Rugsėjo 26–28 dienomis pertraukos grįžtanti rudens lygiadienio tradicija – tarptautinis šiuolaikinio ir tradicinio folkloro festivalis „Suklegos“ – pasiūlys įsimintinų vakarų Kauno kultūros centre ir naujoje vietoje, tiesiai priešais jį, atsidūrusiame bare „Hogas“. Vienas nedaugelio tokio tipo renginių Lietuvoje pristato įvairias folkloro modernizavimo kryptis: intelektualųjį folklorą, postfolklorą, folkdžiazą, modernųjį folklorą, world music, new age ir kt. Tarp festivalio svečių – elektroninės muzikos kūrėjas Nikita (Nikita Kiriuchinas), kuris savo muzikinėje kūryboje su šiuolaikinėmis technologijomis derina tradicinio folkloro skambesį. Jo kuriama muzika – tai kvietimas pažvelgti į ateitį, tyrinėti žmogaus santykį su technologijomis ir pačiu savimi. Su atlikėju jo studijoje Lukiškių kalėjime Vilniuje kalbasi Eglė Bračiulytė.
Rugsėjo 27 d. kartu su dar dviem atlikėjais šokdinsi publiką folkreive. Kas tai yra? Kaip paaiškintum 90-čiui folkloro gerbėjui, kas yra folkreivas?
Bijočiau paaiškinti. Elektroninėje muzikoje labai įprasta naudoti semplus, tai yra, imti jau egzistuojančius įrašus ir jais manipuliuojant kurti naują medžiagą, suteikiant pirminiams garsams kartais ir visai kitokią prasmę. Folkreivas man patenka į šią pačią kategoriją, mes sempluojame folkloro įrašus ir tada juos iš naujo interpretuojame į pagalbą, pasitelkdami būgnų mašinas, sintezatorius ir muzikos produkcijos programas. Bet gali būti ir kitaip: iš naujo įgroti arba į elektroninę muziką įterpti tam tikrus liaudies dainų motyvus. To rezultatas jau kitoks, labiau svetimas skambesys, o mes pratę girdėti ir asocijuoti folklorą su senais įrašais ir ta blankstančia garso įrašo kokybe, kuri įneša papildomo šarmo. Aišku, įmanoma tiesiog paimti melodinę informaciją ir iš naujo įgrojant sukurti šviežią aranžuotę. O jei reikėtų labai trumpai ir paprastai paaiškinti, sakyčiau, kad folkreivas yra šiuolaikinis folkloro perprasminimas į tokį lengvai prieinamą kontekstą, nes folklorą matau jau kaip savotiškai undergroundinę muziką ir jo įtraukimas į reivo, šokių muziką tarsi padaro jį labiau prieinamą šiuolaikiniam jaunam žmogui, kuris dažnu atveju nėra susipažinęs su folkloru. Tai šioks toks melavimas, bet ir edukavimas.
Pradėjai nuo saksofono, džiazo, po to peršokai į elektroninę muziką. Kur jautiesi patogiausiai? O gal smagu derinti abu?
Šiuo metu patogiausiai jaučiuosi elektronikoje. Tiesą sakant, man ji visada patiko. Dar prieš saksofoną grojau trombonu, o prieš tai – eufonija.
Eufonija – čia tokia (tenesupyksta eufonininkai) maža tūba, keistas retas instrumentas, kuris dažniausiai pasireiškia pučiamųjų instrumentų orkestruose, o tromboną jau visi geriau pažįsta. Aš vis keliavau tarp tų instrumentų ir iki šiol dar mėgstu pasibandyti sau naujus. Mėgstu gitaras, klavišinius, mušamuosius, tačiau nesu stiprus jų profesionalas. O labiausiai vis dėlto mėgstu žaisti su sintezatoriais ir elektronika. Atrodo, kartais net ir nežinai ką darai, kas mane labai žavi, paleidi visas teorines muzikos puses ir pasikliauji tik ausimis ir lyg grįžti į tą nežinomybę, nuo kurios viskas prasidėjo, be jokių mažorų, minorų, kvintų ir formų, tiesiog garsai kurie sukelia jausmus.
Domiesi technologijomis ir žmogaus santykiu su jomis. Žinoma, elektroninė muzika smarkiai su tuo susijusi, o štai folkloras – toks nuogas, pirmapradis dalykas. Kaip tu matai šių dviejų polių santykį?
Man labai patinka fantazuoti apie ateitį. Dabar gyvename su technologine pažanga, su įrenginiais, socialinėmis medijomis. Tai pakeitė, keičia ir neišvengiamai keis mus ir toliau, ir keis negrįžtamai. Kaip formuosis naujos gyvenimo taisyklės, kaip keisimės mes. Kaip natūralumas transformuosis į kažką kitko nei dabar suprantame. Ilgiau pagalvojus peršasi mintis, jog technologijos yra natūralumo pratęsimas. Ta pati beždžionė, tik su prašmatnesniu pagaliu. Manau, pozityvus progresas yra balanso klausimas. Balanso tarp įrankio ir to, kas tą įrankį naudoja. Aišku yra ir rizika atrofuotis protui ir kūnui, tačiau yra didelė erdvė ir potencialas kūrybai. Atsiranda galimybės judėti toliau, mąstyti giliau ir ieškoti naujų kūrybos (o ir gyvenimo) dimensijų. Aš pats tik intuityviai apie tai galvoju, bet jaučiu, kad tai neišvengiama ateitis.
Įdomu, ar folkloras ir elektronika vienas kitam padeda, ar konkuruoja?
