„Ateina pas mus į muziejų vaikai, aš jiems pasakoju apie savo vaikystę tremtyje – metas buvo sunkus, duonos nebuvo. Sakau, tėvai išeina į darbą, o mane, penkiametį, pastato į eilę prie duonos. Kelias valandas prie kepyklos – parduotuvės ten nebuvo – tekdavo laukti. Vienas vaikas ir klausia: tai ko jūs į „Maximą“ nenuėjote?“ – marijaantuanetiška situacija, iliustruojančia, kaip gerai dabar gyvename, dalinasi Vladas Sungaila. Jis – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas. Muziejus, kuriame stovime, – nedidelė patalpa antrajame LPKTS valdomo pastato Laisvės alėjoje aukšte.
Pro šį pastatą, menantį caro laikus ir Lietuvos kariuomenės didybę (čia veikė pirmoji ramovė, kol dar nebuvo pastatyta greta esanti), kasdien praeina tūkstančiai kauniečių.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. sausio numeryje „Tinklai“)
Prisipažinsime – nors daugybę kartų esame pažvelgę pro pirmame aukšte veikiančio sąjungos knygynėlio langus, vidun užsukome pirmąsyk. Tad muziejus mums buvo naujiena – tiesa, jis iš dalies atstoja jau senokai neveikiančią instituciją Senosiose miesto kapinėse, garsiojo architekto Stasio Kudoko projektuotame administraciniame pastatėlyje (sako, jis muziejui paprasčiausiai netiko, o pertvarkyti buvo keblu – paveldas). Bet užsukome apskritai daugiau sužinoti apie LPKTS veiklą, nuo to ir pradėkime.
Skaičiuojama, kad 1940–1953 m. sovietai įvykdė 35 masinių trėmimų serijas, iš Lietuvos priverstinai išvežta mažiausiai 130 000 žmonių. Vieni mirė jau pirmąją žiemą, kiti kūrė šeimas ir gimdė vaikus, grįžo ir vėl buvo tremiami, o gal niekada taip ir nebepamatė tėvynės. „Retėja mūsų gretos, nors iš visuomeninių organizacijų esame viena didžiausių“, – konstatuoja V. Sungaila. Anot jo, nėra taip, kad sąjunga vienytų visutėliai visus, dar veikia bendrija, anksčiau buvo gausesnės į konkrečius regionus tremtų žmonių grupės – o turinčių tremtinio statusą Lietuvoje dabar yra apie 20 tūkstančių.
„Dalis gimusių tremtyje tik dabar, tapę senjorais, tvarkosi dokumentus – tada gauna priedą prie pensijos, o dalis ir prie veiklos prisijungia, nors anksčiau nedalyvavo. Bet padėti jiems būtina, juk 20 metų Sibire praleidus tik dabar sveikatai ima atsiliepti, o patekti į sanatoriją labai sudėtinga.“ Beje, jau Lietuvoje gimę tremtinių vaikai, anūkai sąjungos veikloje – parodose, koncertuose, susitikimuose, išvykose – dalyvauja rėmėjo statusu.
Kaip nutiko, kad būtent šis istorinis pastatas Kauno centre skirtas tremtiniams? „Pamenu, 1988 metais viskas ėmė keistis, buvo didelis dvasinis pakilimas, galėjai viešai prisipažinti, kad esi tremtinys, savo organizaciją sukurti – anksčiau tas buvo neįsivaizduojama. Radosi Tremtinių klubas, rinkosi mažesnėse patalpose, tada, jau prasidėjus privatizacijai, dėl didesnių kreipėsi pirmasis mūsų pirmininkas, Kovo 11-osios akto signataras Balys Gajauskas (vasario 24 d. minėsime jo 100-metį, – red. past.). Labai padėjo išeivijos lietuviai – iš Kanados, Australijos, Amerikos siuntė pinigus, vietiniai irgi prisidėjo, išsipirkome patalpas. Čia tarpukariu buvo ramovė, o sovietiniais laikais kažkokia karinė įstaiga – dabar kaip tik renkame medžiagą, norime paruošti istorijos aprašymą.“ Pirmame aukšte – ne tik knygynėlis, į kurį dar eisime, bet ir kavinė, parduotuvė. Nuoma – svarus indėlis į sąjungos biudžetą: „Jei nuomininkai išeitų, pajustume finansiškai.“
Prisėdę didžiojoje salėje klausiame V. Sungailos, kas, jo manymu, šiandien vienija tremtinius. „Gal tas išgyventas sunkus laikotarpis. Sovietiniais laikais buvo visokių suvaržymų dėl studijų, darbo. Pamenu, aš pats 1984 metais su darboviete net į Lenkiją negalėjau nuvažiuoti – daugelis turi tokių nuoskaudų. Bet, kaip mūsų poetas Vytautas Cinauskas yra parašęs, esame ne tam, kad paliktume žemėj kerštą, kad pyktume ant kažko. Buvo tokia sistema, nukentėjome, bet dabar mus jungia išgyvenimai ir… dainos. Susirinkę visada dainuojame, buriamės į dainų šventes, kai suvažiuoja visi tremtinių chorai. Va, kitąmet turėtų būti didelė, tik dar nežinome, kuriame mieste.“
V. Sungailos pareigos sąjungoje – valdybos pirmininkas – panašios į ministro pirmininko. Jį kolegos juokais ir vadina premjeru. Kas geresnio, premjere? Nors, kaip pats sako, dar dirba ir „paprastą“ darbą.
