„Nu ir maladec“, – ištarė ligoninėje gulintis Justinas Mikutis (1922–1988), informuotas, kad viešai giedamas Lietuvos himnas. Jis mirė steigiant Sąjūdį.
Šią kiek komišką istoriją ramų post-Žolinės penktadienį susirinkusiems Kauno paveikslų galerijoje papasakojo edukatorė Iveta Pociūtė, pakvietusi praleisti valandą gilinantis į Mikučio asmenybę parodoje „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“.
Kiek leidžia nujausti šio teisto, luošinto, tremto ir kalinto žmogaus, sovietų okupacijos metais laikyto antrarūšiu, biografijos faktai, užrašytos mintys, poelgiai – šiandien mąstytojas irgi nebūtų pirmose elito eilėse, jo lentynose nesirikiuotų apdovanojimai ir premijos. Žinoma, ne blizgus fasadas ir ne tvarkingas gyvenimas įkvėpė net kelias Mikučio klausiusių ir jį iš tiesų girdėjusių meno ir kultūros žmonių kartas.
Žemaitijoje gimęs Mikutis galėjo būti kunigu, studijavo pas Maceiną filosofiją, trumpai dirbo mokytoju. Nubaustas dėl mokinio į pamokas atsineštų šovinių, o dar nenuteistą šunys sužalojo taip, kad visą likusį gyvenimą vyras negalėjo ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Pasakojama, kad dešimtmetis tremtyje visam laikui įsirėžė į neramią Mikučio dvasią.
Į Lietuvą grįžęs tremtinys grįžo ir į švietimo sistemą. Tiesa, pozuotojo vaidmeniui. Tam tiko išdžiūvę veidas ir kūnas, charakteringi bruožai bruožai. Tiko ir asmenybė – žinoma, ne vadovybei, o studentams. Yra liudijimų, kad per pertraukas dabartinėje VDA jo „paskaitos“ buvusios net įdomesnės už oficialias.
Įdomu, kad mirus Stalinui ir atsiradus laisvės galimybei, jis, kitaip nei daug kitų, prašyme neprisiėmė kaltės, o rašė, kad jei nebus paleistas, norėtų būti sušaudytas, bet ne kalėti toliau. „Geriau negyventi, negu būti šliure“, – jau vėliau yra sakęs parodos herojus, jautęs panieką prisitaikėliams prie santvarkos, o kurį tiksliai lietuvių poetą jis turėjo galvoje, sužinosite sudalyvavę ekskursijoje.
Atrodo, asketiškos Mikučio dienos nebuvo nei vienodos, nei nuobodžios. Nei jam, nei buvusiems greta, priimdavusiems bičiulį vakarui ar nakvynei. Tvirtos pažiūros, tiesus stuburas, jokio baimės jausmo, gebėjimas žvelgti kiaurai ir paskui save vesti tuos, kuriems pakeliui – tokie asmenybės bruožai dėliojasi vaikštant po parodą, vasarai įkurdintą trečiame Kauno paveikslų galerijos aukšte.
„Jis nebuvo revoliucionierius, nerašė manifestų ar kokių žinomų tekstų. Jis buvo antraplanis sovietmečio nepaklusnusis, žmogus, kuris patyliukais įkvėpė daugybę menininkų“, – į kelionę po parodą pakvietė edukatorė.
Net mėgėjiška akimi matosi, kad parodos kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė ėmėsi nemenko iššūkio, juk tokio masto vizualus pasakojimas apie didį savo mąstymo galia, bet mažą palikimu Mikutį surengtas pirmą kartą. Parodai įvairius meno darbus skolino įvairios kitos institucijos ir privačių kolekcijų savininkai, o nevienalytę ekspoziciją į vientisą būvį suvedė architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė ir dizainerė Gita Balžekaitė. Pastarajai teko ir sudėtinga užduotis nebanaliai pateikti Mikučio išminties gabalėlius. Jo minčių citatos nugulė į „Nieko neveikimo akademiją“ – vaiskią erdvę, kurioje patogu tiesiog prisėsti ir dar keletą akimirku praleisti su Mikučiu – tai yra, jei lankaisi galerijoje savarankiškai, nes po iki pat galerijos uždarymo trukusios ekskursijos tam laiko nebeliko.
