Žurnalo archyvas

V. Katkus apie filmą „Svečias“: „Nustembame, kai mums kadaise brangios vietos toliau puikiai gyvena ir be mūsų“

13 rugpjūčio, 2025, „Kino Pavasaris Distribution“ inf. | Interviu, Naujienos

Rugsėjo 26 d. šalies kino teatruose pasirodys geriausio režisieriaus apdovanojimą prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje pelnęs Vytauto Katkaus filmas „Svečias“. Lietuvos pajūrio kurorte nufilmuotas ir iškart po pasaulinės premjeros įvertintas filmas žiūrovus simboliškai palydės į rudenį ir primins apie vietas, kuriose augome. Režisierius V. Katkus pasakoja apie filmo idėją, vasaros pabaigos virsmą, filmavimus Šventojoje ir mini emigraciją persikeliant iš vaikystės vietos.

Filmas „Svečias“ nukelia į vasaros pabaigą – Norvegijoje gyvenantis trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą, Šventąją. Jis čia atvyksta su reikalais – Danielius turi parduoti savo vaikystės namus. Kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje, nors per daugiau nei dešimtmetį čia daug kas pasikeitę. Danielius paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.

Filmavimas. A. Solomino nuotr.

Režisierius Vytautas Katkus sako, kad filme nugulė ir jo paties, ir scenarijaus bendraautorės Marijos Kavtaradze, ir daugybės pažįstamų pasakojimai ir patirtys. „Jau nuo mano pirmųjų trumpametražių filmų mane domino žmonių santykio, o tiksliau, jo nebuvimo tema. Tad ir šis filmas – refleksija apie santykius, kurių nėra. Pagrindinio herojaus Danieliaus tėtis miręs, o trūkstamą ryšį jis mėgina sukurti arba atrasti kituose žmonėse – tarsi norėdamas ataidėti nebesantį santykį su tėvu. Tai – tarsi (ne)buvusių santykių pasekmės.“

Apie vietas, kuriose užaugome

Pasak režisieriaus, ne mažiau nei žmonių tarpusavio santykiai, jam įdomus ir žmogaus ryšys su vieta. „Erdvė čia veikia kaip personažas. Juk kiekvienas žmogus turi santykį su savo miestu, su erdvėmis, kuriose jis užaugo. Tiksliau, tam tikru laikotarpiu tas santykis būna labai stiprus, o vėliau, persikėlus į kitą miestą ar vietą, jis keičiasi. Ar grįžus į vaikystės erdves viską jauti taip pat? Ar įmanoma, padarius pauzę, į tas vietas grįžti lyg niekur nieko ir viskas bus taip pat?“

„Pasirodo, mums kadaise brangios vietos toliau puikiai gyvena bei keičiasi ir be mūsų. Mums belieka priimti, kad kažkas baigėsi ir prasideda kažkas naujo. Ko gero, apskritai gyvenime turėtumėme labiau sureikšminti naujus prasidedančius dalykus, o ne mėginti aiškintis ir nepaleisti senųjų“, – pastebi V. Katkus.

Kadrai iš filmo

Paklaustas apie jo paties santykį su vaikystės vieta, viename Vilniaus mikrorajonų užaugęs režisierius šypsosi. „Man atrodo, net jei būčiau likęs gyventi toje pačioje laiptinėje, tik persikraustęs į kitą butą, vis tiek būtų įvykęs kažkoks atsiskyrimas, mini emigracijos jausmas. Kurį laiką dar atvažiuodavau ten susitikti su senais draugais, pažaisti krepšinį, bet ilgainiui veiklų ten mažėjo ir dabar grįžtu tik aplankyti tėvų. Keista ir įdomu, kai vieta lyg ir atrodo ta pati, bet tau pačiam ji jau nebe ta, kokia buvo.“

Apie besibaigiančios vasaros virsmą

V. Katkus „Svečią“ vadina vėlyvos brandos (angl. coming of age) filmu. „Danielius bijo ir neturi drąsos pradėti naujų dalykų, kurie iš tiesų jo gyvenime jau vyksta. Vasarą atvykęs į savo vaikystės miestą, jis nori ir pailsėti – per paprastą pabuvimą ir nieko neveikimą dažnai gimsta atsakymai. Kartais, kad atsakytum sau į labai nekonkrečius klausimus, reikia tiesiog išbūti. Nors tas nieko neveikimas dažnai atrodo kaip didelė prabanga.“

V. Katkus. M. Norvaišo nuotr.

Filmavimams režisierius pasirinko Šventosios kurortą. „Filmui buvo svarbu, kad mieste jaustųsi didelis pokytis, didelis skirtumas tarp sezono ir ne sezono. Nenorėjome to pokyčio sukurti dirbtinai, priešingai –  norėjome filmuoti pokytyje. Šventoji yra vienas iš nedaugelio miestų, kuriame su pirmosiomis rugsėjo dienomis viskas staigiai nurimsta. Iki tol visą vasarą triukšmo ir žmonių buvęs pilnas miestas staiga pasikeičia – štai tada jis tampa tikras. Baigiasi suneštinis balius ir miestas lieka tiems, kas jame gyvena – su savo mokyklomis ir parduotuvėmis.“

Apie posūkį nuo operatoriaus link režisieriaus

V. Katkus – vienas geidžiamiausių Lietuvos operatorių, dirbęs su daugybe žinomų filmų: Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“, Marijos Kavtaradze „Išgyventi vasarą“, Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“ ir kt. Tačiau ilgainiui jam ėmė gimti idėjos ir istorijos, kurias nutarė pasakoti ir režisuoti pats. Ir tai pavyko itin sėkmingai: jo trumpųjų filmų premjeros vyko prestižiniuose festivaliuose, o „Uogos“ tapo pirmuoju  lietuvišku filmu, rodytu pagrindinėje Kanų kino festivalio trumpametražių filmų programoje.

V. Katkus šypsosi, kad režisūros ėmėsi ne todėl, kad „tiesiog faina kažką dirbti kino aikštelėje“. „Man aikštelėje faina būti operatoriumi, labai. Aš jaučiu didelę motyvaciją ir malonumą su kiekvienu projektu, tad būti operatoriumi man daugiau nei užtenka. Bet kartais ir iš kokio laisvalaikiu padaryto kadro ar pamatyto filmo gimsta emocija, kažkokios idėjų nuotrupos, istorijos užuomazgos ir nejučia jas sau galvoje plėtoju.“

„Taip buvo ir su „Svečiu“ – kai Marijai Kavtaradze ėmiau pasakoti kažkokias savo mintis, pats sau supratau, kad jau pasakoju scenarijaus idėją. Man patinka filmai, kuriuose yra itin svarbi atmosfera, kai ją sunku aprašyti, kai labiau reikia pajusti. Tokiuose filmuose dingsta laiko ir erdvės suvokimas, tad ir man pačiam buvo įdomu labiau vaizdais, ne žodžiais, perteikti kažkokią emociją. Matyt, todėl ir ėmiau režisuoti – suviliojo galimybė iš tokių pastebėjimų sudėlioti istoriją.“

Filmas „Svečias“ Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 26 d.