Beveik penkis dešimtmečius Johnas Smithas kuria filmus, trinančius ribas tarp tikrovės ir fikcijos, rimtumo ir absurdo. Nuo jo ankstyvojo proveržio „The Girl Chewing Gum“ (liet. „Margaitė kramtanti gumą“, 1975 m.) iki naujausių darbų, tokių kaip „Being John Smith“ („Būti Johnu Smithu“, 2024 m.), pristatomo 15-ojoje Kauno bienalėje „Gyvenimas po gyvenimo“, J. Smitho kūryba derina humorą, formalius eksperimentus ir filosofinius ieškojimus, skatindama žiūrovus abejoti tuo, ką jie mato.
Pokalbyje su Juste Litinskaite menininkas apmąsto humoro vaidmenį savo darbuose, kalbos slidumą ir abejonės svarbą pasaulyje, kuris dažnai reikalauja užtikrintumo.
Savo darbuose, gvildendamas sudėtingas ir nemalonias temas, dažnai naudojate humorą. Kodėl?
Humoras yra didelė mano kasdienio gyvenimo dalis, jis atlieka rimtą funkciją. Tai būdas susidoroti su blogais ir gerais gyvenimo aspektais.
Humoras mano filmuose atsiranda natūraliai, nes mane žavi dviprasmiškumas ir įvairūs būdai interpretuoti mus supantį pasaulį. Dažnai, kurdamas filmus, naudoju dokumentinius vaizdus ir aplink juos kuriu fikciją. Tyrinėjant dviprasmiškumus, rezultatas dažnai gali būti juokingas.
Nors nebūtinai siekiu kurti juokingus filmus, humoras man yra svarbus, nes jis padaro mano darbus prieinamesnius. Nesu suinteresuotas kurti filmus elitui – noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, ką jie žiūri.
Ar buvo momentų, kai humoras Jūsų darbe atsisuko prieš Jus arba buvo suprastas klaidingai?
Mėgstu sukurti žiūrovui nepatogumo jausmą. Tikiuosi, kad tai nėra nemalonus jausmas, bet greičiau sužadinantis netikrumo ar dezorientacijos pojūtį. Noriu, kad žiūrovai svarstytų: „Ar man reikėtų iš to juoktis?“ Filme „Being John Smith“ žaidžiu su šia idėja, pasakodamas apie išgyventą gyvybei pavojingą ligą ir tuo pačiu metu juokaudamas apie ją.
Manau, kad žiūrint filmą svarbu ne tik į jį įsitraukti ir leistis nunešamam pasakojimo, kaip dažnai nutinka su populiariais filmais. Vietoj sklandžios ir nuspėjamos kelionės, savo filmuose noriu sukurti trikdžių – tarsi netikėtų avarijų, kurios sutrikdo eigą ir kuria staigmenas.
Vienas pirmųjų mano filmų, kuriame pasitaikė humoro elementų, buvo „The Girl Chewing Gum“, kurį sukūriau 1976 m., dar būdamas studentas. Nors dabar tai vienas iš mano žinomiausių darbų, anuomet kai kurie jo nevertino rimtai dėl humoristinio elemento. Tačiau iš tiesų filme nagrinėjama labai rimta tema: kaip kalba formuoja mūsų vaizdų interpretavimą. Tai geras pavyzdys rimto filmo, kuris taip pat yra juokingas.
Aš paprasčiausiai filmavau žmones gatvėje be jų leidimo ir įrašiau balso komentarą, kuriame skambėjo mano išgalvoti scenarijai. Kai kurie žiūrovai tam prieštaravo, bet tai buvo prieš stebėjimo kamerų erą, prieš mums įprantant prie to, kad mūsų privatumas nuolat pažeidžiamas. Manau, kad naudojant realaus pasaulio vaizdus be sutikimo, būtina, kad manipuliacija būtų akivaizdi. Žiūrovas turi žinoti, kad tai fikcija – akivaizdu, kad mano filme berniukas neapvogė pašto, įgarsindamas filmą, aš tik pasakiau, kad jis tai padarė.