Parodos pavadinime užšifruota Mikučio simpatija iš Žemaitijos taip pat kilusiam Vytautui Mačerniui – cituojamas jo 1937 m. parašytas eilėraštis „Miražai“.
Tenai, per dykumą, keleivis eina
Ir mato palmių vaizdą gražų.
Širdis taip godžiai siurbia paskutinę laimės dainą,
O akys ieško vis naujų miražų.
Anksti miręs Mačernis Jusčiui, kaip Mikutį bičiuliškai vadindavo menininkai, buvo pats svarbiausias poetas. Apskritai poezijos pėdsakai jo biografijoje dažni. Parodoje cituojamas Leonardas Gutauskas, kuris Mikutį įamžino savo romanuose „Vilko dantų karoliai“ ir „Laiškai iš Viešvilės“. Štai eilėraštis, radęs vietą tarp paveikslų.
Menu: maža, tamsi virtuvė Užupy,
keli paveikslai nebaigti, kava,
jau antrą kartą užpilta, paskrudinus
drumzles, ir kalbos apie vėjo
neaiškią prigimtį. Vėliau,
uždegus lempą, mintinai kartotos
Mačernio eilės, Vizijos – tik tu
pro amžių miglą įžiūrėt galėjai
šitų eilių sukruvintas šaknis.
Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Vladas Vildžiūnas, Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Arūnas Vaitkūnas, Audrius Naujokaitis, Eugenijus Varkulevičius, Eglė Velaniškytė, Arūnas Kulikauskas, Romualdas Požerskis, Leonas Strioga – šių ir kitų menininkų kūrybą, tiesiogiai ar nebūtinai įkvėptą Mikučio, pamatysite parodoje. Tai ir eskizai, biustai ar portretai, ir teminiuose siužetuose išnyrantis Mikučio veidas (jį aptiksite net freskoje Vilniaus universitete), ir religiniai motyvai, išsivystę kelionių po Žemaitiją metu (savo laiku tapyti ne parodų salėms, o „į stalčių“), ir jau įrenginėjant parodą Varkulevičiaus iš kišenės ištrauktas rūpintojėlis. Pastarajam atsiradus, kuratorės nusprendė eksponuoti ir daugiau religinio liaudies meno.
Savita mikutiškojo meno panorama, kurioje – ir žmonės, ir peizažai, ir abstrakcijos, nors sukurta skritingais laikotarpiais, bet susišaukianti atspalviais ir linijomis, dar kiek priartina prie nepažinaus parodos herojaus pasaulėžiūros.
Ypač vertingos mąstant apie praeityje likusį tolimą šiandienai laiką atrodo Kulikausko fotografijos iš Dovainonių, Kaišiadorių rajono. Čia esanti menininkų Vlado ir Barboros Didžiokų sodyba po karo perduota (nacionalizuota?) Lietuvos dailininkų sąjunga, taigi joje ėmė vasaroti menininkai. Juodai baltos fotografijos leidžia nujausti, kad meniniai procesai ten neatitiko jokių to meto planų, siekių ir idealų. Tikėtina, nemažą įtaką tam turėjo laisvę ne deklaravęs, bet ja iš tiesų gyvenęs Mikutis, arba Pelys – tai dar viena bičiuliška jo pravardė. Įdomu, kas toje sodyboje dabar? Jei ne tos (ir Beržore užfiksuotos Požerskio) fotografijos, imtum ir suabejotum, ar Pelys iš tiesų egizstavo, ar visgi buvo grupinė priespaudoje gyvenusios tautos haliucinacija, vedlys, pranašas.
–
Skaitykite daugiau: „Muziejaus trečiadienis. Keli štrichai Justino Mikučio portretui“
Rugpjūčio 21 d. 17 val. ekskursiją parodoje „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“, kurią ves kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė. Daugiau informacijos, registracija.
Rugpjūčio 22 d. 17:30 val. parodoje vyks Beno Šarkos performansas „EIGASTIS. Skiriamas Justinui Mikučiui atminti“. Gliukų teatro režisierius neverbalinės / universalios kalbos kodais atskleis laisvo mąstytojo istoriją sovietmečiu. Daugiau informacijos.
Rugpjūčio 23 d. 17 val. – jau paskutinė ekskursija parodoje su gidu. Daugiau informacijos, registracija.
Rugpjūčio 25 d., kai daugelio muziejų, įskaitant Kauno paveikslų galeriją, lankymas nemokamas – paskutinė parodos diena.
