English
Žurnalų archyvas

Tatuiruočių meistras Rokas Jakubauskas ir paveldėtas ralisto kelias 

22 rugpjūčio, 2024, Eglė Gailušytė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Paklausus, ką pirmiausia pagalvoja išgirdęs žodį „kelias“, tatuiruočių meistras Rokas Jakubauskas nusijuokia ir atsako: „Saugos diržas. Ir čia rimtai – saugos diržas.“ Nors Rokas yra profesionalus tatuiruočių meistras, jis turi ir kitą gyvenimo aistrą – automobilių ralio krosą. Įsitaisę tatuiruočių studijoje „Red Hill Studio“, esančioje Parodos kalno viduryje, su Roku kalbamės apie tai, kuo šis sportas ypatingas, apie skirtingas kategorijas, laimėjimus ir bandymus gyvenime viską suspėti.

Dovydo Bučo nuotr.

Rokai, kaip atsidūrėte šiame sporte? Kiek metų tuo užsiimate?

Mano tėtis savu laiku tuo užsiėmė. Profesionaliai važiuoti pradėjau būdamas 13-os, šiame sporte esu jau apie 17 metų. Tėtis įvėlė į šį reikalą, garažas buvo mano popamokinė veikla. Krepšinio, futbolo nežaidžiau, plaukt nemokėjau, bet perrinkt motorą būdamas 13-os jau galėjau. Vėliau, kai jau pradėjau pats važiuoti, keisdavom su tėčiu motorus iš vieno į kitą – jis su galingesniu važiuodavo, grįždavo po varžybų, aš po pamokų eidavau vienas į garažą, pakeisdavau variklį į kitą ir jau kitą savaitgalį važiuodavau pats.

Laiko visada yra per mažai.

Niekada nesinorėjo elgtis kitaip, priešingai nei tėtis?

Kai visą paauglystę praleidi garaže, suvoki, kad gal nelabai norisi ten likti. Kadangi mano tėčio brolis buvo tapytojas, galima sakyti, kad iš kito šeimos nario perėmiau studijų programą – pasirinkau studijuoti tapybą ir pirmo kurso pabaigoje pradėjau tatuiruoti. Netrukus pasirodė, kad tai galėtų būti mano gyvenimo kelias, tad iš dalies elgiuosi kitaip nei tėtis.

Koks buvo pirmasis jūsų ralio kroso automobilis? 

Modelis visada tas pats, tik kėbulas būna atnaujintas. Pradėjau važiuoti su „Opel Corsa“, su 1,4 l motoru, tokiu mažiuku. Vėliau į tą patį kėbulą įdėjom galingesnį, dabar – jau 2,0 l motoras. Pirmos mano varžybos buvo 2013 metais, jei neklystu, Šakiuose. 

Dovydo Bučo nuotr.

Pats remontuojate savo automobilį. Kiek laiko užtrunka paruošti jį varžyboms?

Laiko visada yra per mažai, pasiruošimas vyksta iki paskutinės nakties. Pavasarį prasidėjęs sezonas baigiasi rugsėjo gale, tuo metu jau leidi sau pailsėti, kažkur išvažiuoji, nes vasaros atostogų nebūna. Darbas tatuiruočių salone, darbas garaže, o savaitgaliais kitas darbas – varžybos… Ruoštis naujam sezonui pradedi sausį, kai pasimiršta visi praėjusių metų rūpesčiai – perrenki viską, susitikrini, jeigu nieko per daug daryti nereikia, tai per keturis mėnesius gali mašiną paruošti kitam sezonui. Tam skiriu bent po 3–4 valandas per dieną, įskaitant ir savaitgalius. Darbo ir laiko reikia daug. 

Ralio krosas turi keletą skirtingų kategorijų / klasių. Kuo jos skiriasi viena nuo kitos?

