„Aš gerai ir nežinau“, – paklaustas, ar jo namai yra Žaliakalnio teritorijoje, ar jau Eiguliuose, atsako kaunietis Aleksas Avalasevičius, vesdamas į antrą nedidelio namo aukštą, kuriame – jo hobio, kuris nėra tik laisvalaikio užsiėmimas, erdvė. Priduria, kad neseniai čia gyvena, – „tik“ 17 metų!
Tiesiog kolekcionieriumi šio iš Šančių kilusio kauniečio pavadinti neužtenka – jis filumenistas. Graikų ir lotynų kalbų žinovai sufleruoja – mylintis šviesą. O iš tiesų mėgsta jis degtukų dėžučių etiketes. Mėgsta jau daugiau nei 60 metų, nuo tada, kai būdamas nedidelis berniukas žaisdamas lauke rasdavo primėtytų degtukų dėžučių.
Tokie degtukai, kokie mums įprasti, dar neatšventė nė 200-ojo gimtadienio, panašiai tiek laiko entuziastai kaupia jų dėžučių etiketes. Nors, aišku, jau senovės Kinijoje buvo į modernius degtukus panašių ugnį žiebiančių dalykėlių. Nemažai šimtmečių ir užsispyrimo prireikė išvystyti patogų, kiek įmanoma saugų ir dar įperkamą objektą, o kai tai pagaliau pavyko, monopolį šioje srityje laikė švedai. Aišku, fabrikai ėmė dygti visur, įskaitant tuomet Rusijos imperijai priklausiusią Lietuvą.
Kai kalbame apie Kauno degtukų istoriją, dažniausiai kalbame apie fabriką „Liepsna“, istoriją pradėjusį 1927 metais kaip Lietuvos degtukų akcinė bendrovė. Bet istorija senesnė. Dar XIX a. 6 dešimtmetyje pirmieji degtukų gamintojai pradėjo veiklą Kaune bei jo apylinkėse. Puikiai vadinosi to meto fabrikai – „Balkan“ Žaliakalnyje, „Etna“ Vilijampolėje. Aišku, tai buvo nedidelės įmonėlės, neprilygusios Pirmosios respublikos metais veiklą pradėjusioms bendrovėms, įskaitant ir tą, kuri po poros dešimtmečių nacionalizavus virto „Liepsna“. Tarpukariu Lietuvoje įsisuko švedai, įvedę monopolį ir gerokai pakėlę anuo laiku paprastam žmogui itin reikalingų degtukų kainą. Juos, dažniausiai gamintus iš drebulės, net dalindavo pusiau, kad dėžutės užtektų ilgesniam laikui…
Aleksas neturi jokio savo kolekcijos katalogo, nesižymi, kada ką pirko: „Viskas galvoje.“
Statistika teigia, kad 1962 metais Raudondvario plente veikusiame fabrike pagaminta 257 mln. dėžučių degtukų. Aišku, ne tik mums – nemažai eksportavo, pavyzdžiui, į Vengriją. Tokių lietuviškai-vengriškų etikečių Aleksas turi nemažai. Vėliau produkcijos apimtys menko, o po 1990 m. „Liepsna“ neatlaikė privatizacijos viražų. Tiesa, ženklas gyvavo ilgiau už patį fabriką. Alekso, kaip tikro neatitikimų, retenybių ir įdomybių seklio, akys sužimba, rodant iškarpą iš laikraščio, kuriame agituojama „pirkti prekę lietuvišką“, raginimas iliustruojamas degtukų dėžutės fotografija, bet patys degtukai pagaminti jau Indijoje, tik importuoti į Lietuvą… „Liepsnos“ vietoje šiandien stovi viso labo maisto prekių parduotuvė, kurioje, be abejo, galite įsigyti importinių degtukų.
Dar smalsu išgirsti, kaip kolekcininkai, gyvenantys skirtinguose pasaulio galuose, bendrauja ir ar mainosi etiketėmis. Sprendimas nesudėtingas – tai susirašinėjimas. Tiesa, kai Aleksas kolekcionavo aktyviau, tas „pasaulis“ buvo apribotas geležine uždanga, tad ir nauji egzemplioriai jo kolekcijai atkeliaudavo iš „draugiškomis“ vadintų respublikų.
Aišku, dviejų milijonų kolekcijos laiškais nesusisiųsi. Todėl kiekvienas save gerbiantis filumenas turėjo ryšių degtukų fabrikuose. Tad ir Alekso kolekcijos pagrindas – ne palaidos etiketės (ir tikrai ne nuimtos nuo dėžučių), o dar nesukarpytos, dideliuose, beveik tiesiai iš „Liepsnos“ atkeliavusiuose lapuose. „Spausdindavo kurioje nors susivienijimui priklausiusioje spaustuvėje, veždavo į „Liepsną“, o ten karpydavo“, – sako į kambarį užsukusi Alekso dukra ir pagalbininkė Asta. „Aha, Romas karpydavo“, – pažįstamą prisimena tėvas, ir abu nusijuokia.
Žinoma, labiausiai žavi ne vienodų etikečių kiekis. Svarbiausia – plika akimi vos regimi skirtumai, kurie randasi dėl mechaninio mašinų darbo, dažų kokybės, žmogaus rankos… Taip viena ir ta pati etiketė gali turėti keliolika variacijų, kurias vertins, aišku, tik tokie žmonės kaip Aleksas.