Elektronika tikrai užgožia folklorą, ji garsesnė, trankesnė ir populiaresnė, tačiau visa populiarioji muzika, taip pat ir elektroninė tam tikra prasme ir yra liaudies. Tai nėra folkloras, bet tai taps folkloru.
Įdomu, kad folkloras dažnai veikdavo ir kaip terapija, o šiandien skaitydami tekstus, galime tarsi vesti metraštį, nemažai pasakyti apie buitį, matom aiškias temas, istorijas. Tuo tarpu elektroninės muzikos pagrindinis tikslas lyg ir yra pramoga, emocija. Kas tau, kuriančiam žmogui, yra svarbiau – papasakoti kokią nors istoriją ar sukurti gerą energiją ir matyti žmones šokančius?
Labai norisi kažką papasakoti per muziką, bet šiais laikais tai atrodo problematiška. Galbūt istorijas muzikoje labiau surasti ir matyti nori tie žmonės, kurie žiūri į ją kaip į meną, tačiau gali atrodyti, jog didžioji dauguma į muziką žiūri kaip į foną. Iš dominuojančios platformų muzikos matau tendenciją, jog klausytojai reiškia norą pasinerti į jausmus, kurie net nebūtinai yra pozityvūs, tad tai signalizuoja, jog muzika vis dar atlieka ir terapinį vaidmenį.
Aš tikrai norėčiau, kad mano muzika pasakotų istorijas, tačiau didelį akcentą savo muzikavime dedu į gyvus atlikimus, tad suprantu, kad norint pasiekti klausytojus, turi balansuoti tarp to, ko reikia tau ir to, ko reikia klausytojams. Savo mokytojų inspiruotas mėgstu lyginti muziką su kalba, pasakodamas istorijas turiu pasirūpinti, jog mano istorijos būtų pasakojamos klausytojui suprantama kalba.
Pastaruoju metu pradedu suprasti, kad kūrybos procesas man yra viena maloniausių muzikos kelio sudedamųjų dalių. Buvimas su savimi, paieškos ir tas elektrizuojantis jausmas atradus kažką gražaus, fantazuojant, kaip tai nuskambės scenoje. Dėl to norisi gyventi. Norisi veikti.
Pasakojai, kad folklorą su elektronika derinti pradėjai tik praeitais metais, kito renginio organizatorių kvietimu, priimdamas tam tikrą iššūkį, ir, kad pats taip turbūt nebūtum sugalvojęs, bet štai, vis dar nenustojai. Ko tikiesi šiemet iš festivalio? O galbūt galėtum paanonsuoti, ko klausytojai gali tikėtis iš tavęs?
Mane nustebino gan didelis žiūrovų kiekis ir įsitraukimas, tad tik to ir tikiuosi, kad pakartosime tą patį ir dar geriau, sukursime nepamirštamą atmosferą. Žinoma, bus smagu sutikti taip pat grosiančius draugus ir kolegas. Na, o aš galiu išduoti, kad per metus nuo tokios gan vienadalės muzikos pajudėjau į labiau daugiasluoksnes vystymo formas, būtent gyvo atlikimo kontekste. Tobulėju, ieškau, tad ir pačiam labai įdomu, ką gi pavyks padaryti šį kartą. Šitos savo kūrybos pusės įrašų neturiu ir greičiausiai jų nebus, ir sakyčiau man dėl to net ir įdomiau – dabar, kai viskas yra nuolat fiksuojama ir įrašinėjama, atrodo žavu turėti ir patirti kažką, kas yra įmanoma tik čia ir dabar.
Koks yra tavo brangiausias muzikinis prisiminimas?
Galbūt per 2020-ųjų metų sutikimo vakarėlį Vilniaus klube „Loftas“, kai lygiai vidurnaktį, po fejerverkų, pradėjo groti lietuviškas „We Love Daft Punk“ tribute projektas, aš esu didelis „Daft Punk“ gerbėjas, tad man išgirsti jų muziką atliekant gyvai, nors ir ne jų pačių, buvo be galo smagu. Gali skambėti juokingai, bet būtent tą vakarą supratau šį tą naujo apie muziką. Pagalvojau, jog dabar visą vakarą girdžiu patį charakteriškiausią šiuolaikinės muzikos bruožą – Four On The Floor, t. y., pastoviai mušantis kojinis būgnas. Tai toks paprastas ir net bukas muzikos elementas, tačiau be jo visa kita neveikia. Būtent jis sinchronizuoja visus šokančius į vieną bendrai pulsuojanti kūną. Lyg bendras širdies plakimas. Tame yra kažkas rituališko ir net dvasiško. Ir į galvą šovė tokia mintis iš mokslinės fantastikos srities, kaip į šį fenomeną reaguotų sąmoningos nežemiškos būtybės. Kaip keista, jog visas mūsų muzikos evoliucijos kelias nuvedė mus būtent į šitą tašką. Ir tas faktas, kad su visomis savo intelektinėmis pažangomis, mes vis tiek pasiduodam savo instinktams. Atrodo, primityvu, bet ir tuo pat metu absoliučiai natūralu. Įdomu, kaip mes prie to priėjome ir įdomu pasvarstyti, kaip būtų, jei būtume nuėję kitur.
Nikita gros tarptautiniame šiuolaikinio ir tradicinio folkloro festivalyje „Suklegos“ rugsėjo 27 d. „Hoge“, Kęstučio g. 6, 22 val. Kaune. Bilietus platina kakava.lt.
Visa mokamų ir nemokamų renginių programa.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
