuo nuotaikos. Va, visai smagiai eidavom pabendrauti į „Kitų knygų“ stendą mugėje – tai buvo traukos taškas, į kurį sueidavo visa artima kompanija ir masių keliamas nerimas nublankdavo. Gal ir boheminio bendravimo būdavo.
Kauno literatūros savaitėje viešės vidurinės kartos baltarusių prozininkas Viktoras Martinovičius, su kurio naujausiu romanu „Revoliucija“ protestų metu masiškai fotografavosi baltarusių jaunimas. Jūs esate išvertęs romano ištrauką. Pats festivaliui pasiūlėte?
Ne, tai buvo organizatorių idėja. Martinovičius įdomiai susiskaitė, bet tai ne ta literatūra, prie kurios mane trauktų. Tai gera populiarioji literatūra, bet tokią verčiu ne iš pašaukimo. Žinoma, toks darbas visgi nėra nemalonus.
Žinote, būna knygų, kurias perskaitęs sakai: o, šito būtinai reikia, ir jau žinai, kad jausi malonumą versdamas. Kad ir ukrainietis Serhijus Žadanas man iškart prilipo. Kažkoks kabliukas ten yra.
Kai pasitaiko atrasti autorių, kurių vertimą ir išleidimą Lietuvoje inicijuojate, tai jau šiek tiek ir agento darbas, tiesa?
Taip, ypač karjeros pradžioje beveik vien su tokiais autoriais ir dirbdavau. Skaitydavau kalnus literatūros ir eidavau pas leidėjus. Dabar galbūt nėra tiek energijos, kita vertus, su įdirbiu atsiranda ir pasiūlymų iš leidyklų. Kartais jie sutampa su tuo, kuo norėčiau užsiimti. Gal su laiku dingo gebėjimas stebėtis? Vis daugiau skaitydamas vis daugiau mąstau, ar to ar ano labai reikia. Galbūt prieš dešimtmetį būčiau pasišokinėdamas lėkęs pas leidėją su tokia knyga.
Kaip susidomėjote būtent lietuviams geografiškai ir kultūriškai artimomis kalbomis? Juk neretas Lietuvoje apsiriboja rusų kalba, sykiais lenkų, bet jūsų žinios daug platesnės.
Su lenkų kalba rimtesnį santykį užmezgiau filosofijos studijų metu, nors ir anksčiau buvau susidūręs. Aš iš tos kartos, kuri klausėsi lenkų radijo stočių, nes jos transliavo įdomesnį turinį nei mūsiškės sovietinės. Kai lankydavom gimines Kaune, tai ir televiziją pasižiūrėdavom, kuri buvo kitokia. Mama kartais pirkdavo žurnalą „Kobieta i Życie“ – lenkiškai neskaitė, bet ten būdavo iškarpų. Vaikas būdamas pavartydavau, aptikus kitą kalbą pasidarė įdomu, kas gi ten parašyta. Bandai rusų kalbos žinias panaudoti, kažką supranti, didžioji dalis lieka neįveikiama, bet kabliukas lieka.
Na, o studijuodamas filosofiją pamačiau, kad universiteto ir dabartinėje Vrublevskių bibliotekoje yra man reikiamų filosofinių leidinių vertimų į lenkų kalbą. Lietuviška leidyba tuomet buvo menka, tik rusiškai šį tą rasdavau. Knygų trūko, tad graibydavau viską, kas įmanoma. Taigi lenkiškai skaityti mokiausi iš filosofijos vadovėlių. Paskui viskas išaugo į doktorantūrą Varšuvoje. Ten prisidėjo ir laikraščiai. Apie dutūkstantuosius Lenkija išgyveno didelį kokybinį spaudos pakilimą. Skaitydavau dienraštį „Gazeta Wyborcza“, savaitinį žurnalą „Tygodnik Powszechny“. Parvažiuoji namo, atsiverti „Lietuvos rytą“, ir graudu pasidaro. Dabar ir Lenkijoje procesai pajudėję į blogąją pusę, žmonės nebeskaito straipsnių-paklodžių. Negaliu nepaminėti lenkų reportažo mokyklos, kai žurnalistinis tekstas virsta literatūra tiek dėl medžiagos, tiek dėl rašymo pobūdžio. Ukrainiečiai bando šį žanrą plėtoti ir versdami lenkus, ir palaikydami savus autorius, o štai Lietuvoje šis žanras neišvystytas ir nėra gerai žinomas. Dovydas Pancerovas bando krutinti, Audronė Urbonaitė yra rašiusi, bet mokykla to nepavadinsi.