Tuo metu labai nedaug britų menininkų kino kūrėjų naudojo humorą. Man palengvėjo atradus amerikiečių avangardą – buvo nemažai rimtų darbų (Michaelo Snow, Holliso Framptono, George‘o Landow ir kitų), kuriuose buvo stiprus humoro jausmas, žaidžiama kalba ir reikšme taip, kaip aš dar nebuvau matęs. Supratau, kad aš ne vienintelis noriu įtraukti humorą į rimtus filmus.
Nuo pirmųjų Jūsų filmų, kalba, ypač jos slidumas ir tam tikras dviprasmiškumas, buvo pagrindinis Jūsų kūrybos elementas. Kas Jus tame žavi iki šiol?
Mes visi matome pasaulį skirtingai. Verbalinė kalba bando sudaryti įspūdį, kad mes matome dalykus vienodai, bet niekada negalime užtikrintai žinoti, ką kitas žmogus galvoja ar ką jis turi omenyje, sakydamas tam tikrus dalykus.
Manau, kad tokiame susiskaldžiusiame ir skaldančiame pasaulyje yra labai svarbu pripažinti, kad yra įmanoma daug skirtingų suvokimų, net jei mes su jais nesutinkame. Norint iš tikrųjų suprasti kito žmogaus požiūrį, kad ir koks klaidingas jis atrodytų, reikia pabandyti suprasti, iš kur jis kyla. Kitaip mes tiesiog vieni kitus išžudysime.
Noriu, kad mano filmai įtikintų žmones, jog dalykai ne visada yra paprasti ir kad visiškai normalu matyti veidą sienos įtrūkimuose ar įsivaizduoti alternatyvias realybes.
Ar dviprasmybės Jūsų filmuose veikia kaip kvietimas žiūrovui tapti aktyviu kūrinio dalyviu?
Be abejo. Daugelį savo filmų vertinu kaip savotišką žaidimą su žiūrovu. Filmai dažnai manipuliuoja žiūrovu, verčia jį matyti vieną, o tada atskleidžia visai kita. Tačiau svarbu, kad žiūrovas atpažintų tą manipuliaciją ir jaustųsi žaidimo dalimi. Tai ne kontrolė, o erdvės sukūrimas žiūrovo patirčiai.
Mano filmai veda žiūrovą, bet tuo pačiu metu dezorientuoja ir stebina. Man taip pat patinka kurti intymumo jausmą su atskirais žiūrovais, ypač filmuose, kuriuose naudojamas balso įrašas, pavyzdžiui, „Hotel Diaries“ (liet. „Viešbučio dienoraščiai“) vaizdo įrašuose. Nufilmuoti ranka, dažnai vienu kadru, kalbant, jie skirti sukurti pokalbio jausmą – beveik kaip asmeninis dialogas su žiūrovu. Montavimo trūkumas padeda išlaikyti jausmą, kad esi kartu su filmų kūrėju ir kartu keliauji.
Galerijose dažnai rodau šiuos video monitoriuose su ausinėmis, kad sukurčiau žiūrovui asmeninę patirtį. Taip lengviau gali susidaryti įspūdį, kad esi su filmo kūrėju ir keliauji su juo po viešbučio kambarį ar kur jis bebūtų. Dialogo aspektas darbe yra labai svarbus.
Filme „Būti Johnu Smithu“ yra tokia eilutė: „Sunku entuziastingai kurti meną, kai žinai, kad žmonija netrukus išnyks“. Tačiau Jūs ir toliau kuriate meną. Ar menas vis dar teikia jums prasmę, džiaugsmą ar galbūt aiškumą, netgi susidūrus su egzistenciniu nevilties jausmu?
O taip, tai būtinas pabėgimas. Kartais jaučiuosi praradęs viltį, bet negaliu įsivaizduoti, kad kada nors nustosiu kurti meną. Šia filmo fraze noriu pasakyti, kad menininkams nerimauti dėl savo archyvų ir palikimo yra absurdiška, nes tikrai nemanau, kad žmonija išliks dar ilgai, nors tikriausiai išliks ilgiau už mane (juokiasi). Bet vėlgi, aš juokauju apie rimtas problemas. Ta filmo scena baigiasi eilute: „Kokia to prasmė? Tarakonai nemoka skaityti“. Tai ironija, nes tarakonai nėra jautrūs branduolinei radiacijai ir galėtų išgyventi branduolinį karą.
