Jau šio mėnesio pabaigoje, nuo spalio 20 d., kinuose galėsime išvysti legendines Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA kovas – šįkart E. Jakilaičio dokumentinio filmo „Bilietas. The Ticket“ pasakojime.
Filme ne tik žymūs šalies krepšininkai dalijasi prisiminimais bei istorijomis, bet ir jų treneris Vladas Garastas prisimena, kiek pastangų reikalavo pergalės, kurios tapo Lietuvos istorijos dalimi.
V. Garastas pelnytai yra vadinamas Lietuvos krepšinio legenda. Jis sutiko pasikalbėti apie karjerą, Kauno „Žalgirio“ komandą ir pasiekimus.
– Kokius lūkesčius turėjote sau karjeros pradžioje? Ar galėjote pagalvoti, kad tapsite krepšinio legenda ir apie Jus bus kuriami filmai?
– Apie tai visai negalvojau. Dirbau Biržuose, kai buvau pakviestas treniruoti Kauno „Žalgirį“. Komanda buvo 11-oje iš 12-os vietų, jos treniruoti niekas nebesutiko. Mano draugas Arūnas įkalbino mane naujam darbui, taip aš ir surizikavau. Reikėjo kraustytis, palikti butą ir su šeima vykti į Kauną. Rizikos tikrai buvo, nežinojau, kaip mums seksis. Buvau tik šeštas „Žalgirio“ treneris. Mane jie yra kvietę ir anksčiau, bet tuomet dirbo kitas treneris, tad aš nesutikau išstumti jo iš darbo vietos. Tai būtų buvę nesąžininga.
Jaučiu tą žmonių dėkingumą, net nepažįstami su manim sveikinasi, šypsosi.
Kaip sako: kas nerizikuoja – tas negeria šampano. Turėjau planą, kaip dirbsiu su „Žalgiriu“. Karjeros pradžioje pats treniruodavau komandą, pats ir fizinį pasirengimą vesdavau. Vėliau jau viskas vystėsi ir augo, bet žinojau, su kuriais žmonėmis noriu dirbti ir būti komandoje.
– Kaip jums pavykdavo suvaldyti legendinę 1979–1989 m. Kauno „Žalgirio“ komandą?
– Aš rūpindavausi ne tik sportiniu parengimu, bet ir asmeniniais, šeimos reikalais, žinojau, kaip komandos nariai gyvena. Man buvo labai svarbu mokslai – reikalavau, kad jie visi mokytųsi, turėtų specialybę, turėtų, ką veikti po krepšinio karjeros. Buvo kas ir du aukštuosius baigė. Taip gavau tėvo pravardę, nebuvau jiems tik treneris.
Kalbant apie pasiekimus, labai daug prisidėjo psichologinis užsidegimas – didis dalykas. Turėjom kovos dvasią, ypač kai tapom nepriklausomi. Pavyzdžiui, krepšininkai dėl 1992 m. Barselonos ar 1996 m. Atlantos Olimpinių varžybų treniruotis suvažiavo iš užsienio. Lėšų nebuvo, patys užsidirbome, kad galėtume žaisti.
– Krepšininkai žaisdami užsienyje atsiveždavo prekių, kurias parduodavo Lietuvoje ir taip užsidirbdavo gyvenimui. Ar jūs nebandėte panašiai užsidirbti? Kaip atsimenate darbo sąlygas tuo metu?
– Užsidirbti papildomai negalėjau, mano telefono pokalbių klausydavosi – apie tai mane kai kas perspėjo. Kaip gyvename dabar yra svajonė. Anuomet sąlygos buvo visiškai kitokios, žymiai sudėtingesnės. Pavyzdžiui, žaisti į Prancūziją keliaudavome per Maskvą, tai iki jos reikėdavo važiuoti traukiniu, vėliau skristi iki Prancūzijos, o ten jau autobusais ir pan. Vien kelionė užtrukdavo kelias dienas, įsivaizduokite, kaip sportininkai pavargdavo, bet nesiskųsdavo ir atlaikydavo viską. Dabar krepšininkai gali nuskristi į rungtynes tarkim per porą valandų.
– Kokį kitą sportą rinktumėtės, jei ne krepšinis?
– Kai ėjome į trečią Kūno kultūros instituto kursą, reikėjo rinktis specializaciją. Aš padariau burtus. Ant lapelių surašiau: plaukimas, lengvoji atletika ir krepšinis. Ištraukiau lapelį su užrašu „krepšinis“, taip ir pasirinkau šį sportą. Įdomu, jei ką kitką būčiau ištraukęs – plaukime buvau už Kauno rinktinę, lengvoji atletika irgi sekėsi, tai galėjo visaip gyvenimas pasisukti.
– Nekilo noras dar kartą lapelio traukti?
– Ne, kaip likimas lėmė taip ir reikėjo. Kita vertus, jei kažkurį kitą lapelį būčiau ištraukęs, gal ir būtų kilęs noras bandyti dar kartą, bet tada taip tiko ir pasirinkau krepšinį.
– Dokumentikos „Bilietas. The Ticket“ premjera vyks Kauno sporto halėje, su kuo jums asocijuojasi ši vieta?
– Kauno sporto halę labai gerai pažįstu, pamenu ją dar prieš visas rekonstrukcijas. Kai stojau į Kūno kultūros institutą, buvau paimtas į pirmą krepšinio komandą. Halėje treniruodavausi kiekvieną rytą. Niekas halės net nerakindavo, kas norėjo galėdavo eiti treniruotis. Žiemą ten būdavo šalta, bet vis tiek eidavau. Pamenu ir kai susirinkdavo tiek žiūrovų, kad visi galėdavo tik stovėti, nes atsisėsti jau nebuvo vietos.
– Ar jaučiatės įvertintas už nuveiktus darbus? Ką jums reiškia padėkos?
– Jaučiu tą žmonių dėkingumą, net nepažįstami su manim sveikinasi, šypsosi. Galvoju, kas čia yra, aš gi seniai nuo arenos nuėjęs, baigiau darbus 2011 m., būdamas 80-ies, bet žmonės dar prisimena pasiekimus. Tai džiugina.
—
Krepšininkai aikštelėje, verslininkai laisvalaikiu ir laisvės dvasios nešėjai Lietuvoje – tokia 1979–1989 metų Kauno „Žalgirio“ komanda. Istorinės kovos prieš raudonąją armiją, kurių pamiršti negali jas stebėję ir apie kurias turi išmokti naujoji krepšinio fanų karta. A. Sabonis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius, G. Krapikas, S. Jovaiša, V. Garastas ir kiti legendiniai krepšinio veidai prisimena sunkias treniruotes, tautiečių palaikymą ir ne visada legalius nuotykius už geležinės sienos.
Simboliškai, spalio 17-ąją „BILIETAS. The Ticket“ išankstinė premjera vyks Kauno sporto halėje, kur ne kartą svarbias rungtynes žaidė 1979–1989 m. Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda. Renginio metu bus rodoma dokumentika, vyks diskusija su legendiniais žalgiriečiais, o vėliau – tiesiogiai transliuojamos „Žalgirio“ rungtynės su Madrido „Real“.