Su lenkų kalba aišku, o ukrainiečių, baltarusių, čekų? Ar čia jau kaip sniego lavina?
Taip, kamuolys nuriedėjo. Tais pačiais dutūkstantaisiais tuose lenkiškuose laikraščiuose rasdavau platų Rytų Europos temų spektrą. Lietuvoje jos buvo švystelėjusios apie 1989–1990 metus, kai vyko perversmai Lenkijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir kitur. Bet greit perėjome prie vakarietiškų temų, kaimynai dingo iš viešojo diskurso. Bet ne iš manojo. Taigi skaičiau lenkišką spaudą ir jos dėka galėjau domėtis čekais, vengrais, ukrainiečiais. Jie bandė palaikyti Baltarusiją ir Ukrainą dar tada, kai nebuvo itin ryškių opozicinių judėjimų, o ir vėliau. Pavyzdžiui, Oranžinė revoliucija Lenkijos spaudoje nušviesta daug įvairiapusiškiau nei mūsiškėje. O praėjusio Maidano metu įsitraukė ir lietuvių visuomenė, taigi įvykiai buvo nušviečiami ne tik „valdiškai“, požiūris nebebuvo toks šabloniškas kaip anksčiau.
Tad ir kaimynų literatūrai sąlygos dabar palankesnės negu kokiais 2006-aisiais, kai niekas nežinojo to paties Žadano ir buvo nupirkta vos 300 jo knygų. Kai jis atvažiavo kokiais 2016-aisiais, klausytojų į pristatymą susirinko tikrai nemažai.
Ką skaitydami kaimynų literatūrą galime sužinoti apie save?
Labai daug kas „susišviečia“, man atrodo. Kiekvieną kartą skaitydamas lenkus ar ukrainiečius pasitikrinu lietuvišką klišę. Na, kai sakome, kad jau tokios nesąmonės tik pas mus įmanomos. Lengva pastebėti, kad nesąmonės, kompleksai ir problemos bendros visam mūsų ruožui. Jau neminint bendražmogiškų dalykų, kuriuos aptinkame ir vakarietiškoje literatūroje. Žinoma, gera literatūra yra individuali ir kaskart pagauna kitaip.
Jei problemos panašios, ar skiriasi literatūros mados pas mus ir pas kaimynus?
Nelabai. Visą laiką esam įstrigę tarp senų laikų, didingos praeities ir norėjimo būti progresyviais, neatsilikti nuo vakarietiškų madų. Visi turi tam tikrų istorinių nuoskaudų. Socialinės problemos irgi panašios. Manau, bendrų vektorių labai daug.
Ar verčiant vis daugiau tekstų tobulėja ir jūsų lietuvių kalbos žinios? Ar skiriate tam dėmesio, papildomo laiko?
Laiko neskiriu, bet tai vyksta savaime, pirmiausia – dirbant su redaktoriais. Siekiame kalbą paversti sklandesne, išpainioti jos griozdus. Juk paveikia originalas, ir nuo tų struktūrų, lietuviškai nenatūraliai skambančių sakinių reikia atsiplėšti. Išsigryninti padeda redaktoriai. Geriausieji turi kalbinę intuiciją ir neprigadina ten, kur gali neprigadinti. Visuomet dirbame dialogo principu, man tenka laimė bendrauti su patyrusiais, šimtus tekstų perėjusiais, jie mato, kur gali padėti, o kur geriau nesikišti. Nepatyrę dažniausiai nieko ir netaiso.
Nors tai ne jūsų vertimas, bet man ypač įsiminusi knyga yra Berno šnekamąja kalba parašytas šveicaro Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“. Jį į ne tiesiog lietuvių kalbą, bet į šiaulietišką tarmę išvertė Rimantas Kmita ir šveicarų vertėjas Markus Roduneris. Sužavėjo tokia sklandi, žaisminga vienos (sub)kultūros adaptacija į kitą. Kaip jums sekasi dirbti su šnekamąja kalba, žargonu, šiuolaikinėmis tarmėmis, geografiškai specifiškomis reikšmėmis?
Verčiant žargoną ne tiek svarbu tikslumas, kiek tai, kad tekstas būtų natūralus ir tekėtų. Mano vienas pirmųjų vertimų buvo Dorotos Masłowskos „Lenkų-rusų karas“. Ten buvo ištisas šnekamosios kalbos srautas. Jei būčiau vertęs tiksliai filologiškai, greičiausiai būčiau nusisukęs sprandą belandžiodamas po žodynus. Gal to, ko reikia, ir nebūčiau radęs. Aš tuo metu verčiau vienu įkvėpimu ir nesukau galvos. Verčiau taip, kaip man atrodė ir kad tas tekstas tekėtų.
