Kiek kartų esate susidūrę su iššūkiu – artimiausią mėnesį nepirkti nieko, išskyrus maistą ar keletą kitų būtiniausių kasdienos prekių? Man teko. Bet daugiau pagalvojusi suprantu, kaip paradoksaliai visa tai skamba. Paskutinį Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmetį elementarių prekių deficitas visus tiesiog varė iš proto – tekdavo naktimis stovėti eilėse ir tikėtis, kad pavyks gauti reikalingiausius daiktus. O šiandien viskas visai kitaip – patogiai besivartant lovoje galima spustelėti telefono ekraną ir tikėtis, kad dar vienas daiktas, kuris gal net nebus ilgai naudojamas, namus pasieks jau darbo dienos pabaigoje.
Vartojimo pokyčiai akivaizdūs ir šiandien net kelia nerimą – kas gi bus, kai savo namus – Žemę – galutinai apkrausime kalnais nereikalingų daiktų? Iš šių mano pamąstymų kilo noras pasikalbėti su skirtingų sričių atstovais, dirbančiais su suvenyrais ir panašiomis ne pirmo būtinumo, bet sentimentą ir malonumą keliančiomis prekėmis. Pirmiausia tai didmeninės įmonės „Zoop“, kurios specializacija – reklaminė atributika, vadovas Saulius Gervickas. Jo kolektyvo gaminiai yra tapę ne vienos organizacijos, bendruomenės, įvykio suvenyrais, firmine apranga ir kt. Apie fizinius linkėjimus iš Kauno sutiko papasakoti „Kaunas IN“ turizmo ir rinkodaros skyriaus projektų vadovė Ernesta Andriulaitienė. O Agnė Burovienė iš Nacionalinio Kauno dramos teatro pasidalino istorija apie tai, kaip, užuot ant įsigytos atributikos užklijavusi savo logotipą, dabar teatro komanda patvarius krepšius siuva iš senų kostiumų.
Kaip manote, ar besikeičiantys mūsų vartojimo įpročiai, vis didėjantis daiktų perteklius ir tai, kas vyksta aplink mus (pavyzdžiui, klimato kaita, technologijų pažanga), turi įtakos žmogui, svarstančiam, ką pirkti ir ar apskritai pirkti?
Saulius: Mano manymu, visi paminėti veiksniai turi įtakos priimant sprendimą, tačiau visgi turbūt tik gana mažai žmonių daliai. Negaliu neigti, tikrai yra žmonių, kuriems tvarumas nuoširdžiai rūpi, bet, mano akimis, jų vis dar per mažai, kad tai darytų įtaką mažinant vartotojiškumą. Manau, kad tvarumas, žalumas, „fair trade“ (sąžininga prekyba) ir kiti gražūs žodžiai dažnam verslui (įskaitant ir pasaulinio lygio bendroves) vis dar yra labiau rinkodaros priemonė, o ne reali kryptis.
Pasakysiu ganėtinai drąsiai: pastebėjau, kad iš visų mūsų įmonės gaunamų užsakymų (tiek iš esamų, tiek iš potencialių klientų), ko gero, ne daugiau negu 5 procentai užsakovų ieško gaminių iš perdirbtų medžiagų. Tokių prekių asortimente tikrai turime, bet paklausa nėra didelė. Šiaip ar taip, galiu pasidžiaugti, kad artimiausiu metu drabužių, 100 % pagamintų iš perdirbtų medžiagų, asortimentą praplėsime „Pure Waste“ prekės ženklo produkcija. Sunku prognozuoti, kokia bus klientų reakcija, tačiau judėti į priekį reikia.
Ernesta: Žinoma, turizmo sritis ne išimtis – joje taip pat vyksta pokyčiai. Mes tai jaučiame ne tik teikdami nemokamą informaciją, bet ir gamindami bei parduodami suvenyrus. Pavyzdžiui, nuo plastikinių maišelių perėjome prie popierinių. Pasitaiko klientų, kurie patys atsisako maišelio ar bent sumažina jų kiekį, o retkarčiais net įsigyja medžiaginį. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.
Agnė: Pirmiausia instinktyviai norėtųsi atsakyti „taip, tikrai daro įtaką“, tačiau klaidinga absoliutinti. Manau, labai priklauso nuo to, kur tie žmonės gyvena – trečiosiose šalyse ar Europoje. Jeigu Europoje, tai didmiestyje ar mažame miestelyje? Vartoti reikėtų sąmoningai, tačiau toli gražu ne visi žmonės, net ir girdėdami informaciją apie užterštumą, perteklinį vartojimą, apie tai susimąsto ir pradeda keisti kasdienius įpročius. Dėl to, mano galva, atsakyti į šį klausimą sudėtinga. Besikeičiantis pasaulis daro įtaką, sąmoningėjančių žmonių atsiranda vis daugiau, o ir komunikacija apie tai kur kas intensyvesnė, tačiau reikia pripažinti, kad vis dar ne tokia intensyvi, kokios norėtųsi.
Ar jūsų klientai kreipia dėmesį į parduodamo daikto (marškinėlių, maišelio ar kt.) sudėtį, istoriją? Pavyzdžiui, ar medžiaga yra perdirbta, draugiška aplinkai, o gal viskas pagaminta nedraugiškoje mums šalyje? Galbūt visgi vidutiniam klientui svarbiausia kaina?
Saulius: Apie gaminio sudėtį ar gamintojo šalį paklausia tik vienas kitas pirkėjas. Žinoma, tikrai yra žmonių, kuriems rūpi, ir tikiu, kad pamažu tokių daugės, tačiau tam reikia laiko.