„Yaris 1300“ klasė – pradedančiųjų, joje važiuoja paaugliai nuo 13 iki 16 metų. „Lada RX“ – gana pigi klasė, bet daug apribojimų. Gali nusipirkti automobilį už 5 tūkstančius eurų ir, neturėdamas didelio biudžeto, važiuoti visą sezoną. Kiek varžybose matau, mašinas sudaužo, pasiima kūjį, atkala sulankstytą metalą ir važiuoja toliau. Per daug niekas nesipyksta, jeigu būna stipresnis incidentas. 

Dar yra „BMW 3000“ – ganėtinai suvienodinta klasė, varikliai iki 3,0 l. Galima dėti ir 2,0 l motorą, tik tada svoris mažesnis. Viskas pagal kubatūrą – kuo didesnė kubatūra, tuo didesnis svoris. „Super 1600“ klasėje yra europiniai automobiliai, ji brangesnė nei 2,0 l, nes 1,6 l variklio galia yra praktiškai tokia kaip ir 2,0 l, tik automatiškai variklio resursas yra dvigubai mažesnis. Kiek esu šnekėjęs su tais, kurie važiuoja, sakė, keičia motorą kas dvejas varžybas, profilaktiškai. Visą išrenka ir surenka iš naujo, motoras kainuoja 20 tūkst., tai labai prabangu. O maniškėje „Super 2000“ galima daryti ką nori, kad ir į „Opel“ įdėti „Ford“ motorą. Šioje klasėje mano 2,0 l variklis laiko jau treti metai, nieko nereikia daug keist. Aišku, gali nutikti kitų dalykų. Pavyzdžiui, 2018 m. tapau Lietuvos čempionu 1,6 l klasėje, tam man reikėjo šešerių metų – susivesti visus galus, kad mano mašina taptų čempionine. Tada per paskutines varžybas iškrito vožtuvo spyruoklė, pats vožtuvas ir motoras išsibarstė kaip laikrodukas. Čempioninis motoras pilnu tempu važiavo 24 valandas, kol subyrėjo. 

Minėjote, kad buvote tapęs čempionu.

Lietuvos – taip, o Baltijos šalių – vicečempionas. Po to pardavėm seną kėbulą, kad galėtume pradėt kažką naujo. Dabar per kiekvienas varžybas kas nors atsitinka. Jau ketveri metai praėjo, tai pagaliau pastarosios varžybos buvo be incidentų. Lietuvoje, tiesą sakant, nelabai yra kur pasibandyti – Nemuno žiedą arba renovuoja, arba labai sunku ten patekti. Ukmergėj yra trasa, bet ten nėra viešumo, kad galėtum užsisakyti, atvažiuoti ir pabandyti. Tai čia Lietuvos minusas. Vilkyčiuose yra trasa, kur galima nuvažiuoti, bet man iki ten į vieną pusę virš 200 km, tai 400 km važinėti, sulaužyti ir grįžt atgal – nei šis, nei tas.

Esate automobilių sporto klubo „Vilkyčiai“ narys. Kodėl būtent šis klubas? Juk Lietuvoje jų yra daugiau.

Taip, klubų yra daug. Už „Vilkyčius“ važiuoju labai seniai, tėtis jam priklausė, nesu niekam kitam atstovavęs. Jei Lietuva organizuoja čempionatą ir Vilkyčiuose vyksta, tarkim, du etapai, tai aš, kaip komandos narys, neturiu mokėti startinio mokesčio ir per du etapus sutaupau keturis šimtus eurų. 

Kokios techninės charakteristikos yra svarbiausios ralio kroso automobiliui?

Reikia daug arklio galių. Jeigu nori konkuruoti, tai 250 atmosferinių motorų būtina turėti. Jeigu mažiau – reikia labai lipti per save, kad kažką įrodytum. Tada sekvencinė pavarų dėžė, nes bėgių reikia junginėti labai daug, kadangi trasa yra trumpa, ne kaip ralyje ar žiede, per vieną važiavimą, per keturis ratus, apie du šimtus kartų bėgį gali sujungti: nuo pirmo iki šešto visą laiką. Trečias dalykas – amortizatoriai, tik kas iš to, jeigu turi brangius amortizatorius, bet nemoki jų reguliuoti.