„Jei atvirai, kai būna ilgieji savaitgaliai, 3–4 dienos, jau laukiu, kada ateis ta diena, kai vėl eisiu į sąjungą, prasidės skambučiai, bendraminčiai… Žmonės pasitikėjo, pasiūlė. Kai pradedi kažką daryti, nesinori daryti atmestinai. Pamatėm, kad muziejaus nebeliko, reikėjo įkurti naują. Per karantiną viską išsivalėm, grindis išlakavom. Ieškojom rėmėjų. Po truputį atnaujinom salę. Na, o mūsų pagrindinis renginys, suvažiavimas, vyksta Ariogaloje – 2025 m. įvyko 35-oji Ariogala, jau tarptautinė. Susidraugavom su Latvijos, Estijos, Lenkijos tremtiniais. Pradėjom važinėti vieni pas kitus. Jie buvo nustebę, kad pas mus tiek žmonių susirenka. Lenkijoj ar Latvijoj mažiau belikę. Sakėm, kol dar nevėlu, darom kažką. Dabar kreipiamės į Europos Parlamentą. Dokumentus jau praktiškai pasirašėm, organizacija vadinsis „Baltijos aljansas“. Užpatentavom pavadinimą, turim ženkliuką.“
O koks Lietuvos kaip valstybės požiūris į tremtinių, partizanų, politinių kalinių ir jų palikuonių bendruomenę? „Vienus labai prisimena, paminklus pastatė, bet partizanų juk žuvo virš 20 tūkstančių. Gerai, kad kažkieno giminės išliko, kažkas gali atminimu pasirūpinti. Bet dėl kitų valstybė net neranda pinigų Kryžkalnio paminkle iškalti pavardėms. Lenkijoje požiūris visai kitas, atmintinos datos žymimos aukščiausiu lygiu. O pas mus – na, labai kviečiame, bet…“
Vis dėlto nutinka neplanuotų įdomių ir džiugių įvykių – pavyzdžiui, netyčia užsuka užsienio korespondentai, susidomi, nušviečia. Pavyzdžiui, portugalai, apsilankę knygynėlyje ir supratę, kad ten parduodamos knygos, kurių autoriai – tremtiniai, partizanai – ne grožinė literatūra, pasišovė bent keletą išversti į savo kalbą. Čia mažai vietos, bet daug kukliai išleistų publikacijų, kurių niekur kitur nerasite. „Mūsų pagrindinis autorius Stasys Abramavičius yra apie 15 knygų parašęs. Žmonės nori, kad tie prisiminimai išliktų, kad susipažintų ir kiti.“
Pats mūsų pašnekovas gimė tremtyje – jo tėvai, ūkininkų dukra ir partizano brolis, išvežti paauglystėje, susipažino šokiuose, kur senelis grojo armonika. Tėvai labai stengėsi grįžti, kad į pirmą klasę sūnus galėtų eiti Lietuvoje. Pirmąkart grįžo 1958 ar 1959 metais, rudenį, į mamos tėviškę Žemaitijoje, bet ten nebuvo kur gyventi, nei darbo kas davė, nei priregistravo. „Žiemą šiaip ne taip išgyvenom, paskui susirinkom daiktus ir nusprendėm, kad mes čia nereikalingi“, – tėvų žodžius cituoja pašnekovas. Dar penkerius metus praleidę Sibire susitaupė pinigų, kad vėl parsiradę Lietuvon įsigytų namus, kuriuose galėtų „prisirašyti“ ir ieškotis darbo. Taip ir susiklostė.
