Žmonės prisiriša prie vietų, net jei nėra jų nuolatiniai lankytojai. Tiesą sakant, yra besiilginčių to, ko niekada nėra patyrę – antrinė nostalgija būdinga kalbant apie seniai nebeveikiančias kavines, karuseles ir kitus anų epochų ženklus. Na, o apie šiuolaikinio miesto elementus neretai susimąstome per vėlai, kai sprendimai jau priimti. Ar pamenate, kokia liūdesio banga nugriaudėjo, kai apie užsidarymą paskelbė „1001 knyga“ Vilniaus gatvėje? Suprantama, tai ne iš blogos valios – visi esame užsiėmę savo reikaliukais, ir kol matome atvertas duris, judesį už langų ar internete, įsivaizduojame, kad viskas gerai ir be mūsų.
Visgi šįkart užbėkim įvykiams už akių. Jau dvejus su puse metų kiekvieną mėnesį naują žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numerį užvežame į nedidelį knygyną „Kolibris“, veikiantį K. Donelaičio gatvėje, name, kuris garsėja baru „Vingiu Dubingiu“ ir socialiniu centru „Emma“. Knygyno steigėjas filosofas Viktoras Bachmetjevas kokiais 2016 metais buvo vienas pirmųjų mūsų žurnalo herojų, tad palaikome draugišką ryšį. Tačiau jis pats knygyne niekada ir nedirbo – iki šios vasaros. Visą liepą praskaičius Viktoro įrašus feisbuke apie naujas knygas, nusprendžiau gyvai patikrinti, kame reikalas.
Viktorai, šįryt pasibeldžiau į „Kolibrį“, nes pastebėjau tavo paties suaktyvėjimą feisbuke. Ėmei aktyviai dalintis savo įspūdžiais apie knygas, kasdien vis kitą, paragindamas užsukti į knygyną jų įsigyti. Kaip suprantu, yra šiokių tokių pasikeitimų?
Tiesa yra ta, kad šitie pasikeitimai nėra iš gero gyvenimo. „Kolibris“ nuo pat atsidarymo buvo ir yra nuostolingas. Niekad nesvajojau apie labai pelningą verslą, bet turėjau vilčių, kad knygynas bent jau pats save išlaikys. To pasiekti per 2,5 metų nepavyko.
Esam kryžkelėje, reikia nuspręsti tolimesnį „Kolibrio“ likimą – arba rasti būdų, kaip jam išgyventi, arba jį tiesiog uždaryti. Grįžau iš stažuotės užsienyje, padėkojau „Kolibryje“ dirbusioms Indrei ir Vilijai, ir pats atsisėdau čia, bandydamas susivokti, kaip toliau elgtis. Pardavėjo patirtis man nėra nauja – studijuodamas dirbau barista, o ir knygų mugėje tenka prekiauti mano leidyklos „Hubris“ knygomis. Bet kad knygyne praleisčiau visą dieną, man nauja.
Pamenu, kai kalbėjomės „Kolibrio“ atidarymo vakarą, kalbėjai apie tikslą siūlyti tokią lektūrą, kokios kitur Kaune negausi, kad knygynas taptų ir susitikimų vieta. Tai pavyko pasiekti, taigi kas neveikia? Ko pritrūko?
Paprastai vengiu kaltinti kitus ir žiūriu į tai, ko pats nepadariau, ar ko padariau per mažai. Pirma, aš vis tiek manau, kad Kaune tokio knygyno reikia. Žmonėse, kurie užeina, matau lojalumą, emocinį įsitraukimą, net šiokį tokį patriotizmą. Jie sako, kad „Kolibris“ kitoks nei kiti Kauno knygynai.
Kuo jis kitoks? Mėlynas medinukas, kuriame tiesiog gera būti, dairytis tarp knygų, jas vartyti, prisėsti, pradėti skaityti įsigytą leidinį, arba nusinešti jį į už sienos esantį barą – svarbi aplinkybė. Bet juk ne tik tuo?