Kaip tik prieš mums užsukant į kolekcionieriaus namus į jo pašto dėžutę įkrito laiškas iš Estijos – senas kolega atsiuntė naujų etikečių, tačiau kaunietis negailestingai sukritikavo jų spaudos kokybę ir estetiką. Iš tiesų, žvelgiant į XX a. kurtas etiketes tenka pripažinti, kad dalis jų – tikri grafinio dizaino šedevrai. Žinoma, ne visos degtukų dėžutės skirtos paprastam piliečiui, norinčiam prisidegti papirosą ar įkurti viryklėję ugnį. Labai daug būdavo gaminama vadinamųjų suvenyrų, kurių etiketės pristatė, pavyzdžiui, gražiausius Kauno ir kitų miestų vaizdus.
Įdomu patyrinėti ir tai, kaip su popieriaus ir spaudos kokybe, piešinių (vėliau ir fotografijų) temomis, simbolika susiję laikmečiai ir santvarkos. Dabar gal sunku patikėti, bet okupacijos metais net toks, rodosi, nekaltas objektas, kaip degtukų dėžutės etiketė, turėdavo atitikti ideologinius reikalavimus. Sukritikuoti sprendimų priėmėjai galėdavo bet ką. Žinoma, sprendžiant reikėjo matyti etikečių pavyzdžius… Spėkite, ar Aleksas tokių bandomųjų, taip niekada į prekybą neišleistų, etikečių neturi. Žinoma, turi. Rodo – obuolys su kirmėle, kuri kažkodėl nepraėjo cenzūros.
Dviejų milijonų etikečių kolekcija tikrai neapsiriboja lietuviškomis ar pagamintomis buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nebeegzistuojančios šalys, Vietnamas, Kinija, Indija – daug egzotikos. Tiesa, prakutę kinai važinėja po pasaulį ir susipirkinėja savo tautiečių kūrinius atgal, bet šį tą Aleksas pasilikęs ir sau. Tarp visai netikėtų, bet labai logiškų kolekcijos eksponatų – ledų pagaliukai ir kiti mediniai dalykėliai, kuriuos, logiškai pamąsčius, tikrai patogu gaminti degtukų fabrike.
Propagandiniai šūkiai, įspėjimai saugotis ugnies (ar AIDS), fauna ir flora, architektūros objektai, komercinė reklama, abstraktūs piešiniai – iš esmės ant degtukų dėžutės gali užlipinti bet ką. Vartant albumus, kilnojant dėžes, sukant rulonus, raibstant akims, juokiantis, neriant į nostalgiją ir susinepatoginant dėl šiems laikams nepolitkorektiškų (užuomina – ir raudonų, ir rudų) etikečių apskritai ima rodytis, kad šis žmogus turi viską. Norėtų turėti. Bet kartu gerai suvokia, kad tai nėra įmanoma.
„Supirkau beveik visų kauniečių kolekcijas. Tik vieno žmogaus nenupirkau – Judelevičiaus, kuris pats ir piešdavo etiketes, dar piešė Sprindys ir Šepkus. Šių kauniečių etiketės buvo geriausios ir gražiausios“, – tvirtina Aleksas ir apgailestauja, kad dabar etikečių niekas nei piešia, nei spausdina. Jis dėl vienos būtinai reikalingos etiketės gali nusipirkti ir 12 tūkstančių kolekciją. „Didesnę pusę iš jų sudeginau, nevertingos.“
Įdomu, kad Aleksas neturi jokio savo kolekcijos katalogo, nesižymi, kada ką pirko: „Viskas galvoje.“ Kaunietis rengiasi minėti 74-ąjį gimtadienį, yra kupinas energijos, ypač kalbėdamas apie savo kolekciją. Juokiasi, kad gal tai, jog mėgsta spręsti sudoku, padeda neapkerpėti. Nors aš manau, kad hobis ir galvoje laikomos tonos informacijos irgi turi didelę įtaką. Paklaustas, kuo dirbo iki išeidamas pensijon, kiek kuklinasi, bet galiausiai papasakoja, kad porą dešimtmečių dirbo reklamos įmonėje. Pasirodo, kolekcijai laikyti reikalingas dėžutes pats ir pasigamino!
Kalba pakrypsta prie filumenijos situacijos Lietuvoje. Kolekcionierių mažėja… Be to, tokio dalyko kaip viešai prieinamas lietuviškų etikečių katalogas nėra. Aleksas juokiasi, kad jau keliolika metų entuziastai vis bando tokį parengti, bet bjauri tiesa yra ta, kad didžiausia mūsiškų etikečių kolekcija yra saugoma muziejuje Maskvoje. Žinoma, jis pats turi daug, bet ne viską. Kartais mažą dalį to, ką sukaupęs, rodo parodose – prieš kokį dešimtmetį vieną rengė Kauno miesto muziejus, o šį rudenį kaunietį prisiviliojo Kaišiadorių kolekcininkai.
Straipsnio herojus buvusiuose šeimos namuose Šančiuose svarstė įsteigti degtukų dėžučių etikečių muziejų. Bet… mano, kad tai neperspektyvu. Jei jūs manote kitaip ir turite ką Aleksui pasiūlyti, susisiekite! Būtų apmaudu, jei tokia ideologijų, grafinio dizaino, spaudos technologijų ir įvairiais kitais aspektais įdomi kolekcija taip ir liktų spintose kažkur tarp Eigulių ir Žaliakalnio.