Šiuo metu, kai padėtis yra tokia beviltiška, jaučiuosi kaltas ir bejėgis, ypač dėl to, kas vyksta įvairiose pasaulio vietose, ypač Gazoje. Tikrai sunku patikėti, kad pasaulis leidžia vykti šiam genocidui. Buvo svarbu įtraukti į filmą pareiškimą „Sustabdykite genocidą“. Žinojau, kad tai padarius, žmonės tikriausiai iškels šį klausimą per klausimų ir atsakymų sesiją, o tai suteiks progą atverti šią temą ir priminti žiūrovams, kas vyksta kitur, kol mes patogiai sėdime kino salėje.
Ar manote, kad kelti socialines, aplinkos ar politines problemas nestabiliame nūdienos pasaulyje yra menininko tikslas ir atsakomybė?
Manau, kad taip, bet tai nėra sąmoningas mano tikslas. Tiesiog šios temos nuolat yra mano mintyse. Beveik visi mano darbai yra pagrįsti asmenine patirtimi. Laikui bėgant pasaulyje vykstantys siaubingi dalykai tapo labiau juntami kasdieniame mūsų gyvenime. Net jei jų tiesiogiai nepatiriate, jie užima didelę dalį sąmonės. Man būtų keista kurti darbus, kuriuose apie tai nebūtų kalbama.
Kai kurie ankstyvieji mano filmai buvo grįsti estetika. Vienas iš pavyzdžių yra 1975 m. sukurtas „Leading Light“ (liet. „Vedanti šviesa“). Tai filmas apie vizualų malonumą, kurį teikia saulės spinduliai, nuo ryto iki vakaro judantys mano kambaryje. Aš vis dar labai mėgstu šį filmą, bet man būtų sunku sukurti tokį filmą dabar, kai tiek daug žmonių net neturi savo kambario.
Ką tikitės, kad žiūrovai pasiims iš filmo „Būti Johnu Smithu“?
Nors filmas vadinasi „Būti Johnu Smithu“, tai nėra tik autobiografija. Filmas sulaukė nemažo populiarumo ir, manau, kad tai kyla iš to, kad žiūrovai gali susieti savo asmenines patirtis su tuo, apie ką aš kalbu.
Vienas iš dalykų, kurių tikrai nekenčiu, yra „menininko“ išaukštinimas. Tikiuosi, kad visi mano darbai yra apie egalitarizmą, apie mūsų bendras vertybes kaip žmonių, nesvarbu, ar darome kažką, kas kitiems atrodo egzotiška ar įdomu. Man svarbu, kad žmonės suprastų, jog galima būti labai gerbiamu menininku ir vis tiek turėti abejonių. Tai tiesiog žmogiškosios būklės dalis. Tikiuosi, kad tas neapibrėžtumo jausmas rezonuoja su kitais ir padeda jiems pajusti, kad jie nėra vieni. Kaip ir daugelio mano filmų atveju, tikiuosi, kad žiūrovai iš jų išsineš empatiją.
Manau, kad žmonės, kurie yra visiškai pasitikintys ir niekada neabejoja savimi, turi rimtų problemų. Nenoriu pažinti tokių žmonių – jie tikriausiai yra egomaniakai. Manau, kad abejonės yra labai svarbus dalykas.
–
15-ąją Kauno bienalę galima aplankyti rugsėjo 12 – lapkričio 23 d. istorinėje „Stumbro“ gamykloje (K. Būgos g. 7), Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56), Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (Mackevičiaus g. 27). Lydinti paroda vyksta rugsėjo 12 – lapkričio 9 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) ir Kauno miesto muziejaus padalinyje Kauno rotušėje (Rotušės a. 15).
Bienalę finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Pagrindiniai partneriai: „Stumbro muziejus“ ir Lietuvos kultūros institutas.
Plačiau: bienale.lt