Pirma, nemažai knygynų Lietuvoje jau tik formaliai yra knygynai, tai yra, knygos juose yra antraeilė prekė. Dominuoja suvenyrai, namų apyvokos reikmenys ir panašiai. Pas mus pirmoj, antroj, trečioj ir ketvirtoj vietoj yra knygos.
Antra, mums labai svarbu selekcija. Atsirenkame tai, kuo prekiausime, ne pagal reklamą, ne pagal leidyklos svorį, bet pagal pačios knygos kokybę, išskirtinumą ir įdomumą. Mes pasitikim savo pirkėjų skoniu ir žinom, kad jie norės ir ieškos tokių knygų. Ir taip, čia yra knygų, kurių kitur nėra. Neseniai viena moteris atvažiavo net iš Vilniaus ir pati netikėjo, kad čia ras Tomo Šinkariuko naujausią pjesių rinkinį „Poetiškai korektiškas nužudymas“, kurį jis pats išleido. Rado.
Trečia, čia, ką pati jau pasakei, jauku.
Kas yra „Kolibrio“ konkurentai? Ar tai nuolaidos knygoms tinkliniuose knygynuose ar prekybos centruose, ar mobilieji telefonai, renginiai?
Manau, kad visa tai, ką išvardinai. Paprastai tariant, kasdienybė. Daug aplink visko vyksta, daug informacinio triukšmo. Nuolat atakuoja informaciniai pranešimai. Festivalis ten, koncertas čia, naujausia žymaus autoriaus knyga internetu, pigiau, ir taip toliau, ir panašiai.
pagalvojau, kad reikėtų pabandyti įsteigti „Kolibrio“ knygų klubą.
„Kolibrio“ nuotaika ir atmosfera, knygos, kurios čia laukia, būtent ir kviečia išsimušti iš tokio kasdienybės ritmo. Man atrodo, kad dirbantiems žmonėms, tiems, kurios įsukusi gyvenimo rutina, norisi to išsimušimo. Galima išvykti atostogų, taip, bet, banaliai pasakysiu, knygos yra pigesnis būdas save išnešti iš kasdienybės į kitą pasaulį. Knygyne laukia keli tūkstančiai tokių pasaulių.
Na, kai kurių naujų leidinių kainos dabar siekia jei ne lėktuvo, tai traukinio bilieto. Kaip tu, pats būdamas leidėjas, vertini Lietuvos knygų rinką? Ar visi spėja su laiku?
Esu subjektyvus, bet man atrodo, kad Lietuvos knygų rinka yra gyva, įvairialypė, turtinga ir įdomi, nors nedidelė. Yra tikrai daug naujienų. Tarp šių – ir nuspėjamos, ir tokios, kurias pamatęs pamanau, kad nebūčiau pagalvojęs, kad tokia knyga galėtų pasirodyti lietuviškai, ar kad kuri nors leidykla surizikuotų ir išleistų tokią knygą.
Kita vertus, puikiai įsivaizduoju, kad žmonėms, kurie negyvena tam pasauly, nėra profesiškai su juo susiję, naujų knygų gali būti per daug. Susekti, kurios jų yra vertingos, į kurias verta investuoti, gali būti sudėtinga. Vienas iš būdų, kaip tą išspręsti yra, žinoma, sekti leidyklas. Kiekviena turi tam tikrą profilį, veidą, ir jei keli jos leidiniai jums patiko, tikėtina, patiks ir būsimi. Žinoma, tai irgi papildomas užsiėmimas, ir ne visada šitą taisyklė pasiteisina. Todėl puikiai suprantu žmones, kurie atėję į knygyną, sako: parekomenduokit knygą, nes aš nebesusigaudau.
Bet šiaip manau, kad tikrai geriau, kai jų yra daug, lyginant su, tarkime, sovietine okupacija, kai ilgai lauktos knygos pasirodymas būdavo šventė ir žmonės stovėdavo eilėse prie knygyno durų, dar jam neatsidarius. Aš nostalgijos tokiems laikams nejaučiu.
Per pastarąjį mėnesį paskelbei keliolikos knygų subjektyvias apžvalgas, kurių kiekviena baigiasi vilione į knygyną. Ką per tą laiką supratai apie savo sekėjus ir save?