Įdomi detalė, kuria pasidalina jėgų veikti ir ūpo nestokojantis „premjeras“, neseniai tapęs dar ir Kauno žemaičių bendrijos pirmininku, – lietuvių verslumas: „Mūsiškiai gal labiausiai vargo pirmais tremties metais, paskui pamatė, kokia ten tvarka, kokie žemės plotai. Po darbų dar susikasdavo darželį, kažką sodino, augino. Tie patys rusai ateidavo iš mūsų bulvių pirkti. Susirenki pinigų, perki karvę, turi pieno. Sako, ne vienas yra antrą kartą išbuožintas – vėl viską atėmė ir vėl išvarė. Ką darysi, tokia valdžia, tokia sistema. Žmogus buvo įpratęs – jei dirbsi, kažką užsidirbsi. Prisimenu tėvą, iš miško parnešdavo pilną kuprinę kedro kankorėžių. Nuplikydavo, aižydavo, džiovindavo, ir žiemą turėdavome maišą riešutų.“
„Tačiau reikia pasakyti, kad nemaža dalis mūsų buvo išvežti tiesiog į mirtį. Tie, kurie pakliuvo į šiaurinius rajonus… Pirmus metus ne visi išlikdavo. Ligos, žema temperatūra, maisto trūkumas…“ – tęsia V. Sungaila. Kiek šeimų – tiek baigčių, kiek žmonių – tiek sudraskytų likimų, suplėšytų svajonių ir vilčių. Žinomiausia tremties istorija Lietuvoje turbūt yra Dalios Grinkevičiūtės – jos atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pirmą kartą paskelbti 1988 metais. Prieš keletą metų Lietuvoje kilo nauja susidomėjimo šia moterimi ir jos kūriniu banga – parodos, animacija, net memorialinis muziejėlis Laukuvoje, kur ji dirbo gydytoja. Grinkevičiūtės istorija skamba ir mūsų aplankytame LPKTS muziejuje.
„Arktis. Laptevų jūra. Jaučiasi ledinis vandenyno alsavimas. Rugpjūčio pabaiga, o šalta kaip gilų rudenį. Pagaliau sustojome. Prieš mus negyvenama sala. Nieko nėra, jokių žmogaus pėdsakų – nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės. Vien amžino įšalo sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. Ir kažkurios arktinės ekspedicijos įkalta medinė lentelė su užrašu, kad sala pavadinta Trofimovsku“, – šį ir kitus pasakojimus, paspaudę žemėlapyje išbarstytus mygtukus, išgirsta visi užsukę į ekspoziciją.
„Šiame kambarėlyje stengiamės apimti keturis etapus: okupaciją, pasipriešinimą, tremtį ir šiandieną. Jaunimas nekantrus – 10–15 minučių, ir jau nori kažką pamaigyti. Todėl ir įrengėme terminalus su įvairia medžiaga: apie palaikų pargabenimus, apie paminklų atstatymą, partizanų paieškas, partizanų ir tremtinių prisiminimus, sąjungos veiklą“, – ekspoziciją demonstruoja V. Sungaila. Yra ir šiek tiek tikrų artefaktų, nors uždarius muziejų Vytauto pr. didžioji eksponatų dalis iškeliavo sostinėn. Pabuvus muziejuje – į salę, kur rodomi filmai aptartomis temomis, jų sąjunga turi sukūrusi keliolika.
Anot V. Sungailos, sąjungos narių vidutinis amžius – jau 75–90 metų. Gimusiems Sibire jau per 70. „Ppradėjome labiau draugauti ir su mano minėtomis kitomis bendrijomis, kadangi nykstame, gal vieną kartą apsivienysime.“ Tad dabar svarbiausia, kad apie tai, ką tremtiniai patyrė, sužinotų vaikai, bet prisikviesti juos sudėtinga. „Draugaujame su šauliais, ypač jaunaisiais, kviečiame į renginius. Esame kreipęsi į atsakingus už švietimą, kad istorijos pamokų apie šią praeitį būtų daugiau. Programas gal sunku keisti, bet kai mokiniai atvažiuoja čia, kitaip reaguoja. Iš pradžių būna tylūs, ramūs, bet kai apžiūri muziejų, pamato terminalus, pasižiūri filmą, tada sako: „O, prisiminiau, mano senelis irgi ten buvo.“ Tada jie atsigręžia į savo šeimos istoriją. Iš 20 vaikų nebūtinai visi užsidegs, bet jei vienas kitas taps istoriku – kodėl gi ne?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
