Vieną penktadienio pavakarę keliavau taksi link Klonio gatvės ir dairydamasi pro langą mąsčiau, kaip žmonės jaučiasi pirmąkart lankydamiesi kitų namuose. Svarsto, kokios lauktuvės patiktų šeimininkams, bando prisiminti, ar kojinės nesuplyšusios, nerimauja dėl bendrų pokalbio temų? Bent jau pastarąjį galvosūkį buvau išsprendusi, nes važiuodama susipažinti su šio straipsnio herojais – fotografu Teodoru Biliūnu ir menotyrininke, dizainere Kristina Šilinyte bei jų namais – buvau pasiruošusi pundelį klausimų.
Vos įžengus pro duris ir susipažinus su šeimininkais, dvejonės dingsta, esu įtraukiama į namų šurmulį: kabinamas paltas, ieškoma šlepečių, esu palydima į virtuvę, iš kurios jau sklinda nosį kutenantys cinamoninės bananų duonos kvapai, ir ramios muzikos fone sveikinuosi su jauniausia šeimos nare – poros dukra Rusne. Teodoras nieko nelaukdamas pakviečia į turą po namus.
Šie namai įspūdingi savo erdvėmis, interjeru, jame gyvenusių ir gyvenančių žmonių istorijomis. 1959 metų statybos name vietą randa daiktai iš prosenelių Katilių sodybos, senelių ir tėvų kolekcijos, o dalis – įsigyti jau Teodoro ir Kristinos. Namai nuolat pildėsi, pilnėjo, sluoksnis po sluoksnio jungėsi į organišką visumą. „Užsukus galima pamanyti, kad namai visada taip atrodė, bet iš tiesų jie nuolat keitėsi. Namai tikri, jie nėra užkonservuoti“, – sako Kristina, o Teodoras antrina, kad namuose kiekvienas daiktas turi istoriją.
Virtuvėje dėmesį iškart patraukia tarpukarinis bufetas ir didelis pečius. Šalia virtuvės – erdvi svetainė, sujungta su buvusiomis Teodoro senelio – dailininko, skulptoriaus, profesoriaus Viktoro Palio dirbtuvėmis. Teodoras rodo į buvusios studijos grindyse išlikusius angos kontūrus: „Prie namo prijungta dirbtuvė, kuri buvo reikalinga mano seneliui. Na, o pakėlęs dangtį tralo pagalba senelis nuleisdavo sunkias skulptūras tiesiai į rūsį.“ Ši svetainės-studijos erdvė išties įspūdinga, nuo daiktų gausos raibsta akys. Beveik visas sienų plotas uždengtas Teodoro senelio ir kitų autorių darbais, lentynos pripildytos knygomis, albumais, kambaryje keli biustai, ant palangių puikuojasi vazos, kurias viena kitai dovanojo Kristina ir Teodoro mama Rūta. Kambarys apstatytas masyviais mediniais baldais. Štai spinta, atkeliavusi dar iš Teodoro senelio studijų laikų, o kaimynu buvęs Jonas Prapuolenis pagamino fotelius. Ant 1927 metų gamybos stalo, priklausiusio Viktorui Paliui, stovi senas laidinis telefonas, ant kurio „pilvo“ užrašytas smetoniškas namų numeris. Jį visai neseniai antikvariate rado Teodoro draugas – taip telefonas netikėtai po daugelio metų klaidžiojimo grįžo ant stalo. Teodoras atkreipia mano dėmesį į ant lentynos pastatytą vieną garsiausių senelio Palio kūrinių „Sėdinti mergaitė“, sukurtą 1937 m., ir dar Tado Ivanausko dovanotas paukščių iškamšas iš ekspedicijos į Pietų Ameriką.
Pirkdama naują daiktą visuomet pagalvoju, ar jį norėtų paveldėti dukra.
Einame koridoriumi link svečių kambario, Teodorui vardijant autorius, kurių paveikslais nukabinėtos sienos. Juokais svarstau, ar turint tokią turtingą kolekciją, netelpančią ant namų sienų, vis dar būna noro lankytis Čiurlionio muziejuje. Muziejaus temą susitikimo metu lietėme keliskart. Kristina minėjo, kad pirmąkart svečiuodamiesi žmonės jų namus dažnai pavadina muziejumi. Galiu suprasti, ypač jei akis įpratusi matyti sterilius, minimalistinius interjerus. Teodoro klausiu, ar nebuvo noro dalį senelių ir tėvų surinktos kolekcijos eksponuoti ar patikėti muziejui. „Buvo daug diskusijų ir svarstymų, bet geriausia, kai visi daiktai, darbai, kolekcijos, netgi laiškai yra vienoje vietoje ir vienas kitą papildo.“ Pora visgi neatmeta galimybės patys įrengti muziejų namuose ir priimti žmones. „Kai pasensim“, – priduria Kristina.