Šitą reikalą pradėjau iš nuotykio troškimo – viena iš įrašuose naudojamų grotažymių yra #išdykauju. Perdėm rimtai į tai nežiūriu, bet nesitikėjau, kad reakcijų bus tiek. Yra, be abejo, ir pardavimų, žmonės perka tas knygas, bet kartais žymiai įdomiau net ne pirkimas, o komentarai, pasidalinimai, žmonių nuotaikos. Labai, labai smagu būna, kai kažkas pamatęs įrašą nusiperka knygą ir, ją perskaitęs, pasidalina savo įspūdžiu. Tai tikrai malonu.
O šiaip man pasirodė, kad žmonėms trūksta kalbėjimo apie knygas. Maniškis kalbėjimas, kiek aš jį galiu pats vertinti, varijuoja tarp dviejų žanrų, kurie Lietuvoje yra paplitę.
Pirmąjį žanrą pavadinčiau profesinėmis, kritinėmis recenzijomis. Jos labai vertingos, nors nuosekliai visų neseku, bet tikrai mėgstu užmest akį. Visgi reikia pasakyti, kad jos didžiajai daliai skaitytojų yra perdėm sudėtingos. Jose yra profesinio žargono ir panašių dalykų, jos skirtos labiau specialistų ratui.
Kitas kraštutinumas yra tai, kas vadinama knygų apžvalgom, bet neretai tai yra tiesiog anotacijos, kuriose parašoma, kas knygoje vyksta, atpasakojama siužeto linija, galbūt įdedamas koks subjektyvus pastebėjimas: „man patiko.“ Tokios anotacijos, kurios tikrai netraukia iki recenzijų, duoda galimybę susipažinti su knyga, bet vis tik tu lieki be pagrindinių prieskonių, be pipirų.
Maniškiai subjektyvūs pastebėjimai yra tarpinis variantas. Nepretenduoju į profesionalias recenzijas, tiesiog dalinuosi įspūdžiu, ir niekada sau neleidžiu tiesiog atpasakoti knygos turinio. Mėgstu platesnius ekskursus, susieti knygą su kokiu Kaune vykstančiu koncertu ar atidengiamu paminklu. Rodosi, žmonėms tai įdomu.
Visą liepą praleidai už prekystalio. Kokios knygos šią vasarą populiariausios, ko žmonės ieško? Kokias čia įžvelgi tendencijas?
Populiari yra „Kitų knygų“ išleista „Nuovargio visuomenė“. Tai šiuolaikinio korėjiečių kilmės Vokietijoje gyvenančio filosofo Byung Chul Han nedidelė knygelė, bandanti apibrėžti šiuolaikinę socialinę formaciją. Jo tezė yra, kad esam visuomenė, kurią apibrėžia jos nuovargis. Žmonėms tai akivaizdžiai rezonuoja. Taip, yra bijančių ją skaitytu, nes tai filosofija, taigi baiminamasi profesinio žargono, bet tema tikrai masina.
Kažkiek susijusi su tuo yra kito filosofo, amerikiečio John Perry, „Prokrastinacijos menas“. Ji iš esmės tai turbūt apie tą patį, tik iš kitos pusės. Tai knyga apie tai, kad gyvenam visuomenėje, kurioje esam nuolat darbe, darbas mus apibrėžia, ir tas darbas niekada nesibaigia. Esam pasmerkti būt produktyvumo čempionais, iš to – permanentinio nuovargio būsena ir klausimai sau: kaip būti produktyvesniu ir kodėl aš dabar nedarau to, ką turėčiau daryti? Tai šmaikšti nedidelė knyga, puikiai išversta Jono Dagio, ją išleido „Hubris“.
Na, ir absoliutus liepos bestseleris – Bartoszo Połońskio „Robčikas“, šiuolaikinis Lietuvos romanas. Aš sakau Lietuvos, ne lietuvių, todėl, kad jis originaliai parašytas Vilniaus lenkų kalba. Pats Bartoszas yra vilnietis. Ji išversta į lietuvių kalbą, vertimą išleido „Slinktys“.
