2023-iųjų pabaigoje man gana atsitiktinai į rankas pateko dvi debiutinės poezijos knygos – Patricijos Gudeikaitės „Procesas“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Abi smelkėsi gilyn, ten ir pasiliko. Tad mąstydama, ką galėčiau pašnekinti žurnalo numeriui „Debiutai“, kiek nesąmoningai sumečiau apie tai, kuo svarbūs pirmieji tekstai, pakalbinti iš Kauno kilusią (ir čia dažnai grįžtančią, mat, be kitų veiklų, dirba Vytauto Didžiojo universitete) literatūrologę Neringą Butnoriūtę. Ji baigiantis metams Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apdovanota Vytauto Kubiliaus premija, skiriama už reikšmingus literatūros kritikos darbus. Jei konkrečiai, ji Neringai įteikta už „nuolatinį suinteresuotą dėmesį naujausiai lietuvių literatūrai“. Nors „naujas“ nebūtinai reiškia „debiutuojantis“, mano pašnekovė sako, kad debiutas – savotiška paraiška tolesnei kūrybinei veiklai, ir akivaizdu, kad tas paraiškas vertinti jai patinka.
Neringa, kodėl tau įdomu specializuotis būtent šiuolaikinių autorių ir jų tekstų lauke?
Kai dalyvauji kultūroje, įdomiausia atrodo tai, kas vyksta dabar ir kaip tai atspindima. Bet, manau, labai stipriai paveikė studijos Vytauto Didžiojo universitete, kur turėjome laiko moderniems ir postmoderniems procesams. Labai stipriai praplėtė mano akiratį ir tai, kas buvo anapus mokyklinio skaitinių burbulo, kai pradėjau tyrinėti kultūrinę spaudą, kurioje dažnai vyksta batalijos, aptariami naujausi reiškiniai. Tapusi nuolatine skaitytoja, pabandžiau rašyti ir pati, bet padrąsino būtent studijos. Studijuodama filologiją sutinki žmones, kurie veikia čia ir dabar, skaito naujausius tekstus, – įdomiausios diskusijos vykdavo būtent apie tai, kas nauja. O tas atsinaujinimo procesas niekuomet nesibaigia. Man ši sritis iki šiol atrodo aktuali, įdomi ir visada galinti nustebinti, o iš tavęs lygiai taip pat nuolatos reikalauja pasitempti, suprasti, prisitaikyti.
Žinoma, nauja literatūra – tai nebūtinai nauji autoriai. Bet ar tau pačiai norisi ir šviežių vardų? Kaip jų ieškai?
Mano domėjimosi sritis nėra visa literatūra – tai poezija, o poezijoje, bent jau lietuvių, daugiausia debiutų. Per metus sulaukiame net penkių, kai prozoje – vienas, du. Debiutą paprastai siejame su naujomis idėjomis, ir poezijoje tų idėjų greičiau pamatai.
Man poezijoje įdomu ir tai, kad pats laukas labai bendruomeniškas. Daug festivalių, įvairiausių renginių. Labai greitai gali gauti atgalinį ryšį. Žinoma, iš vieno skaitymo, vieno eilėraščio sunku spręsti, kas iš tiesų vyksta, tad man patinka knygos, kuriose pamatau visumą. Kasmet stengiuosi sąmoningai skirti dėmesio debiutams – kaip tik mane pagavai parašiusią vieną tokių apžvalgų.
VDU dėstai būsimiesiems filologams, tarp kurių tikrai yra ir rašančių. Ar jie kreipiasi į tave prašydami kritikos, gal paguodimo, o gal labai paprastų praktinių patarimų, kaip publikuotis?
Studijose mano darbas yra skatinti studentus analizuoti tekstus, pažinti kūrybos procesą ir įvairias sampratas, kuriomis remiantis yra kuriama. Taip pat kūrybinis rašymas, kuris pas mus yra labai specifinis, skirtas filologams. Erdvės dalintis asmenine kūryba tikrai lieka nedaug, nes ir laikas labai riboja. Bet man atrodo, kad pati didžiausia vertė yra atgalinis ryšys. Turbūt aš ir pati neužsiimčiau šitais dalykais, jeigu nebūčiau jo sulaukusi. Todėl išgirdusi iš studentų, kad jie rašantys, stengiuosi ne būti kritike, bet parodyti kultūrinę spaudą, nukreipti, kur skelbiamasi, kokios yra galimybės, kaip tas pasaulis atrodo.
Kaip yra su tais būreliais, grupėmis, judėjimais ir sąjungomis? Ar nėra pavojaus suvienodėti, kai visi skaito vieni kitų tekstus ir vieni tampa kitų palaikytojais bei kritikais? Gal geriau atsiriboti nuo visko ir kurti užsidarius miegamajame?