Antrame namų aukšte, kuriame įrengta dar viena virtuvė, keli kambariai šeimai, svečių kambarys, randame nuosaikesnę, minimalesnę šių namų versiją, bet ir čia gausu istorijas pasakojančių daiktų. Virtuvėje puikuojasi senas pečius, atkeliavęs iš Katiliškių kaimo ir priklausęs Teodoro proseneliams. Vyro močiutė laikė jį namų rūsyje ir jame kepė pyragus bei kugelį. Vienas įspūdingiausių radinių yra Leonardo Kazoko paveikslas – jis buvo užkaltas sienoje, o dabar puikuojasi svečių kambaryje. Puikios būklės vis dar naudojama iš senelių paveldėta tarpukarinė spinta.
Po ekskursijos įsitaisau ant masyvios samanų spalvos sofos svetainėje. Kambarį apšviečia krištolinis šviestuvas, beje, tas pats, kurį galime matyti 1982 metų dokumentiniame filme apie to meto dailininkus, tarp jų ir Viktorą Palį, pastačiusį šiuos namus. Matyt, nuo jo ir vertėtų pradėti istoriją apie čia gyvenusius – juk apžiūrėjus materialius sluoksnius, svarbu suprasti ir kas juos kūrė. Viktoras Palys – dailininkas, baigęs Kauno meno mokyklą, studijavęs teisę, bet šioje srityje niekada nedirbęs. Teodoras pasakoja, kad senelis studijavo Estijoje pas skulptorių Antoną Starkopfą, iš kurio išmokęs dirbti su akmens plastika buvo vienintelis tarpukario lietuvių skulptorius, profesionaliai dirbęs su marmuru. Su būsima žmona Magdalena Katiliūte, Teodoro močiute, Viktoras susipažino Marijampolėje, paskui kartu atvyko studijuoti į Kauną. Magdalena studijavo lituanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, bet ilgainiui karjeros atsisakė, sudarė sąlygas seneliui kurti, prižiūrėjo namus ir augino tris vaikus. Ji domėjosi dendrologija, sodininkyste ir puoselėjo namų sodą, kuris 1967 metais išrinktas gražiausiu Kaune. Visi trys šeimos vaikai – dvyniai Jurgis Rimvydas ir Viktoras Vaidotas bei jaunėlė Rūta – pasirinko architektūros studijas. Broliai gan anksti paliko namus, o štai Teodoro mama Rūta po vestuvių juose gyveno su savo vyru, mediku Mykolu Biliūnu.
Šiuose namuose gimė ir Teodoras. „Seneliai iki pat mirties gyveno pirmame namų aukšte, o tėvai buvo įsikūrę antrame. Po senelių mirties tėvai apsigyveno pirmame, o mums buvo užleistas visas antras aukštas. Tai palengvino asmeninės erdvės kūrimą, galėjome įsirengti moderniau“, – apie kartų judėjimą namuose pasakoja Teodoras, pastebintis, kad pastaruoju metu vis daugiau laiko pradeda leisti pirmame aukšte. „Mūsų dukra žada naudotis virtuve antrame aukšte, tad suprantu, kad atėjo tas laikas, kai jau ir mes judame į pirmąjį namų aukštą“, – juokiasi Kristina, šiuose namuose gyvenanti jau virš dvidešimt metų, atsikrausčiusi po vestuvių su Teodoru. Pora susipažino menotyros studijų Vytauto Didžiojo universitete metu, po to kartu dirbo leidybos įmonėje. Prisimena vieną komišką istoriją, kai pakvietę kolegas į vestuves sulaukė nuostabos – kai kurie kolegos net neįtarė, kad jiedu draugauja, nors kartu buvo jau dešimt metų.
