Balys Sruoga gimė prieš 130 metų – gražus jubiliejus, kurio proga norėtųsi prisiminti išskirtinį rašytoją. Švenčiame ne tik B. Sruogos gimimo dieną, tačiau ir jo muziejaus, kuris duris atvėrė prieš 60 metų, įkūrimo sukaktį.
Šia proga pasakojimą rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus edukatorė Kristina Grigonytė-Šerpenskienė.
Sruogų šeima – B. Sruoga, žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir dukra Dalia Sruogaitė – nuosavuose namuose gyveno nepilnai dvejus metus. Lankytojai kartais nustemba – tik tiek?! Kaune gyveno kur kas ilgiau, tik skirtingose vietose. Juk tarpukario Kaunas neatsiejamas nuo spalvingos B. Sruogos asmenybės. Visi atkreipdavo dėmesį į 1,90 m aukštaūgį plačiais žingsniais lėtai žingsniuojantį Laisvės alėja, stebėdavo jį Konrado kavinėje ar įsilipusį į liepas ir gegute kukuojantį. Universitetas buvo miesto centre, tad patogu gyventi netoliese. Rašytojas nuomojosi būstus Prūsų, E. Ožeškienės, K. Donelaičio, Žemuogių gatvėse. Šeimai norėjosi turėti ir savo kampą, kur B. Sruoga ramiai dirbtų, ilsėtųsi sode.
1935 m. Sruogai įsigijo 15 arų sklypą Kauno miesto VI-tojo forto rajone (taip nurodyta sklypo plano dokumentuose), Ramiojoje gatvėje 9B, – pačiame miesto pakraštyje. Sunku įsivaizduoti, bet tais laikais statinių aplink buvo nedaug, plytėjo laukai. Rajono apylinkės gražios: netoliese teka Girstupio upelis, driekiasi Adomo Mickevičiaus slėnis, Ąžuolynas, kuriame Sruogų šeima mėgo slidinėti. Namas dabar priklauso Gričiupio mikrorajonui, kuris tuomet dar tik kūrėsi. Prieš statant namą reikėjo pasirūpinti sklypu, šeima entuziastingai ėmėsi sodininkystės.
B. Sruogos namo istorija prasideda, kai sukurti namo projektą apsiėmė jaunas architektas Vladimiras Zubovas. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žentas buvo vos prieš porą metų baigęs architektūros studijas Berlyne. B. Sruoga, pradedančiajam architektui, kad įgautų patirties, pasiūlė suprojektuoti jam namą, išsakė pageidavimus, kokie kambariai turėtų būti, turėjo originalių idėjų. Nors namo projekto autorius yra V. Zubovas, manoma, kad prie plano sudarymo prisidėjo ir garsus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Laikinoji sostinė didžiuojasi savita Kauno modernizmo architektūra Naujamiestyje, Žaliakalnyje ir, žinoma, B. Sruogos gatvėje. Namas rąstinis, apkaltas medinėmis lentelėmis, paprastų, geometrinių formų, funkcionalus, įsiliejantis į gamtinę aplinką.
Laiptuose į antrą aukštą buvo prisegtas užrašas „Kančių kelias“.
Įdomu tai, kad namas iš pradžių buvo pastatytas ne čia, o Žemaitijoje, dabartiniame Mažeikių r. Rąstus ir medieną statybai padovanojo B. Sruogos uošvis, aristokratiškos giminės palikuonis Kazimieras Daugirdas. Jo dvare buvo suręstas pastato karkasas, kitų metų pavasarį išardytas ir traukiniu atvežtas į Kauną. Yra išlikęs ir siuntimo važtaraštis, kuriame pažymėtas krovinys – išardytos trobos dalys. Su pakuote svėrė beveik 15 tonų! Į Kauną atvyko dvaro darbininkai ir per porą vasaros mėnesių namą pastatė galutinai. B. Sruoga su kaimynu juokavo, kad statybos darbai – viena geriausių sporto rūšių. Artimo rašytojo bičiulio ekonomisto Albino Rimkos dukra Elena Rimkaitė, tuo metu 13 metų mergaitė, štai kokį įspūdį susidarė apie statybų procesą: „Vanda su Dalia kapstydavosi darželyje. O Balys vinis kalinėdavo. Dešinėj rankoj plaktukas, o už diržo užkištos vinys. Viena vinis už kairės ausies. Mus pamatęs, sakydavo: „Palaukit, tiktai vinį įkalsiu“. Ir, būdavo, įkala vinį į namo sieną ar tvorą. O Vanda iš tolo šaukdavo: „Ką tu ten kalinėji be jokio reikalo!“ Pasisveikinęs Balys išrūkydavo pypkę, ir tuo metu mes pasišnekėdavom. Ilgiau netrukdydavom. Balys visada truputį palydėdavo, bet prieš tai būtinai įkaldavo dar vieną vinį.“
1938 m. B. Sruoga pasistatė ir baltų plytų mūrinį garažą, kuris iki šiol išlikęs. Viena jo patalpa buvo skirta Palangoje įsigytam „Fiat“ markės automobiliui, kita – sandėliui ir skalbyklai. Gali kilti klausimas, ar šeima buvo labai turtinga, jei galėjo statydintis namą, išlaikyti automobilį? B. Sruoga, dirbdamas universitete, gaudamas honorarus už straipsnius, publikacijas, o jo žmona, dirbdama Kauno III gimnazijoje, gaudavo nemažas pajamas. Vis dėlto gyveno gana kukliai, prabangos nesivaikė. Automobilį pirko išsimokėtinai, namo statybai ėmė paskolą, užstatydami sklypą su trobesiais mokėjo nemažas palūkanas, draudimą.
