Pastaruosius ketverius metus per pietų pertrauką nuolat sukiojuosi Kauno centre, turėdama papildomą kasdienę užduotį – rasti vietelę, kurioje būtų galima skaniai papietauti. Išnaršiusi Soboro kaimynystę, retkarčiais patraukiu ir į Ožeškienės gatvę, kurioje vos prieš metus, užsukusi „Vilties“ vaistinėn, atradau „Arbatinę“.
Pasak senųjų kauniečių, tai viena iš trijų legendinių Kauno centre likusių vietų (kartu su „Spurgine“ ir valgykla prie Soboro). Ji veikia nuo 1997 metų ir siūlo lietuvišką veganišką maistą. Šįkart užsukus įstaigos direktorius Arūnas Šiaučiulis papasakojo apie kavinės užkulisius ir pasidalino vienu veganišku receptu.
„2025 metais „Vilties“ vaistinė minės savo 100-metį“, – pasitikdamas pranešė vaistininkas bei įstaigos vadovas. Vos užsukus į vidų, dėmesį prikausto marmurinės grindys, iš plastikinių vamzdelių sukurtos lubos ir virš galvos žibantys krištoliniai šviestuvai, kuriuos šiais laikais išvysti eilinėje vaistinėje ar kavinėje – ganėtinai neįprasta. „Anuomet vaistinė buvo viena didesnių, nors Kaune iš viso tebuvo 27-ios – visos gamybinės, vaistus gamindavo. O dabar mieste yra apie 300 vaistinių“, – pasakojo pašnekovas.
Į dabartines patalpas „Vilties“ vaistinė, kurioje įsikūrusi ir „Arbatinė“, persikėlė 1958 metais – čia turėjo būti radijo prekių parduotuvė, bet valdžia visgi nusprendė patalpas atiduoti vaistinei. „Tam šios patalpos nėra itin patogios: daug laiptelių, mažų kambarėlių, o ir lubos labai aukštos – 6 metrai. Kalbant apie kavinę, žinoma, viskas kur kas patogiau – patalpos žavesnės ir tos aukštos lubos tikrai netrukdo“, – pridūrė Arūnas.
Vaikštinėdama su vadovu išvydau veltas tamsios raudonos spalvos sienas bei vingiuotus laiptus, kurie priminė net ne vaistinę, o teatrą, gamybinius kambarėlius ir erdvę, kuri slypi už „Arbatinės“ vidinių durų. Po apsižvalgymo pagaliau pribrendau svarbiausiam klausimui – kaipgi kilo mintis šalia vaistinės prekiauti dar ir maistu? „1991 metais šalyje nutiko toks sodybų tuštėjimo metas, vaistinės pritrūko vaistų – iki tol turėjome bambagyslę su Maskva, viską gaudavome per Rusiją. Tiesiogiai nieko pirkti nebegalėjome, tad viskas sugriuvo. Reikėjo ieškoti kitų tiekimo būdų. Taigi 1993–1994 metais vaistinė užsiėmė ir didmenine prekyba – įsigijome licenziją vaistų įvežimui į Lietuvą, ėmėme patys gabenti vaistus iš Ukrainos, Kyjivo. Viską sandėliavome vaistinės rūsyje ir stengdavomės aprūpinti visą šalį. Visgi tai nepatiko valdžios atstovams, kilo labai daug klausimų: kaip čia viską atgabename, kaip aplenkėme kitus ir kodėl tokios mažos kainos. Geras pavyzdys – insulino tabletės, kurios kitur kainuodavo 65 kapeikas, o pas mus vos 8 kapeikas, – mums tiek užteko. Galiausiai mums nebepratęsė licenzijos, nors aš buvau Farmacijos sąjungos viceprezidentas, o ir visuomenines pareigas užėmiau. Po kiek laiko atsirado kita įmonė pavadinimu „Vičys“, mes nublankome, likome šone, o ir vaistų tiekimas buvo pagerėjęs, tad teko ieškoti kitos veiklos. Taip vieną dieną šovė mintis atidaryti degustacinį barą“, – atviravo Arūnas.
Taigi 1997 metais užgimė „Arbatinė“. Žinoma, iš pat pradžių planai dėliojosi truputį kitokie – buvo minčių sudaryti sutartis su ūkininkais ir prekiauti daržovėmis, net ir pamėginom, tačiau žmonėms tai neprilipo – visi norėjo valgyti.
Įrengiant kavinę patalpose buvo naudotas vandeninis lakas, vandeniniai dažai, medis, keramika – viskas ekologiška, nes įkūrėjai siekė būti tokie, kokiais prisistatė visuomenei, – visapusiškai sveiki. Pradedant interjero medžiagomis, baigiant meniu, kurį puošė vien lietuviškas veganiškas maistas.
„Pamenu, virėjos analizuodavo įvairiausius receptus ir po to pritaikydavo mūsų virtuvei. Ten, kur reikėdavo, išimdavo grietinę ar majonezą ir pakeisdavo kuo nors kitu, tinkamu veganams. Po įvairiausių eksperimentų dabar klientams galime pasiūlyti virš 90-ties karštų patiekalų, tačiau didžiąją dalį retai begaminame – kai kurie patiekalai neprigijo. Pastebime, kad žmonės dažniausiai renkasi tuos, kurių pavadinimus žino geriausiai, pavyzdžiui, cepelinus“, – sakė vadovas.