Man pačiai sąjungos nėra labai aktualios, bet, kalbant apie debiutus, gaila, kad universitetuose būrelių, klubų veiklos priblėsusios. Kiek tenka pasikalbėti su bendraminčiais, kurie studijavo skirtinguose universitetuose, atrodo, kiekviena karta turėjo savotiškus ratelius, kur rinkdavosi, diskutuodavo, net jeigu nerašydavai, vis tiek būdavo įdomu būti tokioje aktyvioje diskusinėje terpėje, kur visiems rūpi tas pats – ne tik rašyti, bet ir skaityti, dalyvauti kultūroje. Šiandien tokius darinius pakeitė „Slemas“ ar „Literatūrinis sprintas“ – vietos, kurios labiau skirtos sceninei išraiškai, kur ateini su draugais, gauni atgalinį ryšį, bet nėra grynesnio literatūrinio saito su kūryba. Dar atsiradęs naujas dalykas – kūrybinio rašymo grupės, kur susirenka individualistai, siekdami labai konkretaus rezultato.
Kaip debiutantui ateiti pas skaitytoją?
Yra pagrindiniai renginiai: nuo 1980 m. vykstantis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginių ciklas „Filologijos ruduo“, keliuose miestuose vykstantis jaunųjų rašytojų ir dailininkų festivalis „Literatūrinės slinktys“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojami atviro mikrofono renginiai „Literatūrinis sprintas“. Į šias vietas ateini patirti jaunų žmonių, pamatyti, kas jie yra.
Ruošdamasi mūsų pokalbiui mąsčiau apie dalykus, kurie gali paskatinti aktyvesnį kūrybinį srautą. Karas Ukrainoje palietė poetų ir prozininkų, o ir kitų kūrėjų, gyvenimus, tad ir darbus. Bet tai skaudi tema. Iš smagesnių pagalvojau apie Europos kultūros sostinės titulą. Pasiruošimas jam ir vyksmas bei finalas – tai net septyneri metai. Ar pastebėjai bent kokios šio titulo įtakos naujai išleidžiamai poezijai, prozai? Galbūt dar per anksti to ieškoti?
Dėmesys literatūrai per tuos EKS metus buvo gana tendencingas. Viena programos dalių juk ir siekė sukurti mitą. Šiauliai ir Vilnius šia prasme lyg literatūriškesni. Tad kiek kritiškai manyčiau, kad buvo bandoma dirbtinai inscenizuoti mito auginimą. Kitaip nei architektūros srityje, kai žmonės iš tiesų atrado savo miestą, literatūroje niekas organiškai neužgimė. Bet, aišku, yra gražių dalykų. Pavyzdžiui, Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ – romanas apie Salomėją Nėrį, ir Inos Pukelytės romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuriame bandoma atrasti platesnius socialinius, psichologinius, istorinius sluoksnius. Aišku, iki tol buvo, tarkime, Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“, kurio veiksmas vyksta tarsi Kaune, bet kūrinys nepagilina suvokimo apie miestą.
Kurie pastarųjų metų debiutai tau įsiminė labiausiai?
Šioje vietoje gal pažiūrėčiau plačiau. Literatūroje ieškau talpaus kalbėjimo ir labai mėgstu, kai autorius savo temas, idėjas pateisina. Kai žodžiai atitinka veiksmus. Jie mane gali šokiruoti, meilintis, ieškoti savo protėvių, rašyti apie Kauną, bet man svarbiausia, kad ta idėja kažkaip „išvežtų“.
Iš poezijos šiuo požiūriu labai įsiminė jau ir antras knygas parašę Greta Ambrazaitė (už 2018 m. pasirodžiusią debiutinę poezijos knygą „Trapūs daiktai“ autorei įteikta Jaunojo jotvingio premija; tai buvo geriausia poezijos knyga Metų knygos rinkimuose, – red. past.), Tomas Petrulis (2017 m. pasirodė jo debiutinė knyga „Triukšmo gyvatė“, nominuota Metų knygos rinkimuose bei Kūrybiškiausios knygos rinkimuose, – red. past.) ir Vaivos Grainytės pirmoji knyga „Gorilos archyvai“ (2019 m.).
Jos tokios savitos, išsiskiria tokiu nenuolankiu mąstymu apie pasaulį, kurio negali atkartoti. Autoriai labai skirtingi, labai įdomus jų savarankiškas mąstymas, kuris lieka anapus aktualijų ir nėra demonstratyviai maištaujantis, bet savaime maištingas. Tekstuose yra vaizduotės ir jausmo, tas labai įkvepia. Aš esu atviresnė tekstui kaip katei maiše, nes jeigu ir vyresniam, žinomam, patyrusiam, ir debiutantui būsi žmogus, kuris mano, kad viskas jau aišku, tada nei liksi nustebintas, nei norėsi patirti, ką tau norima pasakyti.
