1922-ųjų vasarį kauniečiai nė nesapnavo, kad po mažiau nei dešimtmečio šoks pagal Danieliaus Dolskio atliekamus šlagerius. Nenutuokė, kad po mažiau nei dviejų dešimtmečių lietuviai taps Europos krepšiasvydžio čempionais – nė tokio sporto savo akimis dar nebuvo regėję. Žinoma, retas numatė ir tai, kad liko mažiau nei du dešimtmečiai iki paskutinės Lietuvos vasaros. Pusšimčiui metų.
Greičiausiai ne sutapimas, kad, kaip sako vienas iš šio numerio talkininkų, 22-ieji – tai pavaros perjungimo metai. Tiek prieš šimtą metų, tiek dabar, kai „Sukilimo“ virpesiai vis dar juntami Kauno, Europos kultūros sostinės, gatvėse, kiemuose, laiptinėse, languose ir kitose netikėčiausiose, bet kultūros, veiksmo, entuziazmo kupinose erdvėse. Žinoma, prieš šimtmetį ta žemesnioji pavara buvo nepalyginti žemiau nei galimybės, kurias kuriantieji Lietuvą ir Kauną turi šiandien. Bet prisiminti ir palyginti – taip įdomu!
Taigi vasario numeryje, kurį tradiciškai skiriame visuotinai palaimintų atmintinų metų tyrimams ir interpretacijoms, bandome sutalpinti visko labai daug. Žinoma, ta šimtmečio žyma – laisvai plaukiojanti. Juk pradžia – tik viena akimirka, žyminti iki tol nuveiktus darbus. O kaip įvykiai vyniojasi paskui ir ar geba jie išsivynioti visus šimtą ar dar daugiau metų – didelis klausimas, kurio atsakymas visuomet priklauso ne nuo steigiamųjų raštų, o nuo asmenybių, perimančių tradicijas ir pritaikančių jas jau vis naujai epochai.
Šiemet švenčiame, o ir žurnalo puslapiuose pagerbiame, 1922-aisiais įkurtą Kauno meno mokyklą, pasirašytą Konstituciją, pradėjusius kilti verslus ir… kauniečių kasdienybę, kurioje šventės gal buvo mažiau, bet patyrinėti tikrai yra ką – tiek antraštes, tiek archyvus. Be to, turime progą palikti žymą tiems, kurie šio žurnalo archyvą atras dar po šimto metų – kalbamės su realių dabar vykstančių kauniečių diskusijų pagrindu kuriamo spektaklio autoriais.
P. S. Vos kiek vyresni yra pernai šimtmetį atšventę Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, profesionalusis Lietuvos teatras (beje, Kauno valstybinis muzikinis teatras sausio 9-ąją paminėjo jau 135-erius veiklos metus – keitėsi epochos, pavadinimai, aplinkybės, bet ne čia tvyranti pakylėta dvasia), o štai 1922-ųjų rudenį Lietuvos švietimo muziejų įkūręs Vincas Ruzgas – ir Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „tėtis“. Jo, gimusio prieš 132 metus, istoriją pasilaikysime ateities numeriams, kaip ir daugiakamienį Lietuvos universiteto medį, išauginusi net tris aukštąsias mokyklas.
Nemokamo žurnalo ieškokite kultūrai draugiškose vietose Kaune ir Vilniuje. Arba internete.