Pagaliau Sruogai namuose galėjo švęsti įkurtuves. Kambariai nedideli, tad sakoma, kad svečius įkurtuvėms turėjo kviesti dalimis, du kartus. Šeimos bičiulio, buvusio Žemės ūkio ministro, šaulio Stasio Pūtvinskio (Pūtvio) dukra, Dalios Sruogaitės draugė Julija Pūtvytė, tuo metu gyvenusi Sruogų namuose, pasakojo, kad B. Sruoga stengėsi svečiams namų apžiūrą palengvinti: „Davė mums baltus popieriaus lapus, ant jų spalvotais pieštukais rašėme jo padiktuotus pavadinimus ir segiojom ant kiekvieno kambario durų. Sruoga buvo labai rimtas, susikaupęs galvojo, o kai padiktuodavo – nors plyšk iš juoko. Gaila, neatmenu visų tų pavadinimų. Laiptuose į antrą aukštą buvo prisegtas užrašas „Kančių kelias“. Prie mūsų kambario durų „Rūtų darželis (prašau nelasavoti)“. Mat duryse nebuvo nei rakto, nei kabliuko, reikėjo kažkaip užtikrinti mūsų ramybę.“
Šeima šiuose namuose praleido labai laimingą gyvenimo tarpsnį. Išvykus gyventi ir dirbti į Vilnių, čia 1940 m. įsikėlė pirmieji nuomininkai. 1945 m. pavasarį iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kurioje buvo įkalintas dvejus metus, rašytojas grįžo į sostinę. B. Sruoga nenorėjo apleisti namų, nuomininkų paprašė išsikelti, tikėjosi, kad kada nors su šeima dar čia sugrįš… Viltys neišsipildė – su žmona ir dukterimi, kurios jau buvo emigravusios iš Lietuvos, daugiau niekada nesusitiko. Po poros metų rašytojas namuose leido įsikurti Vilniuje namų šeimininke dirbusios ir jį iš lagerio grįžusį slaugiusios Jadvygos Peseckienės seseriai. Pats B. Sruoga į Ramybės g. 9B grįžo tik keliems mėnesiams. J. Peseckienė atsiminimuose rašė: „Paskutinę vasarą Sruoga praleido Kaune, savo namuke. Buvo labai laimingas. Prisimindavo, kaip statė namą, kaip sodino vaismedžius, maloniai glostė krūmus, džiaugėsi, kad gali čia vasarot. Sakydavo – visur važinėjau, visur gražu – ir Alpėse, ir kurortuose, bet gražiausia tai mano bakūžė, va šita vieta…“ Tų pačių metų spalį rašytojas mirė, būdamas vos 51 metų amžiaus.
Praėjus trims dienoms po B. Sruogos mirties, buvo sušauktas posėdis dėl rašytojo palikimo. Namas nacionalizuotas nebuvo, turtu rūpinosi Rašytojų sąjunga, keliolika metų čia gyveno skirtingi žmonės: B. Sruogos artimieji, bičiuliai, dukters vyro šeima. Galiausiai prasidėjo teisminis procesas, kuriame bendraieškovais tapo Kultūros ministerija. V. Daugirdaitė-Sruogienė atsisakė visų turtinių teisių, išreikšdama pageidavimą, kad namuose būtų įkurtas jos vyro vardo muziejus. Ministerija buvo įpareigota namą suremontuoti, įsteigti muziejų ir Kauno viešosios bibliotekos filialą. Iškeldintinų gyventojų sąraše buvo 12 asmenų. Muziejus įkurtas 1966 m., o vyresni lankytojai dar ir dabar prisimena šiuo metu atkurtos Sruogų svetainės erdvėse buvus bibliotekos lentynas ir daugybę knygų. 1993 m. muziejus tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus dalimi.
Ką įdomaus galite pamatyti Sruogų namuose? Kuo didžiuojamės? Modernistiniu interjeru, garsiausio tarpukario dizainerio Jono Prapuolenio įspūdingu baldų komplektu, Toneto kėdėmis, garsių dailininkų Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Adomo Varno, Vlado Didžioko darbais, išskirtinės asmenybės, menininkės, tautodailininkės Onos Bagnickaitės audiniais, XVII a. LDK žemėlapiu, o labiausiai – sruogiška namų dvasia. Esame dėkingi rašytojo artimiesiems, kad namuose išliko arba į juos sugrįžo daug asmeninių šeimos daiktų. Namo savininko kūrybinė dvasia, žavesys ir originalumas čia vis dar skleidžiasi. Kviečiame atrasti Sruogų namų istorijas, o jubiliejiniai metai gali būti tam puiki paskata.
