„Jeigu ne tėvai, būtume visi buvę jau kapuose“, – ištaria Aldona Pratapaitė-Bunikienė. Sovietinės okupacijos metais ji – nė dešimties metų nesulaukusi mergaitė – kartu su visa šeima buvo ištremta į atšiaurią Irkutsko sritį. Kukli Aldonos šypsena slepia prisiminimus apie sovietinio teroro, bado, šalčio ir nuolatinės kovos dėl išlikimo paženklintą jaunystę.
Iš savo namų išvežti į nežinią
A. Pratapaitė-Bunikienė gimė 1939 m. rugpjūtį Tauragės apskrityje. Jos tėvai Kleopas ir Ona Pratapai ūkininkavo, valdė 40 ha žemės. Ramus šeimos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 1949 m. pavasarį. Tuomet Aldona kartu su trimis jaunesniais broliais ir tėvais iš Lybiškių (Varlaukio geležinkelio stoties) buvo išvežti į Taišeto rajoną, Sujetichą (dab. Biriusinskas).
Iš pradžių šeima nežinojo, kas jos laukia. Aldonos mama, nacistinės okupacijos metais mačiusi pro namus vežamus žydus, manė, kad juos taip pat veža mirčiai.
Kelionė į tremtį buvo sekinanti ir kupina nežinomybės. „Kas numiršta – tai per duris ir išmeta“, – prisimena pašnekovė. Jos atmintyje išliko vaizdas, kaip vagone moteris su mažu vaiku ant buržuikos bandydama pasišildyti košę nusiplikė kojas.
Kasdienybė tremtyje: nuo užšalusių šulinių iki sunkaus darbo
Sujeticha tremtinių šeimą pasitiko visu savo atšiaurumu – gyvenimui čia nebuvo nei tinkamų sąlygų, nei vietos. „Mes 6 žmonės – 12 kvadratų kambarėlis <…>. Tėvelis su mama ant vieno naro, o mes keturi ant kitų narų. Ir plyta buvo. Daugiau nieko“, – pasakoja Aldona. Viename barake gyveno nuo 8 iki 10 šeimų, jos dalijosi bendra virtuve.
Iššūkiu tapo baziniai pragyvenimo poreikiai – vanduo ir maistas. „Nebūdavo vandens aplinkui, kai atvežė, tai tremtiniai tuoj pat iškasė šulinius, vienoj vietoj, kitoj. <…> Užšaldavo, ateinam ryte vandens – užšalęs šulinys, vyrai kirkuodavo [kapodavo sušalusį ledą – red. past.], -40, -45, -30 virš tai visą laiką“, – prisimena tremtinė.
Duoną normuodavo, dalijo po kepalą. Dėl jos tekdavo stovėti eilėje, bet ir tai negarantavo, kad pavyks gauti. „Labai trūko duonos. Kilometrinės eilės. Negali net suprasti. Atveždavo su arkliais, tokią būdą didelę padarydavo. <…> Tarpdury stovėdavo du vyrai, kad būdavo grūsdavos, tai tvarką palaikė“, – pasakoja Aldona.
Būtent duona ir tai, ką retkarčiais gaudavo siuntose iš Lietuvos, buvo pagrindinis maistas: „Mama, kai didelė šeimyna, kas anksčiau atsikels, tas tos duonienės virdavo, duonzupė vadindavosi. Atpjaudavo, duodavo duonos kepaliuką, mama išvirdavo, atriekdavo, tai būdavo labai skanu. <…> Uostydavom mes tą duoną, mama jeigu duodavo gabalėlį, uostydavom…“, – vaikystės prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Tremtyje šeima iš visų jėgų stengėsi išgyventi. Aldonos tėtis, nors ir po plaučių operacijos, silpnesnės sveikatos, dirbo mūrininku: po dienos darbų vakarais, kartu su vyriausiu sūnumi, eidavo mūryti pas vietinius gyventojus, kad tik užsidirbtų. „O mama ir visą laiką dirbo. Ir prie statybų, skiedinį nešė, viską su rankom reikėjo, jokių keltuvų…“, – sako Aldona. Vaikai po pamokų eidavo parnešti malkų, vandens, o vasaromis uogaudavo ar grybaudavo.
Namų neberado: sugrįžimas į sovietinę Lietuvą ir atmintis
1958 m. Pratapai grįžo į Lietuvą. Tačiau nei savo namų, nei buvusio gyvenimo nebeatgavo. „Tėvams labai sunku buvo. Sugrįžo Eržvilke ant kryžkelės su krepšiais <…> ir nežino, kur eiti“, – pasakoja Aldona.
Tėvai apsistojo pas kaimynus, šalia tėviškės, o vaikus priglaudė giminės. Pati Aldona įsidarbino pas tėčio brolio žmoną. Iš anų laikų atmintin įstrigo prie lietuviško peizažo dar nepripratusiai akiai neįprastas vaizdas – vaisius subrandinęs sodas: „Rytą atsikeliu, oi, stebuklas – obuoliai ant medžių.“
Negalėję prisiregistruoti Lietuvoje, Pratapai išsikraustė į Kaliningradą. Čia Aldona kūrėsi savo gyvenimą: dirbo siuvykloje, susipažino su būsimu vyru. Iš tremties į naujus namus buvo parsivežusi ir įsirėminusi savo siuvinėtą staltiesėlę-paveikslą su žodžiais „Laimink mus ištrėmime“. Visgi po kurio laiko suprato, kad verčiau užrašą pašalinti: „Tokia ponia atvažiavo, pamatė tą paveikslą, rusų laikais dar, seniai, sako: „Ką tu čia pasikabinai? Aš tai nekabinčiau tokio.“ Tai aš paėmiau <…> ir iškarpiau. <…> Ta ponia tarybinė grynai buvo, tai jai labai netiko tas užrašas.“
1965 m. Aldona persikėlė į Jurbarką, kur gyvena iki dabar. Iki šių dienų moteris išsaugojo daiktus, liudijančius šeimos istoriją ir gyvenimą tremtyje. Juos Aldona perdavė Kauno IX forto muziejui: tėčio 1949 m. darbo užmokesčio knygelę, Sibire mamos jai dovanotą rankinuką ir du pačios rankomis tremtyje siuvinėtus rankdarbius.
A. Pratapaitės-Bunikienės istorija – ne tik pasakojimas apie vieną šeimą. Tai – Lietuvos tremčių istorijos atminties dalis, kurią šiandien dar galima išgirsti gyvai, iš pirmų lūpų.
2026 m. sukanka 85-eri metai nuo masinių trėmimų ir Holokausto pradžios Lietuvoje. Kauno IX forto muziejus kviečia apmąstyti dviejų okupacinių režimų – sovietinio ir nacių – poveikį, pagerbti aukų atminimą ir saugoti atmintį dėl ateities.
