Šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ jau ketvirtus metus kuria Kauno kultūros žemėlapį, o šįkart jo meno programa atveria naujas erdves ir netikėtas sąsajas. Apie miesto transformaciją, Čiurlionio interpretacijas ir maisto sinergijas kalbamės su meno programos vadovu – Tautvydu Urbeliu.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. rugsėjo numeryje „Judėjimai“)
Festivalis siekia perrašyti miesto kultūros žemėlapį. Nuo 2023 m. esi meno programos vadovas – ar jau matyti pokyčiai ir ar festivalis gali tapti ilgalaikės miesto transformacijos įrankiu?
Taip, manau, kad festivalis tikrai koreguoja šį žemėlapį nuo pat savo atsiradimo. Realūs pokyčiai matosi – auga žiūrovų susidomėjimas, o svarbiausia – tvirtas įsitikinimas, kad Kaunas gali turėti pasaulinio lygio festivalį. Didelis festivalis nedideliame mieste leidžia pasiekti realų pokytį. Tam svarbios ir erdvės: „Pergalės“ fabrikas, Šilainių sodai Kauno tvirtovės VIII forte ir kt. Plečiantis programos geografijai, atsivėrė ne viena erdvė, kuri iki tol buvo neprieinama ar nematoma kaip erdvė menui ir kultūrai. Neabejoju, kad miestas kupinas potencialo, o mes stengiamės jį aktyvuoti.
Viena labiausiai intriguojančių meno programos inovacijų – bandymas tapti inkubatoriumi. Esame numatę dvi kryptis. Viena – festivalio inicijuojami projektai. Šiemet tai „Piliečio sumuštinis“, kuris kyla iš šių metų konteksto ir veikia festivalyje, bet vienas jo tikslų – autonomija. Noriu, kad ilgainiui jis veiktų savarankiškai, kaip tam tikras festivalio satelitas. Kita kryptis – meno programos investicijos į egzistuojančias iniciatyvas mieste. Šiais metais bendradarbiavome su VšĮ „Kultūros dirbtuvė“, kuri veikia Šilainių soduose ir visame VIII forte. Prisidedame prie veiklų finansiškai, integruojame jas į festivalį, bet taip pat paliekame daug autonomijos. Mūsų lūkestis – turėti įdomią programą ir drauge inovuoti, prisidėti prie teigiamų miesto pokyčių.
Pristatykime skaitytojams programos struktūrą.
Bazinė struktūra – paroda ir performansai. Šiais metais bendradarbiaujame su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, suteikusiu Kauno paveikslų galerijos patalpas. Performansų programa – dinamiška, aktyvuojanti skirtingas erdves. Performansai vyks ir Lietuvos banko rūmuose. Labai džiaugiuosi šia tarpsektorine partneryste – noriu matyti meną tiek galerijose, tiek apleistose gamyklose, tiek bankuose!
Projektai „Piliečių sumuštinis“ ir „Valgomas miestas“ atliepia šių metų kontekstą – maistą. Kiekvienais metais tema diktuoja ne tik turinį, bet ir formą, kaip tas turinys galėtų būti pristatytas. Pavyzdžiui, „Piliečio sumuštinis“ – kaip pop-up kavinė, o „Valgomas miestas“ – kaip bendruomeninė vietokūros iniciatyva. Žvelgiant iš organizacinės perspektyvos, kompleksiškumo nestinga, bet dedame visas pastangas, kad žiūrovo patirtis būtų aiški, suprantama ir įtraukianti.
Kiekvienais metais „Audros“ festivalis kviečia žiūrovus nagrinėti skirtingas temas. Šiemet festivalį lydi sąvoka „Aukščiau“, kurią papildo šūkis „Pakilus aukščiau – matyti daugiau“. Ji susijusi su Čiurlionio kūrybos interpretacija. Ar ieškodamas temų labiau remiesi intuicija, aktualijų pajauta, o gal metodiškai struktūruoji teminį karkasą nuo pat pradžių?
Man svarbus klausimas – kas apskritai yra tema? Dirbant mažesnėje institucijoje „Rupert“, temos buvo aiškiai išreikštos, jas buvo lengviau suvaldyti. „Audros“ festivalio meno programa ilgainiui tapo per didelė, kad veiktų vienos temos kontekste. Kilo idėja temą keisti kontekstu. Kontekstas – šiais metais „maistas“ – man atrodo labai platus terminas. Maistą kaip kontekstą sudaro debesis raktažodžių, pagal kuriuos kuratoriai pasirenka tai, kas jiems atrodo įdomiausia, aktualiausia. Kontekstas leidžia festivaliui veikti plačiai, bet turėti aiškų fokusą.
Šiais metais buvo dar vienas papildomas dėmuo – muziejaus kvietimas bendradarbiauti. Nepaisant to, kad institucija suteikė laisvę ir nekėlė sąlygos būtinai nagrinėti Čiurlionį ar remtis jo kūryba, mums patiems tai pasirodė įdomu. Bendradarbiavimas su muziejumi paskatino kelti klausimą, ką tai gali atnešti ne tik šiais metais, bet ir žvelgiant strategiškai. Šių metų šūkį matau kaip tam tikrą paraginimą. Iš pradžių jis buvo nukreiptas į mus pačius – pasižiūrėti, kas yra už tų ribų, kurias esame strategiškai ir konceptualiai nubrėžę šiuolaikiniam miesto festivaliui. Ilgainiui tas šūkis atsisuko į žiūrovą – kviečiame pasižiūrėti, kas yra aplinkui, ten, kur galbūt nesitikėjai. Jei atėjai į reivą – nueik ir į parodą ar pasiklausyti apie miesto sodininkystę. Tai vienas maloniausių tokio festivalio kuravimo aspektų – kai publikos persipina, žmonės atranda netikėtus dalykus arba bent jau trumpam išeina iš komforto zonos.