Dovydo Bučo nuotr.

O jūs reguliuojat pats?

Pats. Kažkiek pavažiuoju, pabandau, jaučiu kur link ką reikia pasukti, pakietinti ar paminkštinti.

Kaip viską suspėjate – ir tatuiruoti žmones, ir piešti eskizus, ir ruošti automobilį varžyboms, ir treniruotis?

Naktim. Man yra sakę, kad „treniruotės kenkia meistriškumui“. Iš tiesų, esu susidėliojęs dienos planą, ypač vasaros metu: studijoje pradedu dirbti 12 val., tai iki to laiko stengiuosi nueiti į salę pasportuoti, nuo 12 val. iki 18 val. tatuiruoju, nes daugiau nei dviejų klientų per dieną vasaros metu neimu. Tada greitai pavalgau ir važiuoju į garažą, kur būnu iki 21 val. Po to grįžtu namo, pavalgau vakarienę, sėdu piešt. Iki maždaug dviejų nakties piešiu ir einu miegot. Daug paprasčiau, kai viskas yra sudėliota. Bet jeigu planas ima griūti, pradedu šiek tiek stresuoti, tada labiausiai vargina pastangos viską atlikti ir bandyti būti keliose vietose vienu metu. Jeigu viskas vyksta pagal dienos planą, tai mažiau laiko lieka beverčiams apmąstymams apie gyvenimą ir bimbinėjimams baruose. Žinoma, kartais perdegu. Tada duodu sau porą dienų pailsėti ir vėl grįžtu į ritmą. 

O kaip kuriate piešinius konkrečiai asmenybei? Ką jums būtina sužinoti apie žmogų prieš imantis darbo?

Būna visokių žmonių, tai pradėsiu nuo tų, kurie yra nekalbūs, iš kurių reikia traukti informaciją, kartais atrodo, kad užsiimu tardymu. Kad ir ko paklausi, kad ir ko paprašysi to žmogaus ir ką parodysi, jam viskas bus gerai. Jie yra tokie neutralūs, kad pats kartais pradedu galvoti, ar čia tikrai viskas gerai, nes jam lyg ir tinka, bet nerodo jokių jausmų. Tokie žmonės man vis dar yra kažkokia mistika. Ir yra tokie, kurie savas idėjas generuoja, – su jais paprasčiau dirbti. Daug aiškiau, kai klientas raštu plačiau papasakoja, ko nori, – būna, perskaitai ir mintyse jau matai kažkokią pasaką iš to žmogaus minčių. Tada tą pasaką bandau išreikšti per savo prizmę, iliustratyvia forma. Jeigu ateina naujas žmogus, jo prašau parodyti bent tris skirtingus pavyzdžius, kokie piešiniai patinka, tada kalbamės apie tai, kas konkrečiai juose patinka. 

Dovydo Bučo nuotr.

Dar grįžkime prie ralio kroso, kokie ateities planai šioje srityje? Ar yra planų keisti kategoriją?

Kol kas ką nors keisti planų nėra. Dar norisi susivesti šitą automobilį iki galo kiek įmanoma.

Iki tos pirmos vietos Baltijos šalyse?

Taip, nes jau labai nedaug trūksta, tai norisi su šituo pabaigti. Bet čia tokia santykinai pigi ir konkurencinga klasė, kad nesvarbu, ar atvažiuoji pirmas, ar 5–6, bet išlipi visas šlapias ir tas rankų drebulys nuo adrenalino, vėliau nepaleidžiantis dar 20 minučių, priverčia pasijusti gyvesniam. Kol kas ši klasė tokia gyva, visi užsidegę, labai ryški sportinė konkurencija.

instagram.com/plusttthree