Manau, tiems, kas skaitė, tekstas „suėjo“, ir tai svarbiau, nei perteikti kiekvieną originalaus žargono subtilybę. Gal dabar atsivertęs rasčiau klaidų, bet ne tai svarbiausia. Tam tikri įgūdžiai ir kalbos instrumentai randasi dirbant, kai jau gali versti vis arčiau originalo ir vis dėlto sklandžiai. Niekad nieko gero neišeis, vien tik įsikibus pažodinio atitikimo.
Ar tai aktualiau kalbant apie poeziją?
Dažniausiai, jei versdamas poeziją laikysies visko paraidžiui, gali poezijos ir nebelikti. O ištikimybė originalui? Jos irgi nebebus, nors iš pažiūros viskas išlaikyta. Verčiant prozą ar dokumentinę literatūrą šiek tiek kitaip. Aišku, yra lietuviška ir lenkiška, ukrainietiška sakinių struktūra, svetimomis konstrukcijomis versdamas toli nenuvažiuosi, bet išmokus sakinį vartyti viskas padaroma arti originalo.
Ar nesuklysiu sakydama, kad neretai turite privilegiją pabendrauti su autoriumi, pasitikslinti, kodėl jis rašo taip, o ne kitaip?
Dažnai būna, jei gyvas autorius arti – tam tikras vietas, kelias per didelę knygą, gali pasiaiškinti. Kartais naudingas bendradarbiavimas su vertėju „į kitą pusę“ – pavyzdžiui, verčiant iš lenkų kalbos pasikalbėti su kolega, verčiančiu iš lietuvių į lenkų. Įdomių dalykų sužinai.
Kiek gilus turi būti kultūrinio, socialinio konteksto suvokimas norint kokybiškai gerai išversti literatūrinį tekstą? Čia prisimenu neseną JAV prezidento Joe Bideno inauguracijos iškilmėse savo eiles skaičiusios Amandos Gorman poezijos (ne)išvertimo į olandų kalbą atvejį, kai vertėjos paslaugų buvo atsisakyta, nes ji nėra iš tos pačios aplinkos.
Tiesą sakant, nesu skaitęs Amandos Gorman, tad neįsivaizduoju, kaip ten viskas turėtų būti. Bet… Ar gali versti Dalią Grinkevičiūtę nekalėjęs Sibire? Ar gali versti Balį Sruogą nekalėjęs Štuthofe? Į tai reikia eiti per tam tikrą bendražmogišką patirtį. Žmogus turi empatiją, ši turi ribas, ir vertimas niekuomet nebūna idealus. Bet pasitikint pajauta daug kas padaroma.
Ką dabar verčiate? Galbūt nauja knyga jau pakeliui į lentynas?
Baigiu tvarkyti Jindřicho Manno autobiografinį romaną. Jindřichas Mannas yra vokiečių rašytojo Heinricho Manno (Thomo Manno brolio, – red. past.) anūkas. Jis aprašo savo šeimos istoriją, glaudžiai susijusią su Čekijos istorija, taigi tai lyg memuarai, bet ir epochos apžvalga. Įdomu norintiems Vidurio Europos istoriją suprasti inteligentų šeimos akimis, žmogiškuoju lygmeniu. Jo motina ir senelė Hitlerio režimo laikais pabėgo į Čekoslovakiją ir ten liko. Taigi Jindřichas – jau čekų rašytojas. Beje, 1968 metais jis vėl atsidūrė Vokietijoje. Romaną man pasiūlė leidykla, ir tai pirmoji knyga, kurią verčiu iš čekų kalbos, neturėdamas galimybės pasitikslinti su vertimu į kurią nors kitą kalbą. Teko pasigalynėti! Lietuvišką vertimą „Sofoklis“ išleis greičiausiai kitų metų pradžioje.
Taip pat pradedu versti Serhijaus Žadano romaną „Internatas“. Šią knygą leidėjams pasiūliau pats. Tai labai stipri knyga apie karą. Ne tiek apie jo veiksmus, kiek apie civilius kare. Apie pasimetimo atmosferą, baimę, nežinią. Kai daugiabučio gyventojai vieną dieną staiga su kaimynais apsigyvena to paties daugiabučio rūsyje. Kai per miestą keliauji pasalomis, prabėgdamas sankryžas, kurios gali būti apšaudomos. Kaip keičiasi politinės padėties vertinimas, kaip žmogus suvokia, kas jo šalis ir kurioje pusėje jis turi stovėti. Visa tai pasakojama per labai subtilius jausenos dalykus.
