Per kino teatrus keliaujant Giedrės Žickytės filmui „Irena“, šalies knygynuose taip pat pasirodė naujas Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ leidimas. Ikoninės Lietuvos kultūros asmenybės gyvenimą ir likimą atskleidžianti „Metų knygos rinkimuose“ publicistikos ir dokumentikos kategorijoje 2018-aisiais laimėjusi knyga – vėl šalies knygynų topuose. Filmo režisierė ir knygos autorius svarsto, kaip filmas papildo knygą ir atvirkščiai.
„Kurdama filmą, kartais pavydėdavau knygą išleidusiam Aurimui, – šypsosi režisierė G. Žickytė. – Tiek daug įdomių ir svarbių Irenos gyvenimo momentų tekdavo atsisakyti dėl ribojančios filmo trukmės, kūrybinių ieškojimų, kaip konstruoti mizanscenas nesiremiant vien žodiniu pasakojimu bei siekio išlaikyti vientisą kinematografinę struktūrą. Filme natūraliai tilpo tik nedidelė dalis Irenos gyvenimo įvykių, kuriuos Aurimas aprašė knygoje. Tačiau kine tampa svarbu ne tai, ką pasako, o kaip pasako. Pauzė, balso tonas, nutylėjimas, šypsena, krentanti šviesa kartais atskleidžia visai naujus pasakojimo sluoksnius. Manau, kad knyga ir filmas gražiai papildo vienas kitą – žiūrovai ir skaitytojai gali ne tik daugiau sužinoti apie Ireną, bet ir ją pajusti, patirti.“
„Taip, kartais kine vienas mirksnis ar atodūsis gali papasakoti daugiau nei visas knygos skyrius, – svarsto A. Švedas. – Kažkada, mums su Irena bepasakojant apie mūsų bendrą darbą – knygą, sulaukiau klausimo: kiek universali yra Irenos gyvenimo istorija? Mano pirmoji instinktyvi reakcija buvo atsakyti, kad ji pirmiausiai yra svarbi žmonėms, kurie pažįsta, supranta ir vertina Ireną. Tačiau kai pradėjo rodytis knygos vertimai į rusų, lenkų, vokiečių kalbas, pamaniau, kad klydau – Irenos istorija yra universali. O kino kalba – dar universalesnė nei knyga, tad galbūt ji gali sukelti minčių dar platesniam ratui?“
Puikiai pamenu tą momentą, kai Irena įžengia į pilnutėlę salę ir visi plodami atsistoja.
G. Žickytė linki per knygą ar filmą kiekvienam patirti I. Veisaitės fenomeną – ji giliai paliesdavo kone kiekvieną sutiktą žmogų, o A. Švedas priduria: „Buvome jos pripratinti prie tam tikro dvasinio komforto – žinojome, kad mūsų gyvenimuose yra žmogus, kuris turi labai daug meilės, kuris mus telkia, kviečia. Ji labai vertino draugystę ir mokėjo draugauti, mokėjo kiekvieną apgaubti savo dėmesiu. Tai – išskirtinė savybė: dovana ir jai, ir kitiems.“
Šiuo metu leidyklos „Aukso žuvys“ naujai perleistos knygos kūrimo procesas buvo įamžintas ir filme „Irena“ – A. Švedas I. Veisaitei rodo knygos juodraščius ir juos drauge aptaria. „Bijojau tų kelių kartų, kai G. Žickytė su filmavimo grupe atėjo pas Ireną – mintyse priešinausi mus sekančiai kameriai kartu suprasdamas, kad komanda daro labai reikalingą ir prasmingą darbą – įamžina Ireną“, – prisimena A. Švedas.
O G. Žickytė prisimena knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pristatymą Knygų mugėje: „Puikiai pamenu tą momentą, kai Irena įžengia į pilnutėlę salę ir visi plodami atsistoja – tąkart tai stebėdama dar kartą supratau, kokia brangi yra Irena. Visiems – net tiems, kurie jos asmeniškai nepažinojo.“
G. Žickytės filmas „Irena“ ir A. Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ siekia I. Veisaitės šviesą ir meilę perteikti net jos nepažinojusiems. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, I. Veisaitė vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui. Tai – priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