Klausiu Kristinos, ar šie namai jai tapo savi. „Aš toks žmogus, kad jaukumą galiu susikurti bet kur“, – sako moteris, o aš įtariu, kad namų šilumą patys to nežinodami galbūt kuriate kartu su Kristinos pagalba – ji atsakinga už prekės ženklą „Native LT“, kuria lietuviškos gamtos ir tradicinių amatų įkvėptas namų dekoro detales. Kelias jų, žinoma, pastebiu ir poros namuose. Kaip nauji dalykai atranda vietą interjere? Šeimai įprasta ilgai ieškoti tinkamo daikto ir pirkti sąmoningai. „Pirkdama naują daiktą visuomet pagalvoju, ar jį norėtų paveldėti mano dukra. Nebūtinai užaugusi ji pareikš tokį norą, bet tai padeda atsirinkti vertingus dalykus. Labiausiai mėgstu sunkius ąžuolinius daiktus, nes jie ilgaamžiai ir visada stilingi. Poreikio kas dešimt ar dvidešimt metų atnaujinti namus neturiu“, – pasakoja Kristina.
Atrodo neišvengiama, kad tampriomis gijomis susijungus su praeities kartomis, saugant tarpukario palikimo dalį, formuojasi ir ryšys su miestu. Teodoras neslepia mėgstantis įsitraukti į aistringas diskusijas apie Kauno istoriją ir paveldą. Kristina mokslinius darbus rašė apie privačius gyvenamuosius namus Žaliakalnyje, per kuriuos ir vystėsi meilė šiam miestui. Ji prisidėjo rengiant šios teritorijos objektų aprašus Kultūros paveldo registrui, organizavo ekskursijas Šančiuose, Panemunėje ir Žaliakalnyje dar 2000-aisiais, kai tai dar nebuvo nei populiaru, nei įprasta.
O ką apie Kristiną ir Teodorą papasakotų jų pačių namai? „Kaip valkatos, ir dar savaitgaliais rengia pasisėdėjimus“, – juokiasi Kristina, pridurdama, kad dažnai į namus grįžta tik vėlai vakare. Nė vienas iš čia gyvenusių, išskyrus Teodoro tėtį, niekada nedirbo konkrečiu darbo grafiku. „Mes gan nenuoseklūs, bet gimus dukrai ir kiek sistemingiau persidėlioję darbus tapom sėslesni“, – sako Teodoras. Visgi tam tikros šeimos tradicijos yra tęsiamos ir perduodamos iš kartos į kartą. Šiuose namuose visada būdavo šurmulys, jie atviri draugams, kompanijoms, svečiams. „Senelis buvo labai tvarkingas, atsakingas žmogus, bet nuotraukose nekart radau jį kompanijos apsupty šioje svetainėje. Pamenu ne vieną atvejį dar vaikystėje, kai svečiai atvykdavo spontaniškai, mama kepdavo kugelį didelei kompanijai pamaitinti, o svetainėje nuolat sukdavosi žmonės.“ Kristina antrina, kad šeimos draugai bent kartą per savaitę svečiuojasi jų namuose. „Dukros draugai irgi gali ateiti ir nakvoti bet kada, visada turime paruoštą patalynės komplektą.“ Kita tradicija – ketvirtadienį prieš Velykas vašku marginami kiaušiniai. Per daugelį metų jau sukauptas gausus ir nuolat peržiūrimas margučių archyvas.
Jau vėlu. Pro duris mane išlydintis Teodoras priduria, jog išties šiuose namuose svarbiausi jo seneliai ir jų atminties, palikimo puoselėjimas. Paklaustas, ar tai kyla iš pareigos jausmo, Teodoras gal net kiek sudvejoja – juk taip tiesiog yra ir taip turi būti. Prisimenu pokalbio metu Kristinos išsakytą dvejonę, kaip būtų geriausia perduoti šeimos vertybes dukrai, kad būtų branginamas šeimos palikimas, ir ne tik materialus. Esu tikra, jog perdavimas jau vyksta – pora jau rodo geriausią pavyzdį, vadovaudamiesi tvirtu vertybiniu kompasu, saugodami šeimos prisiminimus, pagarbiai ir sąmoningai kurdami naujus sluoksnius ant senųjų. Karta iš kartos suteikdami erdvę čia anksčiau gyvenusiems, kviečiame juos pasilikti amžinai – tai bendrystės ir rūpinimosi veiksmas. Jau grįžusi namo galvoju, kad visgi pati ilgiausia ir prasmingiausia šios šeimos tradicija – tai ne visad atviros namų durys ar margučių dažymas, o gijų, jungiančių skirtingas kartas, saugojimas, branginimas ir tęsimas.