Dėl Lietuvoje gaminamų prekių nelabai turiu ką pakomentuoti, nes tokių prekių savo asortimente neturime. Mūsų įmonės asortimentą sudaro labiau reklaminė atributika, o šioje srityje visgi labai svarbu pati pasiūla ir protinga kaina.
Ernesta: Kaina išlieka svarbi bet kuriam klientui, kuris užsuka pas mus – nesvarbu, užsienietis ar lietuvis. Mes, kaip organizacija, stengiamės, kad mūsų prekių asortimentas būtų sudarytas tik iš kokybiškų Lietuvoje gaminamų prekių . Dar geriau – gaminamų pačių kauniečių. Prekių kategorijų turime ne tiek daug, tad visos būna gerai apgalvotos, išskirtinės ir atliepiančios mūsų prekės ženklo esmę. Tiesa, pastebėjome, kad mūsų klientai vis dažniau atkreipia dėmesį į prekės sudėtį ir gamintojo informaciją.
Agnė: Mes pardavinėjame bilietus į spektaklius, tad žmonėms labiau rūpi meninė sudėtis ir kilmė. O dažniausiai būna pagaminta Lietuvoje. Aš, žinoma, juokauju, tačiau net ir teatre klientai darosi vis smalsesni ir daugiau gilinasi į informaciją – dėl to labai džiaugiamės.
Kaip manote, ar šiais laikais, kai vienų namai jau yra nukrauti nereikalingais daiktais, o kiti buityje siekia minimalizmo, apskritai dar verta kurti suvenyrus? Jeigu taip – ar turime pakankamai galimybių suvenyrų gamyboje pasitelkti aplinkai palankesnius sprendimus?
Saulius: Labai geras klausimas! Kaip vartotojas sakyčiau, kad, ne, neverta dar labiau apsikrauti daiktais. Kaip verslo atstovas visgi atsakau, kad verslas tiesiog tenkina esamą paklausą. Tikiu, kad kada nors, kai nebeliks vartotojų kuriamos paklausos, nebeliks ir poreikio gaminti suvenyrus.
Ernesta: Tam, kad tos apkrovos nebūtų, mes ir stengiamės kurti suvenyrus, kurie būtų lengvai panaudojami daug kartų arba užimtų labai mažai vietos, tačiau teiktų gražius prisiminimus apie lankomą šalį ar miestą.
Agnė: Gerumas žmonėms įgimtas. Kaip ir noras dovanoti, džiuginti. Puiku, kai viskas gali derėti viename produkte – tiek gero darymas, tiek įstaigos reprezentavimas, tiek brangaus partnerio nudžiuginimas. Tiesa, smagu per Kalėdas gauti ne reklamos gamintojų atspausdintą atviruką, o nupieštą vaikų – taip iš karto žinai, kad sveikinanti įstaiga ne tik paruošė dovaną, bet ir gražų darbą padarė, tarkim, parėmė „Mamų liniją“. Manau, su laiku keičiasi ne tik žmonių, bet ir įmonių sąmoningumas, o suvenyrų koncepcija neišvengiamai reikalauja daugiau kūrybiškumo ir pastangų.
Agne, norėčiau klustelti apie NKDT sezono naujieną – kuriamus maišelius iš senų kostiumų. Kaip gimė ši originali ir tvari mintis?
Agnė: Ilgus metus galvojome apie teatro suvenyrą. Minčių buvo įvairiausių – nuo skiltuvo (kūrybos kibirkštis) iki teatro žvakių. Patys sau kėlėme keturis pagrindinius reikalavimus: tai negalėjo būti masinės gamybos produktas, turėjo simbolizuoti teatrą, atrodyti reprezentatyviai ir nekainuoti brangiai. Nepamenu, kaip vasarą mums toptelėjo mintis apie vienetinius teatro krepšius, kurie būtų pagaminti gaminami teatre iš spektakliuose nebenaudojamų kostiumų. Tai – vienetiniai darbai, kiekvienas krepšys su skirtingai išdėliotais kostiumo fragmentais.
Ganėtinai ilgai tarėmės su kolegomis, tačiau viskas tapo realu, kai idėja patikėjo nuostabi dekoratyvinio skyriaus meistrė Joana Bulotienė – tai jos rankomis siuvami krepšiai. Kiekvienas turi savo autentifikacijos numerį, taip pat etiketę, kurioje parašytas naudojamo kostiumo spektaklio pavadinimas bei premjeros data. Krepšiai buvo pasiūti naudojant „Pasakos apie Lego miestą“, „Plėšiko“, „Elektros“ ir kitų spektaklių kostiumus.
Taigi kostiumai, kurie po spektaklio „nurašymo“ tikriausiai liktų kabėti kostiuminėje, o suplyšę būtų išmetami, dabar yra perdirbami į teatro krepšius, kurių kiekvienas yra vaidinęs viename ar kitame spektaklyje. Kiek žinau, naujaisiais teatro krepšiais jau apsipirko Kauno dailės gimnazijos moksleiviai, vieną turi nusipirkęs Estijos ambasadorius ir kiti teatrą mylintys žmonės. Palaikymas didžiulis, o krepšių kiekis visada ribotas.
Apskritai, ar manote, kad žmonėms visa tai, apie ką jūsų klausinėju, rūpi? O gal mūsų kultūros burbulas tik svajoja, kad viskas keičiasi?
Saulius: Tiesą sakant, nesu didelis optimistas. Manau, kad rūpi, tačiau toli gražu ne visiems – netgi ne daugumai, kaip norėtųsi. Viliuosi, kad vieną dieną!
Ernesta: O aš manau, kad rūpi. Tokie dideli pokyčiai ateina pamažu, tik nereikia nuleisti rankų.