Vaistinė – „Vilties“, o „Arbatinė“ atsirado iš nevilties, bet išgyveno ir dabar skaičiuoja 26-tus metus.
Be lietuviško veganiško maisto, čia galima rasti ir bandelių, kurių receptai nepasikeitė nuo kavinės atidarymo: „Kepti bulkutes išmokome iš tokio olando – buvo atvykęs į Vilnių, teko aplankyti kartu su vertėju, kad susikalbėtume. O po to dar su virtuvės šefe aplankėme bei viską per tris dienas išmokome. Iki šiandienos patys viską pagal tuos receptus gaminame – visgi esame „Arbatinė“, visados reikia turėti ko nors prie kavos, arbatos“, – pridūrė Arūnas.
Tos pačios bandelės „Arbatinėje“ klientų skrandžius lepina nuo 1997 metų, tačiau tai nereiškia, kad meniu niekados nekinta, – retkarčiais virtuvės šefės ir dabar paeksperimentuoja. Įstaigos vadovas minėjo, kad greitu metu turėtų atsirasti naujas patiekalas su lapiniu kopūstu. Mat anksčiau nelabai kas pripažino šios daržovės, o dabar ji tapo labai mėgstama, nes tai – kūnui išties naudinga salota, kuri gali būti ir troškinta, ir kepta. Be to, patiekalų racionas truputį kinta ir dėl sezonų: „Kai auga mėlynės, su jomis ir gaminame maistą. Nemanau, kad braškes turėtume valgyti žiemą ar kiaurus metus, – man tai asocijuojasi su vasara ir lengvesniu maistu, kaip gaspačio ar šaltibarščiai. Štai rudenį siūlome raugintus agurkus, pomidorus, ukrainietiškus barščius, kugelius, cepelinus ir bulvinius blynus – juk visur aplink bulviakasiai, o ir norisi sunkesnio, kaloringesnio maisto. O jeigu žmonėms norisi karbonado – turime. Tik tiek, kad iš sojos. Soja yra beskonė, bekvapė – kame išmirkysi, tas ir bus. Nori mėsos, bet negali? Išvirk jautienos sultinyje ir bus tikras karbonadas. Mes, žinoma, to daryti negalime, tad verdame daržovių sultiniuose, bet pridedame visokių aštrių prieskonių ir taip suteikiame savitą skonį. Valgai lyg mėsą, bet skonis – ne mėsos“, – vaikštinėdamas su meniu rankoje pasakojo istorijos herojus.
Aš pati ne kartą pažįstamų rate kalbėdama apie „Arbatinę“ girdėjau, kad čia skanu kaip pas mamą. Ir visai nenuostabu – maistas lietuviškas, paprastas, be neįprastų keistenybių. Svarbiausia, kad viskas sveika ir be jokio melo – meniu 100 procentų pritaikytas veganams, kas net ir šiandienos Lietuvoje nėra taip įprasta. „Seniau manėm, kad esame nežinomi, neįdomūs, tačiau ilgainiui supratome, kad viskas yra gerai. Kadaise prie durų turėjome tokį šūkį: „Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas“ – gaila, teko nuimti, nes miestas pasakė, kad tai reklama“, – prisiminė Arūnas Šiaučiulis.
„Kaip manote, kodėl „Arbatinė“ reikalinga šiuolaikiniam Kaunui?“ – paklausiau prie stalo laukdama savo gardžių pietų. „Vaistinė – „Vilties“, o „Arbatinė“ atsirado iš nevilties, bet išgyveno ir dabar skaičiuoja 26-tus metus“, – šypsodamasis atsakė pašnekovas. Seniau čia, kur dabar „Arbatinė“, buvo farmacijos laboratorija, buvo gaminami vaistai. O ir ant lubų kabėjo seni krištoliniai sietynai – vadovo teigimu, tokie patys kaip Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gaila, teko nuimti, nes labai traukė dulkes. Beliko keletas vaistinėje, pro kurią į „Arbatinę“ ir rekomenduoju užeiti – atkreipti dėmesį į marmurines grindis, lubas, baldus ir pro stiklines duris pereiti į jaukią kavinę, kurioje pasitiks besišypsanti barmenė.
Grikių zrazai
Šį patiekalą arbatinė siūlo dienos pietums. „Burokėlių kotletai ir bulviniai blynai tapo mūsų populiariausiais valgiais, bet nusprendėme pasirinkti ką nors kita. Šis patiekalas – iš senų laikų, dabar nelabai težinomas. Močiutės tikrai gamindavo – visiškai kaunietiškas receptas. Gaminti galima su visokiausiais įdarais, o mes renkamės grikius su špinatais.“
Viskas labai paprasta: išverdame grikius ir įdedame truputį krakmolo, kad viskas susirištų. Tuomet į vidų sudedame supjaustytus špinatus, morkas ir svogūnus. Patiekiame su žaliomis daržovėmis ir padažu, kuris labiausiai prie širdies.
