Šiuo metu Kauno tautinės kultūros centre (A. Jakšto g. 18) veikia Laimos Perkauskienės pirmoji personalinė fotografijų paroda „Šventieji vandenys“. Kaip savo tekste pastebi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė, joje per vandenų vaizdinius pristatoma fotografijos meno lauke ne itin dažnai sutinkama tema, kuri suteikia autorei daug galimybių simbolinti, niuansuoti, priartinti prie tapybinių vaizdinių savojo pasaulio sampratą.
Fotografijų parodos autorė Laima Perkauskienė gyvena ir kuria Kaune. Kalbėdama apie savo kūrybą fotomenininkė Laima Perkauskienė teigia: „Mane augino gyvoji gamta, kuri tapo mano meno mokykla. Matydama rasos lašelius iš arti, svajojau šį stebuklą nupiešti ar nufotografuoti jo grožį ir parodyti kitiems.“
Fotografės dvasinė pažintinė kelionė įvairiose filosofijose ir praktikose puikiai atsispindi dvasinius sąlyčio su gamta aspektus. Autorės emocinis santykis ryškėja per jos fotografijas, kuriose įsižiūrima ir įsiklausoma į vandens, šviesos formas ir atspalvius, autorė geba „pagauti“ niuansus, kūrinijos grožį.
„Šventieji vandenys“ yra tam tikras kūrybinis meninis tyrimas, kviečiantis į pažinimo kelionę. Ši fotografijų paroda yra apie gamtos ir žmogaus santykį, mūsų egzistenciją, kuri neatsiejama nuo gamtos vaizdinių. Šventųjų vandenų paslaptis glūdi harmonijoje su gamta, mistine vandens galia. Autorei svarbus spalvinis niuansavimas, abstrakčios formos, gamtinių simbolių akcentai.
Viena iš Laimos Perkauskienės fotografijų parodos gijų yra skirtingi žiūros taškai, emocinė įtampa, ryškinant žmogaus ir gamtos santykį. Ji sakralizuoja aplinką. Vanduo susijęs su šventumo ritualais įvairiose religijose ir kultūrose. Autorė akcentuoja ne tik sakralinę, bet ir gyvybinę vandens galią. Beveik kiekvienoje fotografijoje yra siekiama parodyti, kad vanduo atveria paslėptas realijas, skirtingus bei tapačius pasaulius, kurie pažadina skirtingas emocijas ir potyrius.
Kalbėdama apie savo pirmosios fotografijos parodos idėjas, parodos autorė teigia: „Aš tai matau kaip vienio, visatos supratimą per vandenį. Kai saulė ir dangus atsispindi dideliame vandens plote – vandenyje tarsi susjungia ugnis ir vanduo – dvi priešingybės. Vandenyje labai daug informacijos apie gyvybę, mintis, vystymąsi, dieviškumą. Saulė – Saulėtekis žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Aš dažnai fotografuoju vandenį, taip pat Saulės kilimą.“
Kiekviena menininkės fotografija yra ir poetiška, ir turinti konceptą, idėją. Kokia ji? Pirmiausiai liudyti gyvybės formų įvairovę, gamtą, vandenį kaip dvasinio ryšio ir atsinaujinimo šaltinį.
Vandens temą L. Perkauskienė pasirinko neatsitiktinai. Kelionėse matomi vaizdai skatino apmąstymus: „Nuvykusi į Rilą, pajutau Dvasios ir Materijos susijungimą, tarsi skaityčiau knygą, kurios rašmenys nėra matomi.“ Taip greičiausiai vanduo tapo ta nematerialia forma, įkvėpimo šaltiniu, simboliu, įgalinančiu kalbėti apie dieviškąją kūriniją, mus šiame pasaulyje, apie įvairovę, kurią jaučiame ir matome kiekvienas vis kitaip.
Parodoje švelniai mėlynos, žalios, violetinės atspalviai ir ritmizuotos formos, vandens formos, susijungiančios į vientisą išbaigtą vaizdinį, mena aplinkos ir jos sampratos įvairovę. Ją liudija ir fotografijų pavadinimai: „Dievo tapyba“, „Ryto vanduo“, „Pabučiavimas“, „Dieviškoji jungtis“ , „Visatos vandenys“, „Susitikimas meilėje“ .
Paroda Kauno tautinės kultūros centre veiks iki gegužės mėnesio.