Tai yra romanas apie šiuolaikinį Vilniaus lenkų jaunimą. Iš vienos pusės tai yra pagrindinio herojaus, paauglio išgyvenimų romanas. Čia galėtume prisiminti kokias nors „Pietinia kronikas“ ar net „Rugiuose prie bedugnės“. Kita vertus, tai tiesiog šiuolaikinis Vilnius, kurio mes nematome, nes Vilniaus ir Lietuvos lenkai yra tokia terra incognita. Neretai per porą politikų apsibrėžiame, kas tai – Lietuvos lenkas. Knygoje pamatome, kad tai gerokai sudėtingesnė, gerokai kompleksiškesnė bendruomenė, kuri turi savo jauseną, išgyvenimus, kuri jaučia mūsų požiūrį. Romanas bent jau man labai gražiai suveidrodžiavo, jame aš pamačiau šiek tiek savęs – ne tiek tuose herojuose, bet jų požiūryje į lietuvius.
Kas toliau? Kaip suprantu, pradines pesimistines nuotaikas gera liepa jau spėjo pakeisti. Tai „Kolibris“ sulauks trečiojo gimtadienio?
Na, kaip ir sakiau, grįžau iš stažuotės su mintimi, kad reikia pačiam sėsti už prekystalio, nes nebegaliu mokėti atlyginimų, ir reikia kažkaip gražiai tą knygyną uždaryti. Bet dabar vėl turiu vilčių, kad knygynas gali gyventi. Matydamas nemažai lojalių lankytojų, kurie vis užsuka, be to, jausdamas pulsą feisbuke, pagalvojau, kad reikėtų pabandyti įsteigti „Kolibrio“ knygų klubą. Paprastai sakant, tai bus knygų prenumerata. Ją užsisakę, kiekvieną mėnesį gaus vieną mano atrinktą knygą iš „Kolibrio“ asortimento – su aprašu, papasakojimu, kodėl, mano nuomone, ta knyga yra gera. Ką siųsti, sugalvosiu mėnesio eigoje. Manau, kad tai padės bent jau daliai žmonių, kuriems gan sunku orientuotis toje naujienų pasiutpolkėje, atsirinkti vertingas knygas. Knygynui tai padės, nes užsitikrinsime nuolatinį skaitytojų būrį.
Ar planuoji ir galimybes tiems prenumeratoriams susibūrus reflektuoti, ką perskaitė? Na, kaip tikrame klube.
Apie tai dar nespėjau pagalvoti, bet žinoma, kad galėtų būti – ar gyvai, ar kokiam „Zoome“.
O kokie knygynai tave patį įkvepia? Kur pasaulyje visada su malonumu grįžti?
Krokuvoje yra „Massolit“, naujų ir skaitytų knygų anglų kalba knygynas. Aišku, „Shakespeare and Company“ Paryžiuje. „Moe’s Books“ Berkeley, Kalifornijoje. Bet turbūt man, ir tai nebus snobo pasirinkimas, smagiausia yra kaskart, kai būnu Niujorke, nueiti į „The Strand Bookstore“. Na, taip, yra ten ir popso, ir to, ir ano, bet man ten, vat, gera. Visą laiką kažko susirandu, ir galiu praleisti ten daug laiko. Ten galima paieškoti, pasiknisti, ir man tai labai patinka. Nepasakyčiau, kad tai geriausias knygynas pasaulyje – net nežinau, ar yra tokia kategorija. Bet man asmeniškai tai svarbi vieta.
–
Nors nuspręsti, kur dėti kablelį sakinyje „Veikti negalima užsidaryti“, turės pats „Kolibrio“ steigėjas, ir jūs galite prie šio sprendimo prisidėti. Ypač jei jums ne vis vien, ar mieste yra bent viena ištikima knygoms vieta. Knygyną „Kolibris“ rasite K. Donelaičio g. 41 arba internete. Knygyno puslapyje jau veikia ir Viktoro pristatyta knygų prenumerata.