Kokius sąlyčio taškus šių metų parodoje pamatysime tarp Čiurlionio ir šiuolaikinių menininkų?
Į šį klausimą atsakyti norėčiau iš kiek toliau. Kai pradėjau dirbti su didelio masto festivaliu, buvo aišku, kad nemaža dalis meno lauke įprastų kuratorinių strategijų čia neveikia. Tai paskatino mąstyti apie renginio atmosferą, vaibą – tam tikras internetinės kultūros formuojamas socialines gijas, nesankcionuotą bendrumą, ribines būsenas, suburiančias labai skirtingas žmonių grupes. Kodėl mes kolektyviai suprantame, ką reiškia memai? Kas paskatina šokti kartu su šimtais nepažįstamųjų? Kaip veikia šis bendrumo, dalinimosi mechanizmas? Galima tai apibūdinti kaip bendrai juntamą neapibrėžtumo malonumą.
Vaibas veikia ir Čiurlionio atveju. Tačiau mano pirmas žingsnis buvo struktūriškas – įsivardinti tam tikrus kontekstus, kuriuose veikė Čiurlionis, nagrinėti, kaip juose veikia šiuolaikiniai menininkai. Išryškėjo šie: vizuali muzika ir sinestezija; gamta, folkloras, mitologija; futurizmas ir kosmosas. Šie kontekstai, o ypač jų įtampos, man pasirodė geras atspirties taškas ir kartu tam tikras filtras, kaip pradėti menininkų atranką ir kaip šią logiką iškomunikuoti kitiems kuratoriams. O toliau vien vaibai. Nėra kaip pasakoti, reikia patirti.
Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi kurdamas „Audros“ festivalio meno programą?
Man svarbūs keli dalykai: pirmiausia, gebėjimas dirbti skirtinguose kontekstuose ir kūrinio modalumas. Noriu dirbti su menininkais, kurie mato savo kūrinį ne kaip fiksuotą, bet kaip kintantį kūną. Svarbu, kad menininkas gebėtų reaguoti aktyviai, siūlytų savo erdvinius scenarijus. Iš to išplaukia kita vertybė – veržlumas ir aktyvus dalyvavimas šiuolaikybėje. Noriu suburti žmones, kurie betarpiškai, autentiškai dalyvauja šio pasaulio suirutėje ir daro tai aistringai.
Paroda atvers iki šiol nematytas Kauno paveikslų galerijos erdves. Atsisakoma erdvinės hierarchijos.
Džiaugiuosi, kad iš karto sutapo mano ir architektų vizija. Susidūrėme su gerai pažįstama, istorijos kupina erdve, kurią galėjom atverti, išeiti už jos ribų, įeiti į įprastai nepasiekiamas pastato vietas ir pasiūlyti galimą scenarijų šiai galerijai bent parodos laikotarpiu. Kalbant apie hierarchiją, man yra tapę savaime suprantamu procesu – integruoti kūrinius į nestandartines lokacijas, aptikti erdvines užuominas ir veikti jų kuriamoje scenografijoje. Niekada nesu dirbęs balto kubo erdvėje, esu pratęs klausti, kur prasideda ir baigiasi paroda, kaip tai veikia infrastruktūriškai, kaip dera skirtingos institucijos.
Eve Stainton performansas „Impact Driver“. Brian Hartley nuotr.
Šiemet festivalyje – tarptautiniai vardai. Ar festivalis ir miestas jau pasiruošę tokio lygio programai?
Neabejoju, kad Kaunas yra pasiruošęs viskam. Tas pokytis, nuo kurio pradėjom, jaučiasi visame mieste. Vienas toks lakmuso popierėlio buvo momentas, kai 2023 m. į Kauną pakviečiau „Young Boy Dancing Group“ su iššaukiančiu performansu. Tuomet buvo daug diskusijų, nerimo, kaip žmonės reaguos ir pan. Bet mano pozicija buvo tokia, kad jei nėra aiškių indikatorių, dėl kurių reikėtų to performanso nerodyti, o yra tiesiog neaiškumas, turime rodyti. Mano asmeninė ambicija ir noras – visada žengti žingsnį už saugios teritorijos ribų.
Šių metų netikėtumas – kūrybiška maisto sinergija. Kaip kilo idėja įtraukti maistą į meno programą? Ko žiūrovai gali tikėtis iš šių patirčių?
Žiūrovai gali tikėtis skaniai pavalgyti (juokiasi). Juk parodų atidarymams reikia gero maisto. Ir reikia gero vietinio maisto. Galiausiai, kas istoriškai yra festivalis? Tai puota. O nuo puotos neatsiejamas maistas, apsirijimas, perteklius. Žvelgiant filosofiškai, tai įprastos realybės perviršis. Atsiduriame kažkur, kur nesitikėjome būti, – tiek šokio momentai, tiek tikrai geri meno kūriniai leidžia išgyventi perteklių, perviršį, kurį galima patirti ir ragaujant tikrai gerą maistą. Tai ne vien apsivalgymas – labiau tam tikras išėjimas į nepažintas teritorijas.
