Iki pat Antrojo pasaulinio karo medinė statyba buvo esminė Kauno raidos dalis. Įvairialypė architektūrinėmis formomis ir istorijomis apie miesto ir miestiečių poreikius, galimybes bei madas. Jūsų dėmesiui parinkau keletą ganėtinai skirtingų medinių pastatų, stovinčių įvairiose dabartinio Kauno dalyse. Tokių, kurių pasakojimai prisimenami galbūt kiek rečiau.
J. Juškėno namas. Alantos g. 12, Žaliakalnis
Nors pavienis užstatymas santykinai nedidelėje Žaliakalnio dalyje vykdytas dar iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau tikruoju rajono kūrimosi bumu laikytinas būtent Nepriklausomybės laikotarpis; Žaliakalnį pelnytai galime laikyti svarbiausia miesto dalimi, susiformavusia būtent tuo metu. Jeigu 4 dešimtmetyje čia regime atsirandant daugybę įdomių modernizmo pavyzdžių, tai ankstesnis, 3 dešimtmetis nužymėtas tiek gausia utilitarios architektūros statyba, tiek ir ganėtinai egzotiškais atvejais – nuo puošnių istoristinių vilų iki vadinamojo tautinio stiliaus eksperimentų.
Tuomet dar gana nuošalioje Žaliakalnio vietoje, dabartinėje Alantos gatvėje, architektūriškai gana neišraiškingų kaimynų apsuptyje technikas J. Juškėnas susiprojektavo išskirtinį būstą. Vadinamojo šveicariško stiliaus bruožais (ne itin dažnas atvejis Kaune) pasižyminti priemiestinė vila nebūtų padariusi gėdos ir prestižiniams kurortams; neįprastai erdvus buvo numatytas ir pastato vidaus išplanavimas. Šiandien tai taip pat ir retas pavyzdys pastato, kuris šioje Žaliakalnio dalyje menkai pakitęs nuo pirminio architekto sumanymo.
Sruogų šeimos namas. B. Sruogos g. 21, Žaliakalnis
Mūsų skaitytojams šis namas turbūt nėra visai nepažįstamas: žurnalo puslapiuose apie jį bei jame vykstančias veiklas šnekėta ne kartą. Rašytojo Balio ir istorikės Vandos Sruogų šeima tuomečiame Kauno pakraštyje 4 dešimtmečio pabaigoje pasistatė naujus namus. Teisybės dėlei – ne pasistatė, bet persistatė. Pirmiausia pagal gerai žinomo architekto Vladimiro Zubovo projektą 1937 m. tolimuosiuose Būgiuose (Mažeikių krašte) namą pasistatė Vandos tėvas Kazimieras Daugirdas. Kitų metų vasarą namas buvo išardytas ir geležinkeliu atvežtas Kaunan – iki okupacijų laikotarpio, išblaškiusio šeimą, būstą Sruogos spėjo įsirengti tik dalinai.
Po karo B. Sruoga į namą grįžo tik trumpam; pastate iki 7 dešimtmečio gyveno kitos šeimos. Vėliau ten įkūrus biblioteką, atsirado ir rašytojo memorialinis kambarys, davęs pradžią dabartiniam Balio ir Vandos Sruogų muziejui. Pastatas įdomus ne tik neįprasta statybų istorija, tačiau ir kaip gana autentiškai išlikęs 4 dešimtmečio pabaigos modernaus medinio namo pavyzdys.
Neįvykusio kurorto centras. Buriuotojų g. 5, Petrašiūnai
„Kauniečiai turės moderniškiausią Lietuvoje kurortą“, – skelbė 1934 m. „Lietuvos Aido“ antraštė. Ir iš tiesų, toli už tuometės miesto administracinės sienos, kiek nutolusi ir nuo pramoninio Petrašiūnų priemiesčio, Pažaislio šilo glūdumoje turėjo atsirasti nauja poilsinė gyvenvietė. Šis projektas buvo Taupomųjų valstybės kasų vadovo Antano Vaitkevičiaus sumanymas: gražioje vietoje, dviejų hektarų teritorijoje, turėjo išdygti 45 pastatų kompleksas.
Buvo numatyti 30, 40 ir 50 kvadratinių metrų dydžio poilsiniai nameliai (tipinius projektus parengė architektas Aleksandras Gordevičius), kurie kartu su žemės sklypeliu turėjo kainuoti nuo 3000 iki 4200 litų ir, kaip rašė žurnalistas J. K. Beleckas, turėjo būti prieinami „vidutinės kategorijos valdininkui ar laisvos profesijos žmogui, nes kainos neaukštos ir patogios išsimokėjimo sąlygos“. Prie kiekvieno iš pastatų numatytas sklypas, kuriame šeimininkai galėjo užsiimti daržininkyste, sodininkyste ar turėti sporto aikštelę. Na, o aukščiausioje vietoje iškilo dviejų aukštų pastatas, turėjęs tapti poilsiavietės centru: pirmame aukšte turėjo įsikurti krautuvė ir telefoninio pasikalbėjimo punktas, o virš jo – apsigyventi kurorto sargas ir prižiūrėtojas.
Tai galbūt ir nėra išskirtiniausias pastatas tarp Kauno medinukų, tačiau žymintis įdomią ir šiandien užmirštą istoriją. Deja, iki okupacijų spėta įgyvendinti tik nedidelę kurorto dalį, o vėliau nameliai ir dviaukštis „kurorto centras“ tapo paprastais būstais; dalis buvo nugriauta, kai kvartalo idilę sovietmečiu perkirto geležinkelio atšaka Kauno hidroelektrinės link. Didžioji dalis likusių šio neįvykusio kurorto pastatų netrukus bus nušluota nuo žemės paviršiaus ir užleis vietą naujajam miesto aplinkkeliui.
Senoji Šv. Kazimiero bažnyčia. Antakalnio g. 35, Aleksotas
Turbūt nesuklystume sakydami, kad bene pagrindinis Aleksoto simbolis yra išdidžiai virš medžių viršūnių kylanti Šv. Kazimiero bažnyčios karūna, kuria rajoną kadaise papuošė šviesios atminties architektas Algimantas Kančas. Postmodernistinės šventovės šešėlyje glaudžiasi gerokai kuklesnis pastatas – šios pirmtakė, senoji medinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Kaip ir visi buvę Kauno priemiesčiai, Laikinosios sostinės periodu Aleksotas spėriai plėtėsi.
Apie naujos bažnyčios statybas naujakuriams galvoti daug nereikėjo: šventovė čia atsirado dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Vietinio Kinderiškių (ar Gintariškių) dvaro žemes įsigiję garsieji broliai Vailokaičiai buvo vieni iš parapijos steigimo iniciatorių ir padovanojo būsimajam pastatui sklypą. Bažnyčios statybos vyko keletu etapų – pirminė struktūra 1921 m. buvo pastatyta pernaudojant seno ūkinio pastato medžiagas, o 1923 m. šventovė padidinta pagal architekto Valerijono Verbickio projektą ir įgavo dabartinę išvaizdą. Kaune tai stambiausias liaudiškų formų medinės sakralinės architektūros pavyzdys, o taip pat įdomus paminklas ankstyvajam, finansinių nepriteklių ribotam Nepriklausomos Lietuvos periodui, kurio architektūra šiandien vis dar nepelnytai pamirštama.